Kelionės laike (II dalis)

Mes sąvoką „laiko tėkmė“ naudojame visiškai nesusimąstydami apie fizinę esmę. Yra mokslinė hipotezė, kuri teigia, kad laikas yra materialus. Laiko tėkmėje gali vykti tokie patys reiškiniai, kaip ir įprastoje visiems upėje. Pavyzdžiui, susidaryti sūkuriai. Kai jie susidaro vandens upėje, tai į jį patekęs lapas ar šapelis ilgais sukasi vienoje vietoje, tai nusileisdamas vos ne iki dugno, tai vėl iškildamas į paviršių. Gali būti, kad tokie sūkuriai susidaro ir laiko tėkmėje, sugriebia žmones ir kitus materialius objektus bei perneša juos iš vieno laiko į kitą.

„Kelionių laike“ pasireiškimai užregistruoti praktiškai visose mūsų planetos jūrose ir vandenynuose. Pavyzdžiui, 1962-ais metais Argentinos karinio jūrų laivyno apsaugos kateris pakrantės vandenyse pastebėjo netikėtai iš gelmės iškilusį povandeninį laivą. Kai kateris pasuko link nežinomo laivo, šis iš karto panėrė ir daugiau nebepasirodė. Į pagalbą atskubėję kiti kranto apsaugos laivai kelias paras budėjo šiame rajone, tačiau ir jie nieko nepastebėjo. Vėliau atliktas tyrimas parodė, kad ant povandeninio laivo borto pastebėtas numeris priklausė Vokietijos povandeniniam laivui, kuris buvo paskandintas Atlanto vandenyne Antrojo pasaulinio karo metais.

Per audrų sezoną niekas nesiryžta įplaukti į Namibijoje esanti Volfišo uostą, labai greitai galima užplaukti ant rifų. Locmanas Krisas Hilkomas buvo labai nustebęs, kai jį naktį skubiai iškvietė į uostą. Dispečerinėje jam pranešė, kad kažkoks garlaivis, esantis per keletą kabeltovų nuo Banginių įlankos, signalizuoja prožektoriumi. Radijo ryšio su laivu užmegzti nepavyko, sprendžiant pagal viską, laivui atsitiko nelaimė. Locmanui reikės palydėti laivą į uostą.

Po dešimties minučių locmanas sėdėjo kateryje ir nuskubėjo į tamsą. Už molo mažas laivelis atsidūrė audros gniaužtuose. Didžiulės bangos katerį , iškeldavo aukštyn, o po to nusviesdavo į prarają. Galingas prožektorius, pritaisytas prie locmano katerio, tokiomis sąlygomis ne iš karto apšvietė tamsoje dreifuojantį didelį garlaivį, kuriame nesimatė jokių gyvybės požymių. Kai kateris priplaukė arčiau garlaivio, vairininko būdelėje stovėję locmanas Hilkomas ir škiperis negalėjo patikėti savo akimis – prožektoriaus spindulyje matėsi laivo pavadinimas „Star of Dunedin“. 1942-ųjų metų rudenį šioje vietoje nuskendo toks laivas, bandydamas įplaukti į Banginių įlanką. Nuo to laiko buvo praėję 35 metai.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariniai ir povandeniniai laivai visoje Pasaulinio vandenyno akvatorijoje užpuldinėjo antihitlerinės koalicijos šalių laivus. Anglų laineris „Star of Dunedin“, plaukęs iš Luandos į Keiptauną, laikėsi kiek galima arčiau kranto, kad būtų sunkiau pastebimas priešininko. Ties Volfišo uostu laivas užplaukė ant povandeninės uolos, pramušė dugne skylę ir nuskendo. Laimei, laivo komandai ir kelioms dešimtims keleivių pavyko išsigelbėti valtimis, kažkokiu stebuklingu būdu įveikiant riaumojančią bangų mūšą.

Jei prieš locmano katerį tikrai buvo seniai nuskendęs laineris, kažkokiu stebuklingu būdu pakilęs nuo dugno, tai keltis į jį nebuvo jokios prasmės. Locmanas nusprendė grįžti į uostą ir kitą dieną spręsti, ką daryti su laivu. Kai prašvito, ties įplaukimu į Banginių įlanką nebuvo jokio laivo.

Pats dramatiškiausias atsitikimas nutiko 1992-ųjų metų gruodžio mėnesį. Jo dalyviais tapo norvegų žvejai, Šiaurės Atlante gaudantys silkes. Gruodžio 14-ą d. ėmė gesti seinerio variklis, todėl kapitonas davė komandą dreifuoti, kol mechanikai sutvarkys variklį. Prieš denyje buvusių jūreivių akis iš vandenyno gelmių iškilo didžiulis laivas – bent taip visiems pasirodė. Jo deniais bėgiojo panikos apimti žmonės. Jie rėkė, verkė, maldavo padėti, kai kurie per bortą šoko į ledinį vandenį. Norvegų žvejai sustingo iš siaubo – tai buvo visiems pasaulio jūrininkams žinomas „Titanikas“! Praėjo kelios minutės, ir laivas vėl nugrimzdo į gelmę.

Dėl sugedusio variklio žvejai negalėjo priplaukti prie katastrofos vietos, kad galėtų išgelbėti šaltame vandenyje plaukiojančius žmones. Jie tik pasiuntė radijo pranešimą apie šį keistą nutikimą. Į nurodytą rajoną išskubėjo Šiaurės Atlante patruliavęs JAV KJP laivas ir tuo metu buvęs arčiausiai tos vietos, kur žvejai pamatė „Titaniką“. Šiam laivui pavyko iš vandens iškelti 13 žmonių, kurie buvo su gelbėjimo liemenėmis, ant kurių buvo užrašytas garsiojo laivo pavadinimas. Įdomiausia tai, kad visi šie žmonės buvo gyvi!

Vėliau šį tiesiog fantastišką įvykį apgaubė paslapties skraistė. Pentagonas atsisakė pateikti bent kokią informaciją šiuo klausimu. Norvegijos vyriausybė JAV prašymu uždraudė savo žvejams pasakoti apie įvykį, kurie jį matė savo akimis. Tačiau po kiek laiko informacija nutekėjo. Jūrų katastrofų ekspertas Filinas Starnesas žurnalistams pasakė: „Gali būti, kad šį kartą įvyko lainerio ir žmonių postūmis laike ir erdvėje. Visą šį įvykį tiria ir analizuoja speciali tyrėjų grupė. Galiu tik patvirtinti, kad 1992-ųjų m. gruodžio 14 d. „Titanikas“ pasirodė vandenyno paviršiuje, o jo deniuose buvo gyvų žmonių“. Kokias išvadas padarė speciali tyrėjų grupė, iki šiol nėra aišku.

Atrodo neįtikėtina, kad efemeriškas, kaip mums atrodo, laikas gali į sūkurį įtraukti žmones ir daiktus. Tačiau kvantinės fizikos požiūriu tai visiškai nekeista. Atominiame lygmenyje materijos, iš kurios susideda žmonės ir visi mus supantys materialūs objektai, dalelėms būdingos banginės savybės. Todėl jos gali dalyvauti įvairiuose energetiniuose procesuose, kurie susiję su persikėlimu laike ir erdvėje. Šiuo atveji dydis ir masė nevaidina jokio vaidmens. Patys šie procesai, t.y. laiko tėkmės sūkuriai, dažnai vyksta taip, kad jų neįmanoma užregistruoti jokiais prietaisais – mes matome tik rezultatą.

Komentuok su Facebook paskyra: