XX amžiaus pradžioje Europoje kilo labai didelis susidomėjimas taip vadinamu geizingu – krištolo ar stiklo objektų stebėjimu, norint ten pamatyti iš anksto sugalvotą siužetą. Atsirado žmonių, kurie tvirtino, kad krištolas jiems atveria savo paslaptis, o jie patys gali pamatyti tai, ko negali pamatyti paprasti žmonės.
Būtent XIX ir XX amžiaus sandūroje atsirado stiklo būrėjo (geizerio) profesija – taip buvo vadinami aiškiaregiai, kurie krištoliniame ar stikliniame objekte sugebėjo pamatyti įvairias gyvenimo scenas, nusikaltimus – vagystes ir žmogžudystes. Daugelis geizerių tvirtino, kad stiklo gaminių pagalba jie gali keliauti laike ir erdvėje, matyti kitas šalis ir epochas ir netgi atskleisti nusikaltimus. Šie būrėjai pirmą kartą apie save pasiskelbė paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje. Jie iš karto sulaukė klientų antplūdžio – šimtai žmonių norėjo sužinoti, kas nutiko jų artimiesiems ir kas ateityje laukia jų pačių.
Stebuklingas misterio burgo sugebėjimas
Londono gyventojas Fon Burgas buvo profesionalus geizeris. Apie jo fantastinius sugebėjimus tiesiog sklido legendos. Būtent jis ištyrė garsiąją „Foksuelo bylą“, ir tada Londono gyventojai patikėjo geizingo galimybėmis.
Vieną dieną dingo garsus Londono makleris Foksuelas. Policija ėmėsi tyrimo, tačiau neaptiko jokių žmogaus pėdsakų. Po kiek laiko policija paskelbė, kad makleris, greičiausiai, išvyko su reikalais į JAV. Taip iš tiesų galėjo būti, tačiau Foksuelo žmona tuo nepatikėjo ir kreipėsi į krištolo būrėją. Fon Burgas, žiūrėdamas į krištolo kiaušinį, pamatė Temze plaukiantį žmogaus kūną ir netgi pasakė, kada jis bus aptiktas. Dar daugiau – krištole pamatytas vaizdas leido nustatyti vietą, kur kūnas išplauks į krantą.
Kartą pas Fon Burgą atvyko viešbučio šeimininkė. Jos valdomos įstaigos viename numeryje įvyko vagystė. Vos paėmęs į rankas krištolą, aiškiaregis pamatė margą kilimą – tokį, kokiu buvo išklotos kambario grindys. Tačiau geizeris juto kažkokį keistą dvilypumą. Jis padarė išvadą, kad kalbama apie porinį daiktą. Viešbučio šeimininkė patvirtino, kad buvo pavogti auskarai. Fon Burgui pavyko nustatyti vietą, kur jie paslėpti. Neužilgo buvo rastas ir žmogus, įvykdęs vagystę.
Fon Burgąs turėjo unikalius darbo metodus. Pavyzdžiui, jis pasiūlydavo klientams atsistoti šalia jo ir kartu stebėti krištolinio kiaušinio, kurį laikė savo rankose, paviršių. Būtent taip jis elgėsi, kai ieškojo anglės Merės Manei kūno. Ji buvo nužudyta traukinyje. Seansas, kurio metu buvo panaudotas krištolas, vyko nužudytosios namuose. Reportažas iš šio seanso spaudoje buvo paskelbtas 1905-ųjų m. rugsėjo 30 d. Nužudytosios moters artimieji, įdėmiai žiūrėdami į krištolo kiaušinį, ant jo sienelės pamatė sceną, kurioje matėsi, kaip žudikas smogia aukai.
Vėliau artimieji prisiminė, kad vaizdai keitėsi tarsi kaleidoskope. Krištolo kiaušinyje jie matė įvairius epizodus – nusikaltėlis, sugriebiantis auką, iš vagono išmestas kūnas. Šiose scenose dvi aukos seserys nustebo, pamačiusios didelį šviesoforą, metantį šešėlį ant šalia važiuojančio traukinio. Fon Burgas pasakė, kad prie šviesoforo galėjo būti žmogus, kuris kažką daugiau žino apie nužudymo smulkmenas.
Gana greitai policijai pavyko surasti žmogų, kuris matė tragišką sceną, ir jį apklausė. Jo apklausos protokolas buvo pridėtas prie bylos. O nužudytosios merginos kūnas buvo rastas toje vietoje, kuri buvo matoma krištolo kiaušinyje.
Krištolinis regėjimas rašytojų kūryboje
Toks reiškinys, kaip būrimas iš krištolinio daikto, negalėjo likti nepastebėtas ir tarp rašytojų. Žurnale „Strand Magazine“, kurio bendraautoriais buvo Herbertas Velsas ir Konan Doilis, buvo pradėti spausdinti apsakymai, kuriuose buvo pasakojama apie šį naują mados klyksmą.
Velsas vienas iš pirmųjų savo kūryboje palietė geizingo temą. Jo apsakymas „Krištolo kiaušinis“ buvo gerai žinomas daugelyje šalių, nes buvo išverstas į kitas kalbas. Su šiuo apsakymu yra susijęs vienas įdomus atsitikimas. Pasakojama, kad XX amžiaus 7-o dešimtmečio viduryje vienos šalies televizija parodė spektaklį, sukurtą pagal šį pasakojimą. Tuo metu televizijoje nebuvo tokių specialiųjų efektų, kokiais gali stebinti dabartinį žiūrovą. Tačiau spektaklio metu tarsi pasidarė „televizorius televizoriuje“ – ekrane pasirodė įvairių egzotinių šalių vaizdai, kurie buvo nufilmuoti anksčiau, visai kaip krištolo kiaušinyje.
Kodėl geizingas taip domino rašytojus? Dar XIX amžiaus pabaigoje talentingi žmonės jautė besiartinančią kino ir televizijos erą ir bandė fantazuoti šia tema. Ne vienas fantastas gana tiksliai nuspėjo televizijos ekrano formą ir šiuolaikinių kino teatrų architektūrą. Tikriausiai jiems padėjo magiškasis krištolo kiaušinis.
Geizingas ir tapyba
Geizingu susidomėjo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai. Pavyzdžiui, dailininko Michailo Vrubelio paveiksluose yra vaizdų, kurie tarsi buvo pamatyti krištolo kiaušinio viduje. Šis nepaprastas efektas tiesiog užburdavo žiūrovus, todėl atsirado daugybė kolekcionierių, norinčių įsigyti šiuo stiliumi nutapytus M.Vrubelio darbus. Pavyzdžiui, pilnas paslapčių ir mistinių atradimų paveikslas „Perlas“ parodo Vrubelio reakciją į nepaprastus reiškinius, apie kuriuos tuo metu buvo daug rašoma.
Vrubelis buvo nutolęs nuo realaus gyvenimo. Jį nuolat buvo apėmusios kažkokios pusiau mistinės nuotaikos. Paskutinis XIX amžiaus dešimtmetis – audringo spiritizmo vystymosi epocha. Dailininkai simbolistai, kurių kūryba labai domino Vrubelį, daug dėmesio skyrė spiritizmo seansams. Jie projektavo staliukus dvasioms iškviesti ir savo kūryboje atvaizduodavo įspūdžius iš šių seansų.
Vrubelis labai giliai išstudijavo simbolizmą ir dažnai jį pritaikydavo savo kūryboje. Dalininko paveiksluose vis dažniau atsirasdavo fantastinių būtybių, skriejančių į dangų. Mistinės nuotaikos vis labiau apėmė menininką, ir to rezultatas buvo darbų apie Demoną ciklas.
Ilgai buvo manoma, kad rusų dailininkų tarpe tik Vrubelis tapė paveikslus, primenančius būrimą krištolo kiaušiniu. Tačiau menotyrininkai susidomėjo ir K.Petrovo-Vodkino darbais, kuriuose buvo panaudotas dailininko sugalvotas atvirkščios perspektyvos principas. Petrovas-Vodkinas supantį pasaulį vaizdavo, tarsi jį būtų matęs iš permatomo ovalo formos kristalo vidaus. Jis dažnai remiasi Atgimimo epochos dailininkų metodais, tačiau galima teigti, kad dailininkui stiprią įtaką padarė ir būrimo krištolo kiaušiniu kultas. Visuose dailininko darbuose aplinka vaizduojama truputį iškreipta, tarsi į pasaulį būtų žiūrima pro linzę.
Geizingo pabaiga
Einant metams būrėjai su krištolu vis dažniau ėmė kištis į asmeninį žmonių gyvenimą. Tai patiko toli gražu ne visiems. Straipsniai apie geizingą buvo spausdinami vis rečiau. Velso apsakymas „Krištolo kiaušinis“ liko pačiu žinomiausiu kūriniu, pasakojančiu apie šį reiškinį.
Po Pirmojo pasaulinio karo apie geizingą iš viso buvo nustota rašyti. Mes nežinome, kaip susiklostė pačių garsiausių būrėjų likimas, nes jie nepaliko savo memuarų. Nėra nė vienos knygos ar straipsnio apie Vrubelį, kuriame būtų bent užsiminta apie tai, kad garsusis dailininkas atidavė duoklę krištolo aiškiaregystei. Petrovas-Vodkinas buvo keikiamas už avangardizmą, todėl jis nuo XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigos visiškai nutilo ir su niekuo nesidalijo savo kūryba – jo unikalus metodas buvo nuolat kritikuojamas.
Simbolistų paveikslai laikomi paprasčiausiai gražiomis kompozicijomis, tačiau mažai kas susimąsto dėl to, kodėl kai kurie personažai pavaizduoti taip, tarsi įjuos būtų žiūrima pro stiklą. O didelius krištolo kiaušinius dabar galima pamatyti tik muziejuose ir pas antikvaro kolekcininkus.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai