Kalėjimas buvo uždarytas 1963-iais metais, beveik po 30 metų egzistavimo. Per visą kalėjimo veikimo laiką jame buvo įkalinti 1575 kaliniai. Dažniausiai tai buvo JAV nusikalstamo pasaulio pagrindiniai veikėjai, tarp kurių buvo ir gangsteris Al Kaponė. Jis, kaip ir kiti pavojingi nusikaltėliai, buvo laikomas 4 kv.m. ploto kameroje, kurios aukštis tik truputį viršijo 2 m.
Buvusio kalėjimo dokumentuose užregistruoti 25 bandymai pabėgti, tačiau visi jie baigėsi nesėkmingai. Penkis bėglius nušovė apsauga, devyniolika buvo sulaikyti dar prieš pasiekiant vandenį, ir tik vienam kaliniui pavyko pasiekti žemyną, kur ir buvo sučiuptas.
Pačiu garsiausiu Alkatraso kaliniu tapo kalinys Nr. 594, kuris išgarsėjo tuo, kad amerikiečiams pademonstravo nepaprastą valios jėgą ir charakterio stiprumą. Šis žmogus vienutėje praleido, ko gero, daugiausia laiko visoje Amerikos istorijoje, bent jau XX amžiaus tikrai. Grafo Montekristo istorija nublanksta prieš šio kalinio likimą. Jam buvo uždrausti pasimatymai, tik labai retai galėjo pasimatyti su mama, broliu ir kalėjimo šventiku. Jam buvo leidžiama per mėnesį parašyti tik vieną laišką, buvo uždrausta skaityti laikraščius, neleidžiama į pasivaikščiojimus kalėjimo kieme. Šis žmogus niekada nematė televizoriaus. Buvo baigęs tris klases, tačiau tapo kelių mokslinių darbų autoriumi. Šiuos darbus įsigijo visos šalies bibliotekos. Nuteistasis kalėjime praleido 55 metus – nuo 19-os metų iki pat mirties. Iš jų 48 metus buvo uždarytas vienutėje. Šis žmogus – Robertas Franklinas Straudas (Robert Franklin Stroud). Jis mirė 1964-ais metais kalėjimo ligoninėje.
Šio žmogaus jaunystė nebuvo nerūpestinga. Jam teko valkatauti, važinėti po šalį, ieškant darbo. 1908-ais metais pavyko užsiverbuoti darbams į Aliaską, kur buvo tiesiamas geležinkelis. Ten susitiko Kitę O’Brajen, kuri greitai tapo jo žmona. 1909-ųjų metų vieną žiemos dieną Robertas grįžo po darbo namo ir rado raudančią Kitę. Jos veide ir ant kūno matėsi kraujosruvos, o menkavertės vertybės – piniginė ir medalionas – buvo dingę. Kai Robertas sužinojo, kad tai buvusio Kitės sugyventinio barmeno Carlio darbas, stvėrė revolverį ir nuskubėjo pas skriaudėją. Čarlis, nesakęs nė žodžio, metėsi ant jaunuolio ir ėmė jį smaugti. Robertas gindamasis iššovė du kartus, Čarlis susmuko negyvas. Po to Robertas iš karto nuėjo į policijos nuovadą ir papasakojo apie šį atsitikimą.
Teisme Straudo gynyba teigė, kad tai buvo netyčinis nužudymas, todėl jam galėjo būti skirti 2 metai kalėjimo. Tačiau likimas vaikino nepagailėjo – neseniai pradėjęs dirbti naujai paskirtas federalinis teisėjas nusprendė išgyvendinti nusikalstamumą Aliaskoje. Straudo nusikaltimas buvo jo pirmoji byla, todėl nuosprendis buvo negailestingas – dvylika metų kalėjimo!
Sukaustytą grandinėmis kalinį Straudą nugabeno j Livenvorto kalėjimą. Jame režimas buvo ypač griežtas. Sargyba imdavo šaudyti į kiekvieną kalinį, kuris prie kalėjimą juosiančios sienos priartėdavo arčiau nei 6 žingsniai. Kaliniai dažnai būdavo baudžiami bausme, kuri vadinosi „tampyti mažylę“. Nusikaltusiam kaliniui ant kojų buvo uždedamos grandinės, prie kurių buvo pritvirtintas 25 svarus sveriantis metalinis rutulys.
Vieną dieną Livenvorto kalėjime įsidarbino naujas prižiūrėtojas Terneris. Jis labai nemėgo Straudo ir ėmė kiekviename žingsnyje jį persekioti. Kartą jis uždraudė Straudui susitikti su broliu, o kalinys šio susitikimo nepaprastai laukė. Atsako nereikėjo ilgai laukti – kalėjimo valgykloje, matant tūkstančiui kalinių, Straudas subadė Ternerį savo paties pasigamintu peiliu.
1918-ų metų birželio 28 d. Straudas buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Tačiau spaudoje prasidėjo kompanija prieš šį žiaurų nuosprendį. Kalėjimo viršininkas žurnalistams pareiškė: „Jeigu Robertas Straudas nebus pakartas, tai visą likusį savo gyvenimą jis praleis uždarytas vienutėje“.
Per sekančius keturis metus tai būdavo paskelbiama apie mirties nuosprendžio įvykdymą, tai vėl atšaukiama. Roberto motinai Elizabet pavyko paduoti malonės prašymą prezidentui Vudrui Vilsonui. Likus vos aštuonioms dienoms iki paskirtos mirties bausmės įvykdymo, mama gavo mirties nuosprendžio kopiją, ant kurio buvo užrašytą: „Pakeisti į įkalinimą iki gyvos galvos. Vudras Vilsonas“.
Vieno pasivaikščiojimo kalėjimo kieme metu Straudas pamatė žvirblių lizdą su ką tik išsiritusiais paukščiukais. Slapta, nematant prižiūrėtojams, jam pavyko parsinešti lizdą į kamerą. Ėdrūs plunksnuočiai pirmomis dienomis sulesdavo visą skurdų kalinio maisto davinį. Roberto laimei, kalėjimo viršininkas buvo didelis paukščių mylėtojas ir leido juos laikyti kameroje. Sargybiniai pradėjo atnešti pašaro paukščiams, o vienas nuteistasis Robertui perdavė dvi kanarėles, kurios nežinia kaip buvo pas jį patekusios. Skustuvo nuolaužos ir butelio šukės pagalba Straudas iš dėžės sugebėjo padaryti narvelį paukščiams. Po to jis pareikalavo visų knygų iš kalėjimo bibliotekos, kuriose buvo rašoma apie paukščius. Jis labai atidžiai perskaitė šias knygas ir pagal visas taisykles prižiūrėjo savo plunksnuotus augintinius. Įvyko stebuklas – dirbtinėse sąlygose paukščiai susilaukė palikuonių!
Nuo žmonių izoliuotam Robertui paukščiai atstojo šeimą. Per didžiulius vargus motinai Elizabet pavyko gauti leidimą užsakyti sūnui žurnalą, kuriame buvo spausdinami straipsniai apie paukščius. Po kiek laiko Straudas tapo pagrindiniu šio žurnalo autoriumi. Jis parašė nemažai straipsnių apie paukščių ligas ir jų gydymą, susirašinėjo su kitais žurnalo skaitytojais. Kanarėlių augintojai net negalėjo įtarti, kad Straudo pašto skyriaus numeris – tai Livenvorto kalėjimas, o pats straipsnių autorius – iki gyvos galvos įkalintas nusikaltėlis.
1929-ais metais šalyje įsigaliojo naujas federalinis įstatymas, labiau žinomas kaip „sausasis įstatymas“. Šalies kalėjimus ėmė užpildyti tūkstančiai naujų kalinių, nuteistų už draudžiamų alkoholinių gėrimų prekybą ar gamybą. Tas pats buvo ir Livenvorto kalėjime. Dėl kalėjimo perpildymo iškilo reali grėsmė, kad Straudas bus perkeltas į Alkatraso kalėjimą. O tai reiškė išsiskyrimą su paukščiais.
Straudui suėjo 48 metai, iš jų 29 praleido kalėjime. Prieš pat 1943-ius metus Robertą atskyrė nuo jo plunksnuotųjų draugų, sukaustė grandinėmis ir įsodino į traukinį, kuriame jį lydėjo trys ginkluoti sargybiniai. Traukinys važiavo per visą šalį link Ramiojo vandenyno – į Alkatraso kalėjimą. Įkalintasis smalsiai stebėjo pro vagono langą šalį, kurios taip seniai nematė…
Alkatrase jis buvo patalpintas į izoliuotą „D“ bloką. Šiame siaubingame kalėjime kiekvienais metais vidutiniškai išprotėdavo po 14 kalinių. Labai retais mėnesiais nebūdavo tragiškų atsitikimų. Įkalintieji visą laiką badavo, nes prižiūrėtojai vogė jiems skirtus maisto produktus. Straudas irgi išseko nuo bado. Tačiau ir toliau jis rašė savo užrašus. Tik dabar jis rašė ne apie paukščių gyvenimą narvelyje, o apie žmonių gyvenimą akmeninėje tvirtovėje – Alkatrase. Šių užrašų dėka tapo žinoma apie kalėjimo administracijos darbo metodus. Iš Straudo užrašų visas pasaulis sužinojo apie kalinių maištą „D“ bloke, kurio numalšinimui kalėjimo viršininkas pasitelkė armiją ir karinio jūrų laivyno pajėgas. Maištas buvo žiauriai numalšintas, o jo metu žuvo 7 kaliniai.
Robertas Straudas taip ir nesulaukė malonės. Jis mirė kalėjimo ligoninėje, būdamas 75-ių metų amžiaus. Po jo mirties buvo nustatyta, kad generalinio prokuroro sprendimas įkalinti Straudą vienutėje neturėjo jokio teisinio pagrindo. O juk vienutėje jis praleido ne taip jau mažai – 56 metus…
1973-ių metų rudenį Alkatraso durys buvo atvertos turistams. Ne vienas buvęs šio kalėjimo kalinys padavė prašymą įsidarbinti gidu.
Rasot ne visai tiesa, Robert Franklin Stroud dar kitaip zinomas „Birdman of Alcatraz“ mire 1963 m, bet ne Alcatraso ligoninej, Kalejimas buvo uzdarytas 1963 m kovo menesi, o R.F.S. mire 1963 Lapkriti, Federaliniu nusikalteliu medicinos centra, Springfielde, Misuryje
Bet pasakojimas išties įdomus, susidomėjimo vertas kad ir kaip ten būtų 🙂