Ar kudykiai gali prisiminti?

Kokius pirmuosius dalykus jūs prisimenate iš savo praeities? Gal vaikystės namus, kur žaidžiate su mėgstamu žaislu? Atmintis ima veikti sulaukus dvejų ir trejų metų amžiaus; visa, ką prisimintumėte ankstesnio amžiaus, yra laikoma neįprasta. Ir vis dėlto, jei tokių atsiminimų esama, ką galėtumėte manyti apie tokius prisiminimus? Žemiau pateikiame visiškai sąmoningus prisiminimus.

Vidutinio amžiaus moteris, Džunė, pasakoja, kaip ji regi save vieną kambaryje žvelgiančią pro langą, kai akinanti šviesa įsiskverbia į kambarį
ir užlieja kalėdinę eglutę. Šviesa, jos manymu, atsklidusi iš grožio karalystės, spindinčios vaivorykštės spalvomis. Ji skleidžia šilumą ir ramybę.
Džunė žino, jog toji šviesa dalis jos „tikrų“ namų. Ji desperatiškai nori grįžti ir jaučiasi lyg kalinys, įkalintas žemėje. Džunė gulėjo savo lovelėje,
tie prisiminimai, atrodo, įsirėžė jai tada, kai ji buvo maždaug trijų mėnesių amžiaus.

Klifordas, atsistatydinęs verslininkas, prisimena stovįs sode ir jaučiąsis labai mažas, tarytum supamas milžinų. Jis norėtų ten pasilikti, bet
nepajėgia. Tada sidabriniai kastuvai ima kasti šalia jo kūno, lyg bandydami jį iškasti. Jis pasijunta apsvaigęs ir skrendąs. Tik vėliau, sužinojus
savo gimimo smulkmenas, tie vaizdiniai jam ėmė aiškėti. Jis gimė padarius Cezario pjūvį, ir tie sidabriniai kastuvai galėjo būti skalpeliai, naudojami jam „iškasti“. Atrodytų, jog Klifordas kažkokiu būdu suvokė savo gimimą.

Mokslas teigia, jog prisiminti savo gimimo neįmanoma. Tačiau tos istorijos iš labai ankstyvos gyvenimo pradžios būdingos žmonėms, kurie
teigia turį psichinių išgyvenimų. Mes surinkome įrodymų, jog tie, kurie tvirtina reguliariai jaučią paranormalius reiškinius, tokius kaip AMB, išankstinį pažinimą ir pomirtinio pasaulio būtybes, paprastai pasižymi ypatingomis atminties pakopomis iš ankstyvo gyvenimo laikų. Matyt, tai
kažkaip siejasi su tų žmonių sąmone, jeigu jie išlaikę atmintyje ir jaučia dalykus, kuriuos mes apibūdiname paranormaliais.

Kaip paaiškinti ypatingus Džunės atsiminimus? Ar toji šviesa iš puikios ir nežemiškos karalystės, švytinti visomis vaivorykštės spalvomis, yra
vieta, iš kurios ji atėjo prieš „įkalinimą žemėje“, prieš gimdama? Ar tie „tikrieji namai“, iš kurių ji buvo ištremta, yra mūsų vadinamasis dangus?

Kartais nutinka labai keistų dalykų. Maikas Oramas iš Londono sako taip: „Kai buvau labai mažas, gal tik kelių mėnesių, prisimenu, galvojau
apie pasaulį kaip keistą dalyką. Jame daugybė žmonių, suaugusieji elgiasi labai kvailai. Aš supratau juos. Buvau nuovokesnis už juos. Buvau
sąmoningesnis nei turėjau būti. Tarsi suaugęs žmogus, įkalintas vaiko kūne. Tada pirmą kartą supratau, jog žemė – ne mano tikrieji namai.“

Šis žinojimo ar suvokimo pojūtis, jog esi suaugęs, nors fiziškai dar kūdikis, nėra nepaprastas ir retas. Tuo pasižymi dešimt procentų žmonių,
teigiančių ypatingus ankstesnio gyvenimo prisiminimų laipsnius. Džuljeta, iš nedidelio Lankaširo miestelio, prisimena įvykį savo miegamajame,
kai jai tebuvo vos keli mėnesiai. Ją aplankė keistos šviesos. Jos tariamai praskleidė jos sąmonę ir suteikė suvokimą, tarytum vaikystė esąs
nepatogumas, o ji turėtų atlikti didesnius dalykus, nei jos kūnas leidžia. Jos gabumai pranoko jos amžių, suaugę vadino ją „jaunu kūnu su išminčiaus galva“. Tai galima apibūdinti kaip vidinį subrendimą, o kūnas dar turėjo bręsti ilgus metus, kad pasiektų tokį lygį.

Pagal mūsų žmogaus proto išsivystymo sampratą, tokios istorijos neturi prasmės. Tie žmonės privalėtų būti jauni kūnu ir protu. Bet ką galime pasakyti apie jų sielą? Galbūt mūsų visų esybė, egzistencija turi amžiną sąmoningumą, kuris lieka po mirties? Jeigu taip, ar gali jis egzistuoti
anksčiau už gimimą? Gal mes gimstame su įgimta, gerai išsivysčiusia sąmone, kuri glūdi giliai viduje, kai mūsų sąmoningi išgyvenimai per
vaikystę nugramzdina į užmarštį likusį mūsų gyvenimą?

Komentuok su Facebook paskyra: