Ledynų pabaisa atrasta Vokiečių

1944-ais m. fašistinė Vokietija dėjo visas pastangas pakeisti karo eigą. Stebuklingas ginklas, kurį žadėjo Hitleris, vėlavo. Vokiečių mokslininkai dienas ir naktis leido laboratorijose, stengdamiesi sukurti atominę bombą. Kariniams tikslams tinkamo plutonio gamybai reikalingas atominis reaktorius, o pačiam reaktoriui būtinas sunkusis vanduo. Šis vanduo nuo paprasto vandens skiriasi tuo, kad jo molekulėje vietoje vandenilio atomo yra jo izotopas deuteris.

Vandenynuose yra milijardai tonų sunkiojo vandens, tačiau jis susimaišęs su paprastu vandeniu. Sunkųjį vandenį išskiria elektrolizės būdu: paprastas vanduo į atomus skaidosi žymiai lengviau, nei sunkusis, pastarojo koncentracija vis didėja, kol pasiekia reikiamą lygį. Šiam procesui reikia sunaudoti daug energijos: norint gauti 11 dalių sunkiojo vandens, reikia apdoroti apie 7 tūkstančius mus supančio įprastinio vandens dalis. Vokietijos administracija dideles viltis siejo su Norvegija, kurioje buvo pastatyta daug hidroelektrinių. Ten ir buvo bandoma pramoniniu būdu išgauti sunkųjį vandį.

Tai sukėlė nerimą priešininkų pusėje. Anglų ir amerikiečių desantininkai vykdė diversijas Norvegijos hidroelektrinėse, pačioje sunkiojo vandens gamykloje, sprogdino sunkųjį vandenį gabenančius traukinius, skandino laivus. 1944-ais metais, kai vokiečių mokslininkai buvo arti atominės bombos sukūrimo, buvo organizuota sunkiųjų bombonešių ataka, kuri visiškai sunaikino gamyklą. Vokiečių atominio ginklo sukūrimo programa atsidūrė kritiškoje padėtyje.
Tuo metu mažai žinomas vokiečių fizikas Jurgenas Cuzernas pasiūlė išgauti sunkųjį vandenį visiškai kitokiu būdu. Sunkusis vanduo yra 10-čia % tankesnis už paprastą vandenį. Reiškia, kad iš šio vandens susidaręs ledas (beje, jis susidaro jau +3°C temperatūroje) yra sunkesnis už paprasto vandens ledą. Tam tikra esme ledas yra ne kieta medžiaga, o skystis, tik labai klampus. Ledynai juda kaip upės, tik jų judėjimas yra milijonus kartų lėtesnis.

Antarktidos ledynų susidarymas truko milijonus metų, todėl sunkusis ledas turėjo laiko nusėsti žemyn. Jurgeno Cuzerno nuomone ledyno apačioje, ties sausuma, visas ledas turi būti iš sunkiojo vandens. Reikia tik lede padaryti šachtą, išgauti ledą iš ledyno dugno ir jį nugabenti į Vokietiją. Nereikia jokių elektrinių ir gamyklų!

Ši idėja vėl įkvėpė vokiečius. Pirmiausia prie Argentinos krantų buvo išsiųsti du povandeniniai laivai. Argentinoje buvo išsinuomotas laivas „Konstanca“, į kurį pakrovė reikiamą įrangą. Laivas, lydimas povandeninių laivų, pasuko link Antarktidos krantų.

Vokiečių kalnakasiai dirbo iš visų jėgų, ir per trumpą laiką fiurerio užduotis buvo įvykdyta. Ledas pakrautas į triumus, kurie prieš tai buvo hermetizuoti, siekiant išvengti brangaus krovinio ištekėjimo. Kelionėje ledas ėmė tirpti, tačiau tai vokiečių nejaudino, o tik pradžiugino. Pompomis vanduo buvo perpumpuotas į talpas, esančias povandeniniuose laivuose, kurie trumpiausiu keliu nuskubėjo atgal į Vokietiją. Jurgeno Cuzerno hipotezė pasitvirtino: ištirpusiame lede buvo 90% sunkiojo vandens!

„Konstanca“ plaukė aplinkiniu keliu, kad nesukeltų priešininko įtarimų. Pagal planą laivas turėjo nuvykti į Švedijos Malmės miestą, iš kur tie patys povandeniniai laivai sunkųjį vandenį būtų pergabenę per neramią Baltijos jūrą. Tačiau laivas Malmės nepasiekė. Po mėnesio Biskajos įlankoje žvejai pastebėjo štormo aplamdytą „Konstancą“. Kai pasikėlė į laivo denį, jame neaptiko nė vieno žmogaus. Triumuose tyvuliavo vanduo – daugiau nieko! Buvo įjungtos motorinės pompos ir vanduo išpiltas per bortą, o pats laivas buvo nuplukdytas į uostą – kaip trofėjus.

Uosto vadovybė pareikalavo laivo žurnalo. Susipažinusi su įrašais jame, vadovybė nedelsiant susisiekė su britų slaptosiomis tarnybomis. Specialiu reisu iš Londono atvyko specialistų būrys, kuris kruopščiai ištyrinėjo kiekvieną „Konstancos“ colį.

Dėl suprantamų priežasčių vokiečiai laivo žurnale rašė tik tai, kas patvirtintų legendą apie argentinietį laivo savininką, norintį prieš karo pabaigą įžengti į ištuštėjusią Europos rinką ir tam pasiuntusį „Konstancą“ į neutraliąją Šveicariją. Iš pradžių aiškūs, tikslūs įrašai vėliau pasikeitė kitais įrašais – pilnais skausmo, baimės ir nusivylimo.

Sprendžiant iš įrašų, antrąją plaukiojimo savaitę (datos, žinoma, buvo falsifikuotos, apie Antarktidą nebuvo net užsiminta, laivas, atseit, plaukė iš Buenos Airių) jūreivis Augusto Rivelino pranešė, kad matė, kaip triume iš ledo luito ištirpo keistas sutvėrimas, panašus į medūzą. Jūreiviu nepatikėjo, tačiau laivo gydytojas Alvaresas Mendosa nusprendė pats nusileisti į triumą ir pažiūrėti, kas ten vyksta. Kartu su Rivelino jie triume prabuvo apie valandą. Po to gydytojas pranešė laivo kapitonui, kad triume aptiko keistą gyvį. Tuo metu prasidėjo štormas, todėl keletą dienų komandai nebuvo net kada pagalvoti apie radinį.

Pagaliau laivas išplaukė iš žemo slėgimo srities, tačiau tuo metu kapitonas pastebėjo, kad daugumos komandos narių elgesys labai pasikeitė: jie nebereiškė jokių emocijų, įsakymus vykdė mechaniškai, tačiau svarbiausia tai, kad beveik nieko nebevalgė. Gydytojas, kurį kapitonas pasikvietė pas save, paaiškino tai per štormą susikaupusiu nuovargiu. Tačiau užteko kapitonui tik trumpam nukreipti dėmesį kitur, kaip Alvaresas Mendosa puolė jį. Kapitonas, šilto ir šalto patyręs žmogus, spėjo išsitraukti pistoletą ir iššauti į Mendosa. Tačiau gydytojas susmuko tik po 6-os kulkos. Koks buvo kapitono nustebimas, kai gydytojo kūnas staiga suglebo ir, darydamasis panašus į šaltieną, ėmė skaidytis į dešimtis į medūzas panašius sutvėrimus.

Toliau buvo rašoma vokiečių kalba. Kapitonas su visomis siaubą keliančiomis smulkmenomis rašė apie tai, kad ekipažo nariai pavirto kažkuo panašiu į medūzas. Jei tiksliau, tai atvirkščiai – į medūzas panašūs sutvėrimai prarijo žmones ir išmoko apsimesti jais. Kapitonas rašė, kad kovoja vienas pats ir sugebėjo sunaikinti tris gyvius – deja, vienas iš jų buvo normalus žmogus. Jis ruošiasi toliau kovoti, nes negali leisti, kad laivas į uostą atplauktų su pabaisomis ant borto.

Kas įvyko toliau, nežinoma. Laivo žurnalas nutrūksta viduryje sakinio. Nebuvo aptikta jokių kapitono, komandos ir paslaptingų į medūzas panašių sutvėrimų pėdsakų. Kriptozoologas Noibertas Hanusenas mano, kad būtybės iš pradžių persikėlė į žmones, po to iššoko į jūrą, kur žuvo… nuo troškulio! Joms, šioms būtybėms, gyvybės palaikymui buvo reikalingas ne paprastas, o sunkusis vanduo. Per milijonus metų trunkančią evoliuciją Antarktidos ledynuose gyviai priprato būtent prie sunkiojo vandens.

Atsidūrusios vandenyne, šios būtybės nebeteko priėjimo prie sunkiojo vandens – tai jas ir pražudė. Tik vienas dalykas labai keistas – Kempbelo apsakymas buvo atspausdintas žymiai anksčiau, nei įvyko Jurgeno Cuzerno ekspedicija, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Beje, 1926-ais metais rašytojas-fantastas Nikolskis pasakė, kad pirmasis branduolinis sprogimas įvyks 1945-ais metais. Išsamus atominės bombos konstrukcijos aprašymas atsirado 3 metai prieš Hirosimą. Atominio ginklo kūrimo istorijoje yra daug keistų, nesuprantamų, bauginančių detalių…

Komentuok su Facebook paskyra: