1965 metų kovo 18 dienos vakare japonų oro linijų „TOA-Airlines“ lėktuvas „Convair 240″ su 28 keleviais skrido virš Sikoku salos. Kapitonas Jašika Inaba lėktuvą pilotavo kartu su pilotu Tesu Umašima. Apie 19 valandą skrendant 2000 m aukštyje šalia lėktuvo pasirodė nežinomas skrendantis objektas (NSO). Objekto skersmuo buvo apie 12-15 metrų, jis švietė žalsva šviesa.
Jam priartėjus lėktuve nustojo veikti prietaisai. Automatinis pelengatorius neveikė, nutrūko ryšys su artimiausiu oro uostu. Skraidantis objektas kažkiek laiko sekė paskui lėktuvą, tada sustojo ir kokias 3 minutes sklendė ore. Paskui vėl pradėjo judėti, pasivijo lėktuvą ir lydėjo jį skrisdamas ties kairiuoju sparnu nutolęs maždaug 80 m. Taip lėktuvas skrido iki Matsujamos miesto. Čia NSO pradingo taip pat staigiai kaip ir pasirodė.
Abiejų pilotų ir keleivių teiginį patvirtino ir kiti liudininkai. Link miesto artėjantį objektą pastebėjo žmonės iš žemės. Vieno sportinio lėktuvo pilotas, kuris tuo metu skrido virš miesto, pastebėjo NSO.
Japonų ginkluotosios pajėgos labai rimtai žiūri į neatpažintus skraidančius objektus. 1967 metais tuometinis oro pajėgų vadas generolas Kanši Išikava pareiškė: „Jei yra NSO, kurie sklendžia ore, radarai turėtų juos aptikti. Yra daugybė patvirtinimų, kad radarai juos aptiko. Tai reiškia, kad NSO yra realūs ir turbūt atvyko iš kosmoso“.
Kiek vėliau oro transporto eskadrilės vadas Fudžio Hajaši ta pačia tema štai ką pasakė: „Negalima neigti, kad NSO nėra. Jei pradedame persekioti objektą, turime tiksliai nustatyti, ar jis priešas, ar ne. Tvirtinama, kad šie nežinomi objektai yra nežinomų pajėgų slapti ginklai, keista, bet per du dešimtmečius nesugebėjome nustatyti jų kilmės“.
1977 metais generolas Akira Hirano pagaliau atvirai pareiškė: „Mes dažnai stebime neatpažintus skraidančius objektus danguje. Mes juos tyliai tiriame“. Taip kalba atsakingi ginkluotųjų pajėgų vadovai šalies, kuri jau tūkstančius metų žino šį fenomeną.