Ėjo 1985-ieji metai. Tuo metu sovietinė kosmonautika buvo pakilime, o apie ypatingus atsitikimus kosmose buvo nutylima. Orbitoje aplink Žemę skriejo kosminė stotis „Saliut-7″. Joje jau 155 dienos dirbo trys kosmonautai – Olegas Atkovas, Vladimiras Solovjovas ir Leonidas Kizimas.
Ekipažas atliko numatytus eksperimentus ir stebėjimus. Staiga kosminę stotį užliejo ryški oranžinė šviesa, kuriam laikui apakinusi kosmonautus. Tai nebuvo nei gaisro, nei sprogimo šviesa. Atrodė, kad šviesa pro visiškai nepermatomas „Saliut-7″ sienas prasiskverbia iš išorės.
Laimei, žmonėms regėjimas greitai sugrįžo. Kosmonautai metėsi prie iliuminatoriaus ir negalėjo patikėti savo akimis – kitoje ypač atsparaus stiklo pusėje oranžiniame švytinčiame debesyje buvo aiškiai matomos 7 milžiniškos figūros! Jos turėjo žmogiškus veidus ir kūnus, tačiau už nugarų matėsi kažkas pusiau permatoma, panašaus į sparnus.
Visų trijų kosmonautų psichika buvo puiki, nes prieš skrydį jiems buvo atlikti įvairiausi testai. Apie religinius prietarus negalima tarti nė žodžio. Tačiau visiems ekipažo nariams į galvą atėjo ta pati mintis – kosmose šalia jų skrido angelai! Jie stotį „Saliut-7″ lydėjo 10 minučių, skrisdami vienodu greičiu ir atkartodami stoties manevrus. Po to paslaptingosios figūros išnyko. Taip pat išnyko ir oranžinis debesis. Atgavę žadą, kosmonautai Atkovas, Solovjovas ir Kizimas nedelsdami apie įvykį pranešė skrydžių valdymo centrui.
Centras iš kosmonautų pareikalavo išsamios ataskaitos. Kai su ja susipažino skrydžio vadovybė, ataskaita tučtuojau buvo pažymėta grifu „visiškai slaptai“, o kosmonautais susidomėjo Žemėje esančių medikų komanda. Vietoje numatytų eksperimentų stoties ekipažui teko tirti kiekvieno nario sveikatą – tiek fizinę, tiek psichinę. Testai parodė, kad kosmonautų sveikata visiškai normali. Buvo nuspręsta šį įvykį laikyti grupine haliucinacija dėl pervargimo ilgalaikio skrydžio metu.
Bet nutiko nenumatytas dalykas. 167-ąją skrydžio dieną prie pirmojo ekipažo prisijungė trys jų kolegos -Svetlana Savickaja, Igoris Volkas ir Vladimiras Džanibekovas. Vėl kosminę stotį užliejo oranžinė šviesa, o pro iliuminatorių buvo matomi 7 „angelai“. Dabar jau visi 6 kosmonautai pranešė, kad matė „besišypsančius angelus“. Versiją apie grupinę haliucinaciją dėl nuovargio galima drąsiai atmesti, nes antrasis ekipažas atvyko vos kelios dienos iki antrojo „angelų“ pasirodymo.
Žinoma, šį įvykį galima priskirti žmoniškajam faktoriui. Maža kaip gali paveikti psichiką buvimas kosmose. Tačiau vakaruose sensaciją sukėlė kelios nuotraukos, atliktos teleskopo „Hubble“ pagalba. Neaiškiu kokiu būdu iš „Jet Propulsion“ laboratorijos jas pavyko gauti landiems žurnalistams. Šioje laboratorijoje ypač didelio slaptumo sąlygomis ekspertai tyrinėjo paslaptingas anomalijas, kurios buvo užfiksuoto „Hubble“ teleskopu. Fotografijose buvo aiškiai matomos 7 į angelus panašios skrendančios figūros! Nustatyti šių objektų kilmę mokslininkams taip ir nepavyko.
Orbitoje kosmonautams tenka matyti ne tik paslaptingus vaizdinius, bet ir išgirsti ne mažiau keistus kosminius garsus. Pirmasis apie šį paslaptingą fenomeną 1995-ųjų m. spalio mėnesį pranešė kosmonautas-tyrėjas Sergejus Kričevskis, J Gagarino vardo kosmonautų rengimo centro ir Rusijos Mokslų akademijos Pažinimo ir technikos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, technikos mokslų kandidatas ir tikrasis K.Ciolkovskio vardo Rusijos kosmonautikos akademijos narys. Jo ataskaitoje teigiama, kad „visi duomenys apie fantastiškus vaizdinius, lydimus kosmoso garsų, prieinami labai siauram žmonių ratui… Apie šiuos reiškinius kosmonautai pasakoja tik tarpusavyje, dalindamiesi informacija su tais, kuriems greitai teks skristi į kosmosą“.
Jiems teko girdėti įvairius garsus, tame tarpe ir kitų būtybių kalbą, kuri buvo suprantama be jokių papildomų pastangų. Charakteringa tai, kad kosmonautas pradeda priimti iš kažkur sklindantį informacijos srautą, kuris taip pat netikėtai po kiek laiko išnyksta. Kyla jausmas, kad kažkas galingas ir didis iš išorės perduoda žmonėms kažkokias naujas ir dar nežinomas žinias.
Buvo atvejų, kai kosmose esantiems žmonėms smegenyse atsirasdavo konkretūs vaizdai apie gręsiančius pavojus – su detaliu pavojingų situacijų ar galinčių kilti pavojų „rodymu“. Šie pavojai informacijos sraute būdavo ypač išskiriami ir komentuojami. Tuo pačiu buvo girdima mintis, kad viskas susitvarkys, baigsis gerai. Taip iš anksto buvo perspėjama apie sudėtingiausius ir pavojingiausius skrydžio programos momentus.
Žinomas atsitikimas, jei ne toks „regėjimas“, kosmonautai galėjo žūti. Ypač stebina galinčių kilti pavojingų momentų tikslumas ir detalizacija. Paslaptingas balsas perspėjo apie pavojus, tykančius kosmonautų, jiems išėjus į atvirą kosmosą. Regėjime šis pavojus buvo parodytas ir pakomentuotas keletą kartų. Realiomis sąlygomis, kai buvo vykdomi darbai kosminės stoties išorėje, visa tai absoliučiai pasitvirtino. Laimei, kosmonautas jau buvo tam pasiruošęs ir išsaugojo savo gyvybę, nes priešingu atveju būtų nuskridęs tolyn nuo stoties.
Nėra prasmės spėlioti, kas yra tie protingi subjektai, užmezgantys kontaktus su kosmonautais. Tam mes kol kas neturime reikiamų duomenų. Galima tik pacituoti vieną kosmonautą, kuriam teko išgirsti svetimą balsą skrydžio metu: „Kosmosas mums įrodė, kad jis, be abejo, yra protingas ir žymiai sudėtingesnis, nei mes anksčiau įsivaizdavome. Mūsų žinios kol kas nepakankamos tam, kad suprastumėm daugumos Visatoje vykstančių procesų esmę“.
labai įdomus straipsnis. ir greičiausiai tiesa.
Man taip irgi atrodo…
Volteras – „Mikromegas“
Straipsnis parašytas apie tuos kosmose debesis prasiskverbenčius pro kosmonautu kunus kaip iš filmo fantastiškasis ketvirtas.