1941-ųjų m. gruodžio 7 d. japonai atakavo amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir taip įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Šis karas baigėsi 1945-ų m. rugsėjo 2 d., kai Japonija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Tačiau keletas japonų kareivių niekada negirdėjo apie tai, todėl toliau tęsė kovą Ramiojo vandenyno salose.
1944-ų m. spalio 14 d. eilinis Ito Masaši ir kapralas Iroki Manakava atsitiktinai atsiliko nuo savo kuopos. Po kelių minučių jie išgirdo smarkų šaudymą – jų draugai pateko į pasalą. Masaši ir Manakava nušliaužė tolyn iš pavojingos vietos. Taip prasidėjo daug metų trukęs jų klaidžiojimas džiunglėse.
Kai buvo suvalgytos visos maisto atsargos, kariai ėmė maitintis vabalų lervomis, gyvatėmis ir kitais „egzotiškais patiekalais“. Aplinkui buvo priešai – vietiniai gyventojai arba priešininko daliniai, todėl Masaši ir Manakava slėpėsi giliai džiunglėse. Vėliau Masaši pasakojo: „Mes buvome įsitikinę, kad mūsų generolai atsitraukė taktiniais sumetimais, tačiau vieną dieną jie grįš su pastiprinimu. Kartais mes sukurdavome laužą, tačiau tai buvo pavojinga, nes mus galėjo aptikti. Aš žinojau, kad turiu išlikti gyvas ir tęsti kovą. Mes išgyvenome visiškai atsitiktinai, nes aptikome sąvartyną amerikiečių aviabazėje“.
Šis sąvartynas tapo tikru lobiu pasimetusiems kariams. Amerikiečiai buvo išmetę daug maisto produktų ir įvairių daiktų. Japonai iš konservų dėžučių pasigamino indus, o iš audinių skiaučių – drabužius. Tačiau šie skudurai negelbėjo nuo tropinių liūčių, kurios sezono metu pildavo kiekvieną dieną. Ištisus du mėnesius Masaši ir Manakava neišlįsdami tupėjo savo priedangoje, maitindamiesi vien varlėmis ir vabalais.
Kartą abu nelaimės draugai susipyko, Manakava nusprendė atsiskirti. Masaši atsimena: „Po to, kai jis nuėjo, aš norėjau rėkti visa gerkle. Žinojau, kad vienas neišgyvensiu. Keletą dienų klaidžiojau po džiungles, ieškodamas savo draugo, kol jį radau. Mes apsikabinome ir prisiekėme niekada daugiau nepalikti vienas kito“.
Atsiskyrėlių gyvenimas japonų kareiviams baigėsi tik po 16-os metų. Vieną rytą Manakava išėjo medžioti į džiungles ir nebesugrįžo. Jo draugą apėmė panika: „Aš žinojau, kad be jo neišgyvensiu. Išvaikščiojau visas džiungles, ieškodamas draugo. Visiškai atsitiktinai aptikau Manakavos kuprinę ir sandalus. Aš buvau įsitikinęs, kad jį sugavo amerikiečiai. Netikėtai virš mano galvos suūžę lėktuvas, aš mečiausi atgal į džiungles, pasiryžęs geriau mirti, bet nepasiduoti į nelaisvę. Užlipau į kalno viršūnę ir ten aptikau keturis amerikiečius, kurie laukė manęs. Kartu su jais buvo ir Manakava, kurio iš karto nepažinau, nes jo veidas buvo švariai nuskustas. Jis papasakojo, kad miške susitiko žmones, kurie įkalbėjo jį pasiduoti.
Iš jo taip pat išgirdau, kad karas jau seniai baigėsi, tačiau man prireikė kelių mėnesių, kad galėčiau tuo iš tiesų patikėti. Man parodė mano kapo Japonijoje nuotrauką. Ant antkapio buvo parašyta, kad aš žuvau mūšyje. Tai buvo nepaprastai sunku suprasti. Pasirodo, visa mano jaunystė praėjo veltui. Tą patį vakarą nuėjau į karštą pirtį ir pirmą kartą po daugelio metų miegojau švarioje lovoje. Tai buvo nepaprastas jausmas!“
Ši istorija nėra vienintelis atvejis. Kai kurie kariai džiunglėse praleido dar daugiau laiko. Japonijos armijos seržantas Soiči Ikoji vienos amerikiečių atakos metu pasislėpė džiunglėse. Ir jose pragyveno net 28 metus – visiškai vienas, misdamas tik varlėmis ir žiurkėmis.
Buvęs karys pasakojo: „Aš tiek ilgai buvau visiškai vienas… Kartą pabandžiau riksmu nuvaryti gyvatę, įšliaužusią į mano būstą, tačiau pasigirdo tik tylus šnypštimas. Mano balso stygos tiek ilgai buvo nenaudojamos, kad paprasčiausiai jos nebeveikė. Po šio nutikimo aš kiekvieną dieną treniravau savo balsą, dainavau dainas arba garsiai melsdavausi“. Atsiskyrėlis buvo atsitiktinai aptiktas tik 1972-ų metų sausio mėnesį. Tada jam buvo 58-eri metai. Karys nieko nežinojo apie atominius bombardavimus, Japonijos kapituliaciją. Kai suprato, kad beprasmiškai atsiskyrėliškai praleido daugybę metų, puolė ant žemės ir ėme raudoti.
Dar vėliau, 1974-ais metais, tolimoje Filipinams priklausančioje Lubango saloje buvo aptiktas 52-ų metų amžiaus leitenantas Chiro Onoda. Prieš daugelį metų Onoda ir jo kovos draugas Kinšiki Kozuka surengė pasalą filipiniečių patruliui, palaikę juos amerikiečiais. Kozuka žuvo, o visos pastangos susekti Onodą buvo nesėkmingos – jis pasislėpė nepraeinamose džiunglėse.
Jis 30 metų pragyveno visiškai atsiskyręs nuo pasaulio, o vyriškį aptiko speciali ekspedicija, kurią Japonijos vyriausybė pasiuntė džiunglėse likusiems kariams surasti.
Siekiant įtikinti Onodą, kad karas iš tiesų baigėsi, teko pakviesti jo buvusį vadą – niekuo kitu jis nenorėjo tikėti. Onoda paprašė leidimo sau pasilikti šventą samurajų kardą, kurį jis saloje užkasė 1945-ais metais. Karys buvo toks apstulbęs, kai sužinojo apie karo pabaigą, jog jam teko taikyti ilgalaikį psichoterapinį gydymą.
Onoda pasakojo: „Aš žinau, kad džiunglėse slapstosi dar daug mano draugų, žinau jų šaukinius ir vietas, patekę japonų kariai
kuriose slepiasi. Tačiau jie niekada neatsilieps į mano kvietimą. Jie nuspręs, kad aš palūžau ir pasidaviau priešui į nelaisvę. Deja, jie ten ir mirs“.
Po psichoterapijos kurso Onoda buvo nugabentas į Japoniją, kur susitiko su savo pagyvenusiais tėvais. Tėvas pasakė: „Aš didžiuojuosi tavimi! Tu pasielgei kaip tikras karys, kaip tau liepė širdis…“
Dar po metų buvo rastas taivanietis Li Kuang Hvei, kuris Antrojo pasaulinio karo pradžioje savanoriu užsirašė į Japonijos armiją. Karys dažniausiai misdavo žuvimi, kurią gaudydavo naktimis su bambukine ietimi. Kai karį aptiko paieškos ekspedicija, Hvei puolė jos nariams į kojas, prašydamas jį nubausti, nes jis įžeidė imperatoriaus garbę, patekdamas į nelaisvę.
Įdomu tai, kad šis karys buvo puikios fizinės formos, nors keletą dešimtmečių mito pusbadžiu ir gyveno visiškai vienas. Daugeliui europiečių ar amerikiečių nesuprantama, kodėl šie žmonės nusprendė geriau gyventi vienumoje miške, kodėl neieškojo priešininko dalinių, kad galėtų pasiduoti į nelaisvę. Pačioje Japonijoje jų elgesys nieko nestebina. Kariai buvo taip atsidavę savo imperatoriui, kad geriau slapstėsi džiunglėse, siekdami išvengti gėdingos nelaisvės.
Šie japonai buvo narsių karių samurajų palikuonys. O samurajai gyvena pagal ypatingą garbės kodeksą. Jie absoliučiai paklūsta savo vadams, karių misija buvo tarnauti imperatoriui ir žūti mūšyje. Pasidavimas į nelaisvę jiems būtų užtraukęs amžiną gėdą akyse tų, kuriuos gerbė – draugų, šeimos, karių, valdovų. Tokiomis mintimis vadovavosi Antrojo pasaulinio karo japonų kariai. Kad ir koks būtų mūsų požiūris į šiuos žmones, jų garbės kodeksas vertas pagarbos…
Pagal garbės kodeksa jie liko bailiais nes tikras Japonu karys pagal to meto istatymus nesislapsto nebėga nuo priešo o jau geriau žūsta mųšyje . Net jai juos ir būtu rade ju vadai tai tikriausiai būtu nukirte galvas už pasitraukima iš mūšio . O kad tiek metų slapstėsi ir nepasidavė į nelaisve tai dėl Japonu propagandos kad Amerikiečiai yra žiaurus žudikai ir neima į nelaisve . Iš dalies tai buvo tiesa juru pėstininkai belaisvių neėmė. Armija ėmė .