Kartkartėmis atsiveria vadinamieji mūsų tikrovės „langai ir galime pamatyti praeities arba ateities scenas. Kas paskatina šiuos reiškinius – neaišku. Tie „laiko langai“ atsiveria dažniau nei manome.
1941 m. amerikietis Leonardas Holas su draugais keliavo po Arkanzasą link Misūrio, į Ozarko kalnus. Keliautojai nakvojo palapinėse, nes JAV Vakaruose vasarą oras būna labai puikus. Vieną rytą, dar prieš saulėtekį (stovyklą draugai įkūrė ant Upper Currento kranto), Leonardas Holas išgirdo svetimus balsus. Jis pravėrė palapinę ir nustebo, kad per naktį prisirinko kaimynų. Maždaug už 30 m švietė lau žai ir Holas ten aiškiai matė susirinkusius vyrus. Toliau pakrantėje taip pat degė laužai, atrodo, čia stovyklavo daug žmonių.
Tačiau Leonardas Holas pasitrynė geriau akis, nes naktiniai svečiai buvo indėnai, prisidengę tik strėnų raiščiu. Buvo girdėti pokalbių nuotrupos, kai kurie žodžiai laužyta ispanų kalba. Nustebusiam Holui atrodė, kad jis netyčia tapo Amerikos užkariavimo laikų scenos liudininku. Tą
reiškinį matė trumpai, vėliau vaizdas pradėjo blykšti. Ramioje upės pakrantėje brėško aušra.
Holas toks susidomėjęs stebėjo paslaptingą reiškinį, kad pamiršo pažadinti draugus. Pagalvojęs nusprendė, kad jie palaikytų jį bepročiu. Grįžęs iš kelionės tyrinėjo mokslinius šaltinius, kad išsiaiškintų, ką matė tą rytą. Ir iš tiesų rado. Vienoje bibliotekoje senoviniuose raštuose aptiko,
kad 1541 m. (lygiai prieš 400 m.) nedidelė konkistadorų grupė sustojo prie Upper Currento upės. Jiems vadovavo ispanų dominikonas Domingo de Soto (1494-1560), o būrį aptarnavo indėnai, nešėjai ir vergai. Laikas krečia įvairius pokštus. Kas būtų įvykę, jei Holas būtų pažadinęs draugus? Gal jis patyrė tam tikrą trijų matavimų projekciją iš dienos prieš 400 m.?
“That will not work this time arn8ud&#o221;Guess what?! If its time for our little primate self-centered subgroup to go extinct, be it! Stop being annoying, lame culturalists!