Nuskendusių laivų lobiai vis dar vandenyno dugne

XVI-XVII amžiais Pietų Amerika auksu ir sidabru aprūpino visą likusį pasaulį. Vien per pirmuosius 40 metų, praėjusius nuo tos dienos, kai ispanai užkariavo Naująjį pasaulį, iš jo vien aukso buvo išgabenta 100 tonų, neskaičiuojant sidabro ir kitų brangenybių. Dvejus šimtmečius, nuo 1550 iki 1750 metų, kiekvieną pavasarį iš Ispanijos į Naująjį Pasaulį buvo siunčiamos dvi flotiliės. Jos buvo sudarytos iš kelių dešimčių galeonų, kuriuos saugojo daug patrankų turintys koviniai laivai. Viena šių flotilių oficialiai buvo vadinama „Sidabriniu laivynu“, o kita – „Auksiniu laivynu“. Jos iš skirtingų Naujojo Pasaulio vietų surinkdavo brangenybes, o po to susitikdavo Havanoje, kad galėtų kartu perplaukti vandenyną ir grįžti į tėvynę. Šiame laivyne kartais būdavo net 70 laivų.Kelyje namo galeonams pavojų kėlė audros, povandeniniai rifai ir piratų antpuoliai, todėl nemažai laivų sudužo ir nuskendo, kartu su savimi į vandenyno dugną nusinešdami daugybę turtų. Taip 1643 metais netoli Silver Bankso ant seklumos užplaukė 16 „Auksinio laivyno“ galeonų ir nuskendo. Archyvuose išlikę istoriniai dokumentai rodo, kad šių laivų, kurie gabeno beveik vien auksą, bendra krovinio vertė yra 65 milijonai dolerių.

1715 metais „Sidabrinis laivynas“, kuriame buvo 11 prekybinių ir karinių laivų, pavėlavo išplaukti atgal į Europą. Šis vėlavimas buvo lemtingas, nes prasidėjo audrų sezonas. 1715 m. birželio 30 d. laivynas pateko į labai stiprią audrą ir sudužo į povandenines uolas prie Floridos pakrantės. 10 galeonų buvo tiesiog sulaužyti į dalis, žuvo daugiau kaip 1000 jūreivių, tarp jų ir laivyno vadas Chūanas Estebanas de Ubilo. Į jūros dugną nuskendo brangenybės, kurių vertė buvo 14 milijonų pesų – tiems laikams tai buvo astronominė suma. Be to, į šią sumą nebuvo įtraukta aukso lydinių vertė. Iš karto po nelaimės ispanams pavyko dalį krovinio iškelti į paviršių, tačiau didžioji brangenybių dalis taip ir paliko vandenyno dugne.

Tikromis galeonų kapinėmis galima vadinti Bahamų ir Bermudų salas (63 galeonai), pietrytinę Floridos dalį (apie 100 galeonų), Karibų jūros pakrantes (apie 100 galeonų), Meksikos įlankos pakrantes (70 galeonų).

1641 metais prie Haičio salos, kuri tuo metu buvo vadinama Espanjola, sudužo vienas brangenybes gabenęs laivas.  Laivas gabeno auksą ir sidabrą iš Peru ir Meksikos kasyklų, brangakmenius iš Kolumbijos, juvelyrinius gaminius, perlus, porcelianą. Nelaimės metu iš 500 įgulos narių pavyko išsigelbėti tik 200. Jūra nenorėjo išsiskirti su nuskendusiomis brangenybėmis. 1650-1660 metais surengtos paieškų ekspedicijos buvo nesėkmingos. Tačiau Fortūna nusišypsojo jaunam kapitonui Viljamui Fipsui. Vieną dieną kapitonas vaikštinėjo Espanjolos gatvelėmis ir išgelbėjo seną jūreivį, kurį buvo užpuolę plėšikai. Pasirodo, jūreivis kažkada plaukiojo „Konsepsiono“ galeonu, ir atsidėkodamas už išgelbėtą gyvybę papasakojo Fipsui apie nuskendusius lobius.

Kapitonas skubiai grįžo į Angliją, kur ėmė ruoštis ekspedicijai ir užsitikrino žymiausių aristokratų ir paties karaliaus Karolio II finansinę pagalbą. Nors pirmasis bandymas aptikti brangenybes buvo nesėkmingas, 1687 metų vasario mėnesį buvo organizuota antroji ekspedicija. Du Fipso laivai ilgam apsistojo prie Silver Bankso. Nusamdyti indėnų narai kiekvieną dieną ieškojo brangenybių jūros dugne, tačiau viskas buvo veltui. Nusiminęs Fipsas jau norėjo baigti paieškas, tačiau tuo metu jo dėmesį patraukė iš jūros dugno narų iškeltas koralas, kuris turėjo pernelyg taisyklingą formą. Kai koralą suskaldė, viduje aptiko dėžutę su monetomis. Taip buvo atrastos legendinio galeono brangenybės.

Per sekančius 3 mėnesius iš jūros dugno narai iškėlė apie 30 tonų sidabro, aukso lydinių ir monetų, juvelyrinių gaminių. Iškeltų lobių vertė buvo didžiulė
– 300 tūkstančių svarų sterlingų. Visi, kas finansiškai parėmė šią ekspediciją, gavo didžiulį pelną.

Lobių ieškotojai ilgam užmiršo apie „Konsepsioną“, manydami, kad po Fipso ekspedicijos vargu ar ten kas nors liko. Jau mūsų dienomis atrasti garsųjį galeoną pabandė garsusis prancūzų okeanologas Žakas Ivas Kusto. 44 dienas jo ekspedicija ieškojo katastrofos vietos. Deja, Kusto turėjo pripažinti savo nesėkmę. Audros, povandeninės srovės ne tik susmulkina nuskendusius medinius laivus į mažesnes dalis, tačiau jas nuneša į kitą vietą, apneša smėliu. Jūros organizmai- koralai, kriauklelės ir vandens augalai – taip „apgyvendina“ išlikusius daiktus, kad praktiškai pasidaro neįmanoma juos atpažinti. Aptikti galeoną jūros dugne, kai po katastrofos buvo praėję keli šimtai metų, galėjo tik laimės kūdikis. Juo buvo amerikietis Bertas Vėberis. Nusprendęs pradėti legendinio laivo paieškas, jis iš pradžių nuveikė didžiulį darbą archyvuose ir gavo puikios kokybės Silver Bankso akvatorijos aeronuotraukas, kuriose buvo matomos visos tinkamos vietos. Vėberiui, priešingai nei Kusto, beveik iš karto pavyko aptikti galeoną. Gal jam iš tiesų padėjo naujas portatyvinis magnetometras, kuris galėjo metalinius daiktus aptikti net po metriniu smėlio sluoksniu.

Per 11 mėnesių Berto Vėberio komandai pavyko į paviršių iškelti 32 tonas sidabro lydinių ir monetų, aukso papuošalų, porcelianinių indų ir kitų brangenybių. Bendra iškelto turto vertė buvo 14 milijonų dolerių. Ekspertų vertinimu, Fipsui ir Vėberiui pavyko iškelti tik penktadalį galeono krovinio. Tad ir kiti lobių ieškotojai turi galimybę išbandyti sėkmę.

XX amžiaus pabaigoje kitas lobių ieškotojas – Treisis Boudenas – nusprendė išbandyti savo laimę tame pačiame vandenyno regione. Jis ištyrinėjo taip vadinamą „nuolaužų taką“ – numanomą kryptį, kuria šiose vietose vyraujančios srovės pernešė nuskendusio galeono fragmentus. Į paviršių buvo keliamos visos įtarimus keliančios koralų dalys, į kurias reagavo metalo ieškiklis. Taip buvo rastas sidabro lydinys, sidabriniai indai, šimtai monetų, auksinis antpirštis ir auksinis kišeninis laikrodis. Tačiau tikra sėkmė lobių ieškotojų laukė nedideliame povandeniniame urve, kuriame aptiko praktiškai laiko ir vandens suardytą medinę dėžę, kurioje buvo 3 tūkstančiai sidabrinių monetų ir nuostabūs porceliano indų rinkiniai. Per 12 valandų trukusias tolimesnes paieškas ir smėlio sijojimą pavyko aptikti dar 3 aukso pakabukus ir 32 smeiges, papuoštas briliantais. Žinoma, ir Boudenui nepavyko iškelti visas galeone buvusias brangenybes, dar daug jų liko dugne.

Didelė sėkmė aplankė ir amerikietį Kipą Vanerį, kurio profesija buvo inžinierius-statytojas, o hobis – nuskendusių lobių paieška. Jisai daug metų tyrinėjo „Sidabrinio laivyno“ skendimo vietas, kol galiausiai paieškos baigėsi sėkme. Vieną 1965-ųjų m. gegužės mėnesio dieną Vagneris panėrė po vandeniu ir prieš savo akis išvydo… gryno aukso kilimą. 60 tūkstančių auksinių monetų gulėjo jūros dugne dviem, o vietomis netgi trimis sluoksniais. Be monetų Vagneris dar rado juvelyrinių gaminių, porceliano indų ir aukso grandinę, kuri buvo įvertinta 50 tūkstančių dolerių.

Sėkmė ieškant povandeninio pasaulio lobių nusišypsojo ir argentiniečių okeanografui Rubenui Koljadui. 1992 metais 400 metrų atstumu nuo Montevidėjaus (Urugvajus) paplūdimio „La Mūlata“ jam pavyko aptikti ispanų galeoną „E Presjado“, kuriuo buvo gabenama 47 tonos aukso ir 147 tonos sidabro. Pagal sutartį, sudarytą su Urugvajaus vyriausybe, Koljadui ir jo komandai atiteko pusė iš jūros dugno iškeltų brangenybių vertės.

Viso pasaulio lobių ieškotojų vaizduotę įaudrino ratinio garlaivio „Central America“ krovinio iškėlimas. Šis laivas paskendo 1857 m. rugsėjo 12 d. audros metu. Laivas gabeno daugybę aukso lydinių, monetų, brangiųjų akmenų ir aukso smėlio. 1988 metais jūros lobių ieškotojas Tomis Tompsonas, filmuodamas katastrofos vietą, pamatė, kad gana nemažas dugno plotas tiesiog padengtas auksu. KeHas sekančias vasaras šiame rajone vykdė įslaptintus darbus, kurių metu buvo panaudoti povandeniniai robotai brangaus lobio iškėlimui į paviršių. Iki šiol nėra žinoma, kiek pavyko iškelti aukso. Yra kalbama, kad buvo iškelta apie 21 toną aukso, o visų iškeltų brangenybių vertė gali būti nuo 200 milijonų iki 1 milijardo dolerių.

Povandeninių lobių paieška užsiima ne tik pavieniai lobių ieškotojai, tačiau tam netgi kuriamos firmos. Lobių paieškai pasitelkiama naujausia įranga, netgi aiškiaregystė ar biolokacija. Tai pakankamai pelninga toms šalims, kurių teritoriniuose vandenyse pavyksta aptikti lobius. Paprastai šioms šalims atitenka ne mažiau pusės iškeltų turtų vertės.

Ispanijos spauda rašė, kad po SSRS žlugimo, kai Kubai atėjo sunkūs laikai, šios šalies vyriausybė irgi nusprendė pasižvalgyti po povandeninį Eldoradą. Prie Kubos krantų yra nuskendę nemažai gąleonų. Jų krovinių paieškai ir buvo organizuota ekspedicija, kurios visi į paviršių iškelti lobiai pateko į valstybės iždą.

Komentuok su Facebook paskyra: