Griaustinio paukštis

1977 m. liepos 25 d. Loundeilo miestelyje (JAV, Ilinojaus valstija) nutiko nepaprastas atsitikimas. Tą dieną dešimtmetis Martynas Lou su draugais žaidė savo šeimos namo kieme. Žaidimo įkarštyje vaikai nepastebėjo, kaip virš jų galvų ėmė ratus sukti du didžiuliai paukščiai, panašūs į erelius. Staiga vienas paukštis krito žemyn, nagus suleido į Martyno pečius ir ėmė nešti berniuką. Berniukas garsiai rėkė, muistėsi, rankomis daužė per paukščio kojas. Tikriausiai 30 kg sveriantis berniukas paukščiui buvo per sunkus grobis, todėl maždaug už 30 m Martyną paleido. Laimei, aukštis buvo tik apie 0,5 metro, todėl vaikas krisdamas netgi neužsigavo. Tačiau šis įvykis nepaprastai sukrėtė jautrią vaiko psichiką, berniuką keletą metu gydė geriausi Amerikos psichiatrai. Pati ši istorija sukėlė daugybę ginču, o kai kurie mokslininkai šį įvykį iki šiol laiko lakios vaiko fantazijos vaisiumi…

Daugybę metų Šiaurės Amerikos indėnai iš kartos į kartą perdavė pasakojimus apie griaustinio paukštį, didžiulį kondorą, kurio ištiestų sparnų ilgis buvo 5-6 metrai, o pats paukštis turėjo tamsias, beveik juodas plunksnas. Kiekvienoje indėnų gentyje griaustinio paukštis buvo vadinamas skirtingai. Pvz., komančai šį paukštį vadino „ba-a“, čerokiai – „tanuva“, sju – „mečkvanu“. Nors pavadinimai ir skyrėsi, tačiau indėnai, gyvenantys nuo Aliaskos iki Kalifornijos sutiko su tuo, kad šis paukštis iš tiesų egzistuoja, jis yra labai pavojingas ir gali užpulti žmogų, o ypač vaiką. Indėnai tiki, kad sparnuotoji pabaisa suka lizdus neprieinamose Apalačų kalnų viršūnėse ir kas 30 metų atskrenda pamedžioti žmonių.
Bet kuris ornitologas pasakys, kad tarp šiuolaikiniam mokslui žinomų plėšriųjų paukščių nėra nė vieno, kuris turėtų tokius didžiulius sparnus. Panašiausias į griaustinio paukštį yra Kalifornijos kondoras, tačiau šio paukščio sparnų ilgis siekia tik 3 metrus, tai yra tik pusę mitinio paukščio sparnų ilgio. Savaime suprantama, kad kondoras nesugebėtų nunešti nemažą atstumą 30 kg sveriantį vaiką. Tad koks gi paukštis užpuolė Martyną Lou ir kodėl Šiaurės Amerikos indėnai yra įsitikinę griaustinio paukščio egzistavimu?

Įminti sparnuotojo monstro mįslę savo laiku bandė žinomas amerikiečių gamtininkas ir garsiausias XX-o amžiaus kriptozoologas Aivanas Sandersonas, pagarsėjęs savo straipsniais apie sniego žmogų, Nesę, Džersio velnią. 1966 metais jis nuvyko pas Šiaurės Pensilvanijoje gyvenančius asiniboinų genties indėnus. Sandersonas vyko ne tuščiomis rankomis: jo archyvuose buvo žinutė, atspausdinta 1890 metais Kolorado Springso laikraštyje, kurioje buvo pasakojama apie du kaubojus, prerijose sutikusius didžiulį paukštį, kurio ištiestų sparnų ilgis buvo mažiausiai 10 metrų: „Jo akys buvo tarsi dubenėliai, o kojos priminė arklio kojas. Paukštis buvo padengtas juodomis plunksnomis, kurios saulėje žibėjo. Paukštis tupėjo ant žemės, tačiau kai mes prisėlinome arčiau ir iššovėme, pabaisa pakilo į orą ir nuskrido“, – taip pasakojo kaubojai.

Be to, Sandersonas buvo susipažinęs su amerikiečių istoriko Roberto Limano darbais. Šis mokslininkas labai kruopščiai išstudijavo Šiaurės Amerikos indėnų mitus, susijusius su griaustinio paukščiu.

Reikia pasakyti, kad šioje ekspedicijoje Aivanui Sandersonui nepaprastai pasisekė. Jis pateko į asiniboinų šventę ir tarp indėnų papuošalų, kuriuos jie buvo užsidėję ant galvų, pamatė nepaprastai dideles juodas plunksnas. Pasirodo, kad tai buvo griaustinio paukščio, kurį indėnų vadas nukovė prieš daugelį metų, plunksnos. Asiniboinai pasakojo, kad nušauti šį paukštį nepaprastai sunku, nes jo plunksnos yra nepaprastai tamprios, o oda tokia tvirta, kad nuo jos atšoka kulkos. Vienintelis būdas – tai nušauti paukštį vieninteliu šūviu į akį, nes antros galimybės šauti paukštis nebesuteiks – arba nuskris šalin, arba, kas labiau tikėtina, mirtinai užkapos netaiklų šaulį.

Sandersonas suprato, kad jis artėja prie sensacijos, ir paprašė genties vyresniųjų, kad padėtų jam rasti griaustinio paukštį ir jį nufotografuoti. Tačiau indėnai kategoriškai atsisakė: griaustinio paukštis yra labai pavojingas, todėl jį ieškoti reikia turint tik vienintelį tikslą – nušauti. Tada amerikiečių mokslininkas subūrė 6 nepaprastai patyrusių kaubojų, pasižymėjusių taiklia akimi, komandą ir palydovu nusamdė jauną indėną, kuris dėl savo jaunystės nelabai tikėjo griaustinio paukščio egzistavimu.

Daugiau kaip savaitę Sandersonas su savo palydovais bandė aptikti griaustinio paukštį. Jie tiesiog kliedėjo susitikimu su paukščiu, ir šis atsiliepė į jų norus. Likimo ironija, tačiau paukštis užpuolė tą, kuris mažiausiai tikėjo jo egzistavimu, t.y. jaunąjį asiniboinų indėną ir iškapojo jam akis. Kaubojai čiupo savo ginklus ir atidengė uraganinę ugnį į paukštį. Sparnuotasis grobuonis per keletą sekundžių buvo tiesiog suvarpytas kulkų.

Griaustinio paukštis buvo toks didžiulis, kad jį nugabenti į Niuarką, kuriame gyveno Sandersonas, buvo įmanoma tik sunkvežimiu. Amerikiečių mokslininkas kartu su padėjėjais leidosi į artimiausią gyvenvietę ieškoti tinkamo transporto. Be to, jaunajam palydovui skubiai reikėjo suteikti medicininę pagalbą.
Kitą dieną Sandersono komanda grįžo į tą vietą, kur turėjo gulėti nušautas paukštis, tačiau… griaustinio paukštis buvo dingęs be jokių pėdsakų. Greičiausiai paukštį pasiėmė asiniboinai, tačiau indėnai tvirtino, kad paukšti nusinešė jo gentainiai, kad negyvu kūnu galėtų maitinti mažus paukščiukus. Tuo pačiu indėnų vyresnieji paskelbė: dėl to, kad nukentėjo jaunas indėnas, Sandersono laukia dideli nemalonumai. Taip ir atsitiko. Praėjus metams Kanadoje medžiojant baltąjį lokį-mutantą, amerikiečių mokslininkas nušalo kojas, todėl chirurgams teko amputuoti abiejų kojų pėdas.

Likusius gyvenimo metus Sandersonas praleido invalido vežimėlyje. Parašyti knygą apie griaustinio paukšti nesuspėjo. Kai mokslininkai po Sandersono mirties išstudijavo jo archyvą, jame neaptiko jokių juodraščių ar kitų dokumentų, kuriuose būtų paminėtas griaustinio paukštis. Viskas buvo dingę…

Komentuok su Facebook paskyra: