Pirmiausia apie keliones laike parbilo rašytojai-fantastai. Tačiau pirmasis tai padaręs buvo ne visiems gerai žinomas Herbertas Velsas, parašęs romaną „Laiko mašina“. 1881-ais metais Niujorko žurnale „Sun»“buvo atspausdinta rašytojo ir redaktoriaus Edvardo Mitčelo novelė „Laikrods, kuris ėjo atgal“, kurioje pirmą kartą buvo užsiminta apie kelionę laike. Tačiau tada ši novelė nesulaukė jokio susidomėjimo.
Beje, ir garsusis H.Velso romanas „Laiko mašina“, išleistas 1895-ais metais, iš pradžių buvo gana šaltai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Gal dėl to, kad knygoje buvo aprašomi iš tiesų fantastiški ir rimti reikalai. Įdomiausia tai, kad šiame kūrinyje rašytojas išdėstė mokslinius samprotavimus, kuriuos vėliau patvirtino mokslininkai-fizikai. Pvz., kai kurie teiginiai panaudoti A.Einšteino reliatyvumo teorijoje, kuri atsirado tik 1905-ais metais!
XX-ame amžiuje kelionės laike tapo viena iš mėgiamiausių viso pasaulio rašytojų-fantastų tema. Tik vienus labiau žavėjo kelionės į praeitj, kitus – į ateitį. Taip pat buvo pastebimas didžiulis skirtumas tarp vakarų šalių ir socialistinių šalių rašytojų aprašant pasaulio ateitį. Šį požiūrių išsiskyrimą labai gerai parodijavo broliai Strugackiai savo knygoje „Pirmadienis prasideda šeštadienį“. Jeigu vakarų rašytojai ateitį įsivaizdavo labai niūrią – branduolinė žiema arba robotų užkariauta planeta, tai rytų šalių rašytojai ateitį vaizdavo tik šviesiomis spalvomis. Tiesa, broliai Strugackiai parodijavo masinę ir nuobodžią literatūrą, o tuo metu viso pasaulio rašytojų-fantastų knygos su dėmesį prikaustančiais pasakojimais apie nuostabias keliones laike ne vienam skaitytojui privertė smarkiau virpėti širdį. Galima paminėti fantastišką Roberto Chanlaino teiginį, kad Leonardas da Vinčis buvo žmogus, atsitiktinai iš XXI-o amžiaus patekęs į praeitį, ir Kiro Bulyčiovo aprašytą nepaprastai gerą ateities pasaulį.
Savaime suprantama, kad fantastai mąsto apie tai, kokias pasekmes gali sukelti įsikišimas į praeities ar ateities įvykius.
Rašytojai prisilaiko dviejų požiūrių į šią problemą. Vieni tvirtina, kad kelionės laike praktiškai niekaip negali paveikti istorijos, nebent būtų paveikti iš tiesų labai žymūs įvykiai. Kiti išsitikinę, kad į praeitį negali būti jokių kelionių, nes tai gali sukelti labai rimtas pasekmes.
Tie, kurie domisi garsaus fantasto Rėjaus Bredberio kūryba, tikriausiai skaitė apsakymą „Griaustinio griausmas“, kuriame pasakojama apie baisias pasekmes, kurias atsitiktinai sukėlė keliauninkas laike, praeityje atsitiktinai užmynęs ant mažo drugelio.
Labiausiai humaniškas nesikišimo į istoriją požiūriu yra būdas, kurį sugalvojo rašytojas-fantastas Erikas Belas apsakyme „Prieš aušrą“. Jame žmonės į praeitį nepapuolė, tačiau ją matė kino kameros pagalba. Išradėjai nuslėpė savo atradimą ir sukūrė kino kompaniją, kuri leido istorinius filmus (tai iš tikrųjų buvo dokumentiniai filmai). Beje, mokslininkams teko išgyventi nemažai karčių akimirkų, nes tolimoje praeityje vykę įvykiai ir istorinės figūros buvo visiškai ne tokie, kaip juos vaizdavo istorikai. Be to, visi Žemės žmonės buvo praeityje ne tokie, kaip mes apie juos galvojome, todėl šie filmai buvo žiauriai sukritikuoti…
Toks metodas tikrai niekaip nesugriautų pusiausvyros praeityje. K.Bulyčiovas – žymus lietuvių kilmės rusų rašytojas-fantastas (jo tikroji pavardė buvo Možeika) – siūlė kitą variantą: kelionės laiku turi būti griežtai kontroliuojamos, jas atlikti gali tik apmokyti ir garbingi žmonės. Jeigu jie ir įsiterps į praėjusių amžių įvykius, tai darys nepastebimai ir su nauda ateinančioms kartoms, pvz. apsaugos nuo gaisro Aleksandrijos biblioteką…
Tačiau ne vien tik rašytojai-fantastai galvojo apie keliones laike. Fizikai ir matematikai taip pat rimtai nagrinėjo persikėlimo laike problemą. Matematikas Kurtas Hedelis 1949-ais metais iškėlė prielaidą, kad Visatoje egzistuoja uždaros kreivės, kuriomis galima patekti į ateitį, padaryti kilpą ir vėl grįžti į dabartį.
XX-o a. 9-o dešimtmečio pabaigoje fizikas Kipas Tornas iškėlė teoriją, kad tarp nutolusių objektų egzistuoja savotiški tuneliai laike ir erdvėje.
Paskutinis tyrinėjimas šioje srityje yra kosminių stygų teorija, kurią iškėlė ir iki šių dienų ją toliau vysto astrofizikas Ričardas Gotas. Jis tvirtina, kad pagal jo atliktus skaičiavimus, Visatoje egzistuoja kažkokios ypač stiprios ir plonos nematomos stygos, tarp kurių gali susidaryti laikinas koridorius, kuriuo galima patekti į praeitį!
Tiesa, realių pasiekimų objektų perkėlime laike kol kas nėra, nors kai kurie entuziastai tvirtina, kad tam prireiks tik 10-20 metų. Kol kas tai atrodo fantazijomis, nors dar prieš kokius 3 dešimtmečius tokia pati fantastika buvo šiandien mums taip įprastas mobilusis telefonas ar internetas. Tad reikia tikėtis ir laukti sensacingų atradimų…
Kol vykdomi tyrimai ir atliekami eksperimentai, kai kurie nesnaudžian-tys ir idėjų turintys žmonės užsidirba iš kelionių laiku. Amerikiečių animaciniame seriale „Futurama“ yra toks epizodas: veikėjas anabiozės būsenoje išbuvo daugiau kaip 1000 metų ir pateko į 4-ą tūkstantmetį – be draugų, be artimųjų, be pinigų. Tačiau paaiškėjo, kad išliko jo sąskaita banke. Mūsų laikais joje buvo padėta kažkokia niekinga suma, tačiau per keletą tūkstantmečių užaugo tokie procentai, kad veikėjas tapo milijardieriumi! Tikriausiai šis epizodas paskatino keletą veiklių amerikiečių įkurti kompaniją „Kelionių laiku fondas“. Kiekvienas, norintis tapti jo klientu, į kompanijos sąskaitą turi įnešti tik 10 dolerių. Kompanija tokiam žmogui išduoda keliautojo laiku bilietą ir į kliento sąskaitą įdeda tik 1 dolerį. Tačiau jau po 500 metų šioje sąskaitoje bus sukaupta 39 milijardai dolerių!
Verteivos įsitikinę, kad tuo metu žmonija jau bus išradusi laiko mašiną, tad firmos atstovai iš ateities atvyks pas šiandieninį indėlininką ir nukels jį į ateitį
– leisti didžiulį kapitalą. O jei laiko mašina bus sukurta ir vėliau, tai tuo geriau
– sąskaitoje susikaups dar didesnė suma. Tiesa, verslininkai garbingai perspėja,
kad negali garantuoji, jog viskas vyks pagal planą ir laiko mašina iš viso bus sukurta. Tačiau tie, kas surizikuos, turi galimybę ateityje pasimėgauti milijardieriaus gyvenimu!
Belieka tik laukti, kad vieną dieną pas žmogų atskubės pasiuntinys iš ateities su joje jau sukurtai laiko mašina…
nesamone su tuo “Kelionių laiku fondas” tai jei isras laiko masina ir bus zmogus nepasidejas pingu grys i ateiti pasidet ir nukeliaus i ateiti gaut …