Braiso kanjonas

Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose, tarp Uolinių kalnų ir Kordiljerų, yra daug pasakiškų gamtos kampelių, kuriems neprilygsta net kituose žemynuose esantieji. Nepakartojami vaizdai keičia vienas kitą taip netikėtai, kad netekęs amo nori kiekvienoje iš tų vietų pabūti ne vieną dieną ir ramiai pajusti nepažeistos gamtos didybę.

Į šiaurę nuo Kolorado upės, Kolorado plokščiakalnyje, tarp raudonų smiltainio uolų įvažiuojame į Virdžin (Virgin) upės tarpeklį, vadinamą Ziono nacionaliniu parku. Tarpeklis siaurėja ir toliau galima nusigauti tik siauru taku, neretai tenka bristi upeliu. Kanjono plyšys susiaurėja iki septynių metrų, o vertikalios sienos kyla į 300-400 metrų aukštį. Net daug kanjonų ir tarpeklių pasaulyje mačiusiam užgniaužia kvapą rausvos uolienos ir plyšyje besistiebiąs medis.

Bet visiškai netoli ant plokščiakalnio, kur dėl sunkiai žmogui pakeliamo vasaros karščio ir 3000 metrų aukštyje kiek išretėjusio oro, o žiemą uolas sukaustančio šalčio, yra vieta, indėnų vadinama „bloga žeme“.

Kaip tik ten, kaip niekur kitur planetoje, gamtos stichija iškėlė, o vasaros, žiemos bei paros temperatūros skirtumai ir žvarbūs vėjai sukūrė fantastinį „tūkstančio vaivorykščių“ Braiso (Bryce) kanjoną. Iš tikro tai nėra vienas kanjonas, bet maždaug 50 mylių besitęsiantis skirtingų uolienų spalvų keturiolikos amfiteatrų gamtos kūrinys, nuo kurio leidžiasi Ančių, Mamutų, Vidurnakčio ir daugelio kitų upokšnių kanjonai.

Trisdešimties kilometrų ilgio lanku išsidėstęs pagrindinis milžiniškas skardis (sprūdis) viršuje apaugęs spygliuočių mišku, o žemesnėje jo dalyje kyla akmeninių skulptūrų „miškas“ Kai kurios jų siekia septyniasdešimt metrų. Kuta genties indėnai Braisą vadina „mirusių paveikslų akmenimis“ ar „mirusių vaivorykščių akmenimis“.

Tai kažkas mistiška ir nenupasakojama. Amerikiečių geologas Klerensas Datonas, 1875-1877 metais nemažai laiko praleidęs jame ir sudaręs kanjono geologinį žemėlapį, rašė: „Prieš 60 mln. metų čia tyvuliavo jūra be gyvybės žymių, po 25 mln. metų virtusi įkaitusia dykuma. Matyt, tada susiformavo šukos-šepetys (uolienų stulpai, panašūs į šukas), į kurių labirintus įsiskverbęs neišvengiamai imi baimintis dėl proto veiklos. Viskas čia – kvapai, garsai, temperatūros, atmosferos slėgio kontrastai, pasakiški miražai – beveik atima viltį išlikti. Todėl nenustebkite viduryje ar pakraščiuose suklupę ant žmonių griaučių. Žudė ne laukinių strėlės, ne federalų kulkos (pilietiniame kare). Kas žudė – atskira kalba. Geriau neaiškinti. Geriau išeiti. Arba dar geriau – neišdrįsti čia niekada užeiti.“

Stovėdamas ant maždaug 2700 metrų aukščio virš jūros lygio sprūdžio, įvairiose jo vietose tartum užburtas stebi besikeičiančias stulpų spalvas ir mėgini įžiūrėti dar indėnų įvardytas gamtos sukurtas skulptūras. Tai – saulės, vėjo ir šalčio erozijos kūryba.

Braiso kanjonas – akivaizdus tektoninis sprūdis, kurio plyšiai nueina į Žemės plutos gelmes. Todėl visai nenuostabu, jog vietos indėnų žyniai ten jaučia Žemės gelmių energiją. Neatsitiktinai ne vien savo nepakartojamu grožiu, bet ir mistika kanjonas užburia net mokslininkus.

Žymus australų mokslininkas, neurolingvistikos programavimo technikos pradininkas, šamanų magijos žinovas, psichologijos mokslų daktaras Zachri Hanibas savo knygoje „Hipnotiškas kosmizmas“ rašo: „Braiso kanjonas nuteikia, paperka, prisimeilina jam palankių Žemės gyventojų psichiką. Apskritai kanjonas – koncentruotos Visatos religijos įsikūnijimas, himnas nežemiškumui, antgamtiškumui. Vietos ezoterinė kultūra tokia galinga, savita, visažinė, jog būtinai tampi jos visumos dalimi… “

Matyt, todėl stovi, žiūri ir, užburtas nežemiško vaizdo, negali atsitraukti..

Komentuok su Facebook paskyra: