Prieš keletą metų Piteris Hougas kalbėjosi su Steriliu Melingu, kuris papasakojo apie savo keistas klajones ir susitikimus su kito pasaulio būtybėmis „astralinėje plotmėje“. Tuo laiku ponas Melingas buvo sveikas žvalus šešiasdešimtmetis. Jo išgyvenimai prasidėjo 1980 m. vasarą, kai jis pietavo ir žiūrėjo pro langą. Priešais gyveno senyva dama, kuriai socialinės rūpybos tarnyba pristatydavo pietus į namus. Jis žvelgė į siaurą kelią, tikėdamasis išvysti ją, stovinčią prie lango ir laukiančią pietus vežiojančio automobilio. Ten tikrai kažkas stovėjo, bet ne senyva dama. Toje vietoje stovėjo ir žvelgė į jį jo velionės motinos vėlė.
Ji stovėjo, rankomis įsirėmusi į klubus, griežta it statula, su šaliku, kurį, gyva būdama, dažnai apsisiausdavo. Netikėdamas savo akimis, ponas
Melingas priėjo arčiau prie lango, bet jį sukaustė baimė ir jis nusigręžė. Tada lėtai jis pažvelgė dar kartą, bet akmeninės sustingusios motinos
vaizdinys vis dar buvo ten. Vaizdinys – dienos šviesoje – išsilaikė beveik aštuonias minutes. Galiausiai ji nusisuko, ir lange pasirodė pažįstamos
senyvos kaimynės veidas. Šis reiškinys pasikartojo po dviejų savaičių, tomis pačiomis aplinkybėmis.
Prieš prasidedant ANK potyriui prilygstantiems įvykiams, ponui Melingui atsitiko toks dalykas. Vieną rytą, apie aštuntą valandą, jį pažadino
skambutis. Netikėtai jis išgirdo žingsnius už namo ir pažįstamus vaikų balsus. Jis sugrįžo į savo vaikystės laikotarpį: rinko anglies gabalus iš vietinio karjero per 1926 m. visuotinį streiką. Jo akys sužiuro į taškelį, kabantį virš lovos per dvi pėdas, ir suvokė, jog būtybė tvyro virš jo. Tada balsas jo mintyse prabilo. „Taip, tu išgirsi juos“, – mįslingai tarė jis. „Tu nemiršti, juk žinai!“ Balsas buvo jo motinos. Nuo to laiko ligi 1981 m. lapkričio ponas Melingas užfiksavo daugiau kaip dvidešimt nenormalių išgyvenimų, kurie paprastai buvo susiję su atsiskyrimu nuo kūno būsena. Dažniausiai tai atsitikdavo prieš užmiegant.
Iš pradžių pasirodydavo mažytė melsvos švieselės dėmelė, smeigtuko galvutės dydžio, ir kabodavo per devynis colius virš lovos. Po kelerių naktų švieselė ėmė pulsuoti, išsiplėtė ligi žirnio dydžio ir tapo įvairiaspalvė. Švieselė pranykdavo, kai ją užliedavo mėnulio pilnatis su juodais tamsiais debesimis, greitai praslenkančiais skersai jos paviršiaus. Debesys tirštėdavo, ir likdavo šviesos ratas. Tomis minutėmis Stenlis Melingas būdavo traukiamas į šviesos žiedą ir pro jį…
Prisimindamas keistus epizodus iš savo kelionių pro žiedą, ponas Melingas labai stengėsi įtikinti Piterį Hougą, kad jo nuotykiai buvę aiškūs ir „tikroviški“. Per savo pirmą ir antrą kelionę jis pasijuto esąs ilgame vamzdyje ar tunelyje. Kitame gale buvo akis, stebinti jį. Antro apsilankymo metu jis jau galėjo įžiūrėti, jog veidas buvęs vyriškio. Ponas Melingas tarytum jautė, jog vyras apžiūrinėjo jį pro mikroskopą. Mėnulio vizijos tęsėsi tamsoje, kambaryje, ir kai debesys užklodavo viską, išskyrus aurą, jis pajusdavo keliamas aukštyn ir traukiamas pro ją. Prieš jį atsiverdavo egzotiški vaizdai. Vienos tokios kelionės metu jis matė gražią pastoralinę medžių ir gėlių aplink ežerą sceną. Ežero viduryje siūbavo valtelė, joje sėdėjo žmogus. Tas žmogus stebėjo poną Melingą, kuris taip pat žvelgė į jį.
Kartą jis nukeliavo į nykią dykumą, nuklotą akmenimis. Ten jis taip pat regėjo žmogų, sėdintį ant didelio akmens ir įdėmiai žvelgiantį į poną Melingą. Tos figūros iškildavo daug kartų ir įvairiais pavidalais. Visiems jiems buvo būdinga vienoda elgsena – visada vieniši, niekada nekalbą, nejudą ir visada jaučią įsibrovėlį. Dauguma vyriškių buvo užsienietiškos išvaizdos, gal graikiškos, gelsvai žalios odos spalvos, barzdoti ir trumpai
kirptais tankiais banguotais plaukais. Buvo ir keletas išimčių. Žmogus dykumoje, pavyzdžiui, vilkėjo ilgą apsiaustą ir buvo be plaukų.