Tęsiame pasakojimą apie astralines keliones ir jų sukeliamus vaizdinius. Pirmąją straipsnio dalį galite perskaityti čia: Astralinių kelionių vaizdai (I dalis)
Taigi kokiu būdu žmogus įsiskverbia į šią daugiabriaunę astralinę realybę? Mokslininkai iki šiol ieško atsakymų. Praktiškai visi linksta prie minties, kad astralinių kelionių metu žmogus nugrimzta į savo sąmonės gilumą. Tikras paradoksas! Kaip galima išsiveržti iš įprastinio pasaulio ribų, nugrimztant į save? Tačiau reikia prisiminti, kaip per paskutinį amžių pakito mokslininkų supratimas apie sąmonę. Jeigu anksčiau kaip sąmonė buvo suprantamas loginis mąstymas, tai šiandien ši sąvoka apima visus taip vadinamos besąmonės lygius. Tai ir pasąmonė, valdanti apsauginius mechanizmus, biocheminius procesus, refleksus, instinktus; tai ir viršsąmonė, leidžianti išreikšti asmenybę; tai ir supersąmonė, leidžianti suaktyvinti paslėptus smegenų ir organizmo rezervus pasijungimui prie „transcendentinių tiesų“.
Psichologai, pradedant Z.Froidu, įsitikinę, kad pasąmonė žmogaus poelgius reguliuoja ne mažiau, o netgi labiau, nei protas. Tiesa, įprastinėmis sąlygomis ji funkcionuoja tarsi „antrame plane“, nepastebimai. Tačiau būna momentų, kai visi praktiniai klausimai, kasdieniniai rūpesčiai kažkur atsitraukia. Tai gali atsitikti, kai žmogus visiškai atsidavęs kažkam vienam: kūrybinių užduočių sprendimui, grožio kūrimui, bet dažniau – kai žmogus išgyvena psichinę ir dvasinę krizę, t.y. stovi ant žūties slenksčio dėl sunkios ligos, stipraus streso, fizinio pervargimo. Tomis retomis minutėmis visas aplinkinis pasaulis tampa nebesvarbiu, nereikalingu, o į sceną išeina užkulisiuose iki tol buvusi patyrusi ir išmintinga supersąmonė. Iš esmės, tai yra tas pats „kanalas“, kuris sujungia žmogų su „kosmoso archyvais“. Astralinių kelionių metu šis kanalas pasidaro atviras, individualios sąmonės ribos išnyksta. Sunku pasakyti, kas būtent vyksta: ar tai individuali sąmonė patenka į Visatos Sąmonę, ar Visatos Sąmonė ima skverbtis į žmogaus sąmonę. O gal vienu metu ima veikti abu priešpriešiniai srautai? Žmogui atsiveria gilūs regėjimai, nepaprastos galimybės.
Būtent taip vieną kartą atsitiko pusiau raštingam batsiuviui. Jakobui Biomei (Jakob Bohme) (1575-1624).
„Aš nežinojau nei literatūros, nei meno… Aš nesu protingas, o paprastas žmogus. Neturėjau noro išmokti kokį nors mokslą, tačiau nuo jaunų dienų stengiausi išgelbėti savo sielą… Kai su Dievo pagalba kovojau su savo trūkumais, mano sielą apšvietė stebuklinga šviesa. Ši šviesa man buvo visiškai nesuprantama, tačiau būtent joje pažinau Dievo ir žmogaus prigimtį… Per ketvirtį valandos pamačiau daugiau, nei būčiau išmokęs per keletą metų universitetuose“. Buvęs piemuo ir batsiuvys tapo garsiu aiškiaregiu ir filosofu. „Jis turėjo nepaprastų slaptų galių, kalbėjo įvairiomis kalbomis, tačiau niekas nežino, kada jų išmoko. Jis taip pat žinojo Gamtos kalbą ir žinojo tikruosius augalų ir gyvūnų pavadinimus“, – rašė Francas Hartmanas.
Ir mūsų laikais astralinių kelionių metu žmonės patiria kažką panašaus: „Tai buvo 1972 m. liepos vidurys. Aš atlikinėjau pranajamos (viena iš jogos šakų) pratimus ir netikėtai atsidūriau gilaus transo būsenoje, kurioje patyriau sąmonės pasikeitimo procesą. Protas tapo švarus ir skaidrus. Man nereikėjo nieko aiškinti, aš viską žinojau ir supratau“ – taip rašė vienas mokslininkas.
Mes gyvename pasaulyje, kur viskas tarpusavyje atskirta. Mes netgi mąstome taip: „aš“ ir „kita“. Ir to „kito“ negalime tirti kitaip, tik iš išorinės pusės. Kad ir kiek mes bandytumėm išstudijuoti kitą žmogų, mums niekada nepavyks įlysti į jo kailį, tapti juo. O štai astrale metu riba tarp „Aš“ ir „kita“ išnyksta. Tik reikia panorėti kažką pažinti – ir tampi tuo. Vienas išsilavinęs amerikietis papasakojo: „Aš ilsėjausi ant didelės lygios granito plokštės, kojas nuleidęs į skaidrų kalnų upelio vandenį. Aš šildžiausi saulėje, kiekviena savo esybės dalelyte gėriau jos šilumą. Ir kuo labiau aš atsipalaidavau, tuo stipresnis ramybės jausmas mane apėmė… Laikas ėmė tekėti vis lėčiau, kol galiausiai visiškai sustojo. Aš nebejutau jokių ribų, tiesiog susiliejau su granito plokšte. Vidinis nerimas išnyko, viduje jaučiau absoliučią tylą… Nors tai atrodo neįtikėtina, tačiau pajutau, kad tapau granito sąmone!“
Galvojate, kad tai fantazija? Žinoma, juk nėra jokių mokslinių duomenų apie granito luito sąmonę, lygiai taip pat, kaip ir apie Visatos Sąmonę! Tačiau yra dokumentų, kuriuose užfiksuoti „susiliejimai“ su tiriamaisiais objektai -gyvūnais, žuvimis, augalais. Žmonės, beveik nieko nežinantys apie biologiją ir botaniką, vėliau pasakojo tokias smulkmenas, kurias galėjo žinoti tik pakankamai išsimokslinę specialistai.
Kas gi vyksta šiame režime su mūsų loginiu mąstymu? Labiausiai paplitusi nuomonė – jis nustoja veikti. Tačiau eksperimentai rodo, kad ir toje sąmonės būsenoje žmogus sugeba įsiminti, analizuoti, mąstyti. Tokiais momentai „proto imtuvas“ išplečia savo veiklos diapazoną, pradeda priimti ir iššifruoti tai, ko anksčiau negalėjo. Apie tai kalbėjo garsusis mokslininkas Frensis Bekonas (1561-1626): „Dėsnį galima atrasti ne mąstymo būdu, nes jis randasi už proto pažinimo ribų“.
Šis žmogus 1590 m. pavasarį sugebėjo prisijungti prie kosminės sąmonės, todėl į jo nuomonę verta įsiklausyti. Bekonas pasižymėjo nepaprastomis intelektualinėmis savybėmis: filosofas, juristas, lingvistas, kompozitorius. Yra nemažai tyrinėtojų, kurie mano, kad genialūs kūriniai, po kuriais pasirašyta „Viljamas Šekspyras“, sukurti būtent F.Bekono. Štai ką rašė gerai F.Bekoną pažinojęs V.Roulis: „Man atrodo, jei mūsų laikais nuo Dievo sklindantis spindulys ką nors ir palietė, tai gali būti tik Bekonas. Nors jis buvo ir labai apsiskaitęs žmogus, tačiau jo žinios buvo kur kas gilesnės už knygines: jos sklido iš kažkokio šaltinio, esančio Bekono viduje. Savo žinias jis išsakydavo labai atsargiai ir apdairiai“.
Tik nedaugelis žmonių, kurie patyrė astralines keliones, patirtais pojūčiais dalijasi su kitais žmonėmis. Ir netgi tie, kurie nori papasakoti kalba, kad jiems nepaprastai sunku adekvačiai perteikti tai, ką jie pamatė, sužinojo, išgyveno. Trukdo skurdus žodynas, nesugebėjimas atrasti analogijas, asociacijas. Be to, „kituose pasauliuose“ įgytos žinios yra ypatingos, jos neparemtos nei logika, nei įrodymais, jų neįmanoma tiksliai išreikšti žodžiais netgi tiems žmonėms, kurie apdovanoti literatūrine dovana.
Tačiau ar galima vadinti žiniomis tai, ko negalima išreikšti žodžiais, suprantamais kitiems žmonėms? Kodėl gi ne? Pabandykite žodžiais perduoti egzotiškos gėlės aromatą ar nežinomo vaisiaus skonį tam, kuriam neteko nei matyti, nei ragauti šių daiktų. Jums patiems žinomas ir kvapas, ir skonis. Apie panašią problemą vienas mokslininkas taip pasakė: „Aš akimirksniu viską supratau, o po to dvejus metus sugaišau tam, kad visa tai išversti į mokslo kalbą, suprantamą kolegoms“.
Toli gražu ne visiems teko patirti kontaktą su „kitkuo“, todėl nemažai žmonių į tokius „kontaktuotojus“ žiūri su nepasitikėjimu, dažnai juos laiko paprasčiausiai psichiniais ligoniais. Tačiau tarp žmonių, kuriems pasireiškia sąmonės užtemimai, ir tų, kuriems teko patirti astralines keliones, yra esminis skirtumas. Ligoniams sutrinka loginis mąstymas, jie, kaip taisyklė, pasidaro dezorientuoti. PSB metu žmogus nepraranda sugebėjimo mąstyti, netgi giliausio transo būsenoje suvokia kur yra, kas su juo vyksta, lengvai ir neskausmingai grįžta į savąjį „Aš“. Ligoniai – tai tie, kurie paklysta ir nebegali sugrįžti.
Taigi, astralinės kelionės visiškai nėra patologija. Mokslininkai netgi teigia, kad pakitusi sąmonės būsena yra netgi naudinga, ji padeda dehipnotizuoti sąmonę – išlaisvinti ją iš jai primestų minčių, supratimų, sąvokų.
Reikia pasakyti, kad ši ypatinga būsena neateina staiga. Prieš tai reikia atlikti intensyvų intelektualų darbą. Kažkuriuo metu smegenys, nuvarginti ilgų ir sudėtingų ieškojimų, nebeatlaiko didžiulės įtampos ir nugrimzta „poilsio“ – psichologai tai vadina „susidėvėjimo intervalu“. Ir tuo metu staiga įvyksta regėjimas. O iš esmės – tai yra simbolinis atsakymas, gautas iš visatos „esmių banko“.