Ypač nervingiems keliautojams nepatartina skristi į rytų Nepalą, nes ten lėktuvai leidžiasi ir kyla šiurpioje vietoje – Tenzing-Hilari aerouoste. Pakilimo-nusileidimo tako ilgis šiame aerouoste yra tik 527 metrų. Šalia tako iš vienos pusės yra aukštas kalnas, o iš kitos pusės – kilometrinė bedugnė. Nėra ko stebėtis, kad tai sukelia nervinį drebulį ne tik keleiviams, bet ir patyrusiems pilotams.
Pagal riziką ir pavojus Nepalo aerouostui gali prilygti tik „Chuančo E. Iraskino“aerouostas, esantis Olandų Antilų salose. Čia pakilimo-nusileidimo takas dar trumpesnis – tik 396 metrai. Jei pilotai nesugebės lėktuvo sėkmingai nutupdyti – katastrofos nebus išvengta, nes šalia tako vienoje pusėje yra aukštos kalvos, o iš kitų trijų pusių – statūs skardžiai.
"Princesės Džulijanos" aerouostas Sint Martene
Dar vienas paplūdimio aerouostas yra jau žinomose Olandų Antilų salose. Tai „Princesės Džulijanos“ aerouostas Sint Martene. Tūpimo-pakilimo juosta yra taip arti pakrantės, kad besileidžiantys lėktuvai tiesiog nupučia besideginančių turistų drabužius.
Prancūzijos Alpėse esantis Kurša-velio aerouostas žinomas daugeliui. Nusileidimas tenai yra labai sudėtingas, pilotas turi turėti specialų leidimą. Maža to, kad Kuršavelio aerouosto pakilimo tako ilgis tėra tik 518 metrų, pats takas yra ne horizontalus, o šiek tiek kylantis – tai žymiai apsunkina lėktuvų nusileidimą.
Gibraltaro aerouostas
Tikriausiai ne vienas yra matęs filmą, kuriuose avariją patyrusiems lėktuvams tenka leistis ant automobilių kelio? Tai kiekvieną dieną nutinka Gibraltaro aerouoste. Jame tiek mažai vietos, kad pakilimo-nusileidimo takas kertasi su siena iš labiausiai apkrautų automagistralių. Visa tai sukelia nesveiką ažiotažą tiek automobilių vairuotojams, tiek eilinio „Boingo“ keleiviams.
Dėl trumpo pakilimo-nusileidimo tako dar visai neseniai labai sudėtingu buvo laikomas Funšalo aerouostas Madeiros saloje. Tačiau dabar šis uostas yra vienas iš saugiausių pasaulyje – vietiniai inžinieriai sugalvojo nutiesti rastinį tiltą, kuris beveik du kartu prailgino pakilimo-nusileidimo taką.
Labai savotiškai atrodo Kansajaus (Japonija) aerouosto pakilimo-nusileidimo takas. Buvo sugaišta 7 metai ir išleista 20 milijardų dolerių tam, kad būtų supilta dirbtinė sala, skirta tik lėktuvų priėmimui ir pakilimui.
Denverio aerouosto pakilimo-nusileidimo takai primena svastiką
Ir, pagaliau, pats „baisiausias“ aerouostas – tai Denverio (Kolorado valstija, JAV) tarptautinis aerouostas. Aerouostas baisus ne dėl eksploatacijos, o dėl daugybės gandų, susijusių su jo apipavidalinimu. Žiūrint iš viršaus, galima pamatyti, kad pakilimo-nusileidimo takai sudaro svastikos ženklą, o aerouosto salių sienas puošia paslaptingos apokaliptinio turinio freskos. Didžiojoje salėje yra „akmuo“ su masonų simboliais ir užrašu: „Naujojo pasaulinio aerouosto komisija“.
Susidomėjimą Denverio aerouostu stiprina ir kelios paslaptingos žmonių, susijusių su jo statyba, žūties istorijos. Prie įėjimo į aerouostą stovi 32 pėdų aukščio eržilo, šviečiančio raudonomis demoniškomis akimis, skulptūra. Ši skulptūra užmušė savo kūrėją Luisą Chimenezą, kai jis dirbo su skulptūra. Dalis skulptūros užkrito ant Chimenezo ir jį mirtinai traumavo. Jo draugai teigia, kad arklys yra prakeiktas.
Taip pat įdomi ir Filipo Sneiderio istorija. Jis buvo vienas iš aerouosto inžinierių-statytojų ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis, nuo aerouosto atidarymo praėjus metams. Prieš mirtį jis tvirtino, kad po aerouostu yra didžiulis požeminis kompleksas, kuriame gali būti arba slapta karinė bazė, arba valstybei „neįtinkančių“ žmonių koncentracijos stovykla.
