Amerika, kaip žinome, demokratinė valstybė. Tai pirmiausia pasireiškia tuo, kad kiekvienas amerikietis savanoriškai sumoka pajamų mokestį. Pilietis užpildo pajamų deklaraciją, paštu ją išsiunčia atitinkamoms tarnyboms, o paskaičiuotą sumą perveda valstybei arba konkrečiai valstybinei programai.
Praktika rodo, kad dauguma amerikiečių pajamų mokestį sumoka jei ne su labai dideliu džiaugsmu, tačiau gana noriai. Tiesa, kartais ir šioje suderintoje sistemoje pasitaiko sutrikimų. Nors ir labai keista, kalbama apie patriotizmą, ypač tada, kai valstybės vadovų požiūriu tai yra būtina. O tiksliau – renkant pinigus kariniams tikslams.
Panaši situacija JAV susiklostė pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Tuometinis JAV valstybės iždo sekretorius Henris Morgento, paskaičiavęs įplaukas ir išlaidas, sušuko: „Mes bandėme protingai leisti pinigus. Šiandien mes išleidžiame daugiau pinigų, nei bet kada anksčiau. Tačiau be jokių rezultatų. Per visus dabartinės administracijos (prezidento Ruzvelto) valdymo metus nedarbo lygis išliko toks pats, tačiau susikaupė tiesiog beprotiška skola“.
Taigi, vyriausiojo iždininko žodžiais, pinigų nėra, vien tik skolos, o mokėti už karą, vykstantį kažkur už vandenyno, JAV piliečiai atsisako (tais metais karinių operacijų finansavimui pajamų mokestį pervedė tik 11% amerikiečių). Ką daryti?
Henris Morgento ėmė ieškoti, kas gali padėti. Jis nesikreipė į jėgos struktūras, nes šiaip ar taip šalyje yra demokratija. Kreipėsi į garsų to meto animacinių filmų statytoją Voltą Disnėjų. Šis žmogus buvo toks žinomas ir garsus, kad kartą jo šešiametė dukra paklausė ar jis iš tiesų esąs „tas pats“ Voltas Disnėjus? Kai išgirdo teigiamą atsakymą, paprašė tėvo autografo. Jei auganti karta prašo autografo iš savo tėvo, tai šį tą reiškia populiarumo požiūriu.
Morgento neprašė garsiojo animatoriaus autografo. Jis menininkui pasiūlė sukurti ir išleisti animacinį filmą, kviečiantį amerikiečius tvarkingai mokėti pajamų mokestį. Visos filmo kūrimo išlaidos buvo pažadėtos apmokėti iš valstybės biudžeto. Voltas Disnėjus tokį filmuką pastatė per 6 savaites. Jo herojus – ančiukas Donaldas Dakas – buvo šimtaprocentinis amerikietis, tik su vienu mažu trūkumu – jokiais būdais nenorėjo mokėti pajamų mokesčio. Ir šis trūkumas visiškai nubraukdavo visus ančiuko privalumus. Viso filmuko metu žavingam, tačiau nedrausmingam ančiukui Donaldui buvo įrodinėjama, kad tikrasis patriotizmas ir netgi garbės reikalas yra mokėti pajamų mokestį, nes tik tada Amerika galės laimėti užsitęsusį karą. Galų gale, apimtas patriotinių jausmų, Donaldas kruopščiai užpildo pajamų deklaraciją, kurią pats nuveža į Vašingtoną ir perduoda pačiam finansų ministrui.
Šis animacinis filmukas pradėtas rodyti 1943-iųjų metų vasario mėnesį. Rezultatas viršijo visus lūkesčius -Disnėjaus filmuką pamatė 60 milijonų amerikiečių, pats animacinių filmų statytojas už šį filmuką ir vėliau sukurtus tęsinius uždirbo keletą milijonų dolerių. Tačiau svarbiausias faktas tas, kad, remiantis JAV Finansų ministerijos duomenimis, tais metais buvo sumokėta beveik 4 kartus daugiau pajamų mokesčio. Valstybės iždo ir garsiojo animatoriaus „suokalbis“ buvo sėkmingas.
ai nežinau
Administratorius galejo ideti bent koki filmuko linka, stai http://www.youtube.com/watch?v=vr9qpeOjmuQ