1976m. sausio mėnesį JAV Ketukio valstijos Liberti miesto gyventojos Luiza Smit (44 metų), Mona Staford (30 metų) ir Eilėn Tomas (48 metų) automobiliu važiavo iš svečių. Netoli Stanfordo jos išvydo disko formos NSO, kurio pakraščiuose sukosi raudonos ugnys, o viršuje matėsi kupolas. Iš NSO apačios sklido mėlynas spindulys, kuris netikėtai apšvietė ir automobilį. Moterys pajuto akyse deginantį skausmą, o automobilis pats sustojo bei ėmė riedėti atgal. Jos prarado sąmonę.
Kai atsipeikėjo, paaiškėjo, jog automobilis kuo ramiausiai rieda ir jau priartėjo prie Hiustonvilio. Pažvelgusios į laikrodį, moterys pamatė, kad nuo susitikimo su NSO praėjo valanda ir dvidešimt penkios minutės. Moterų veidai ir rankos skausmingai degė. Jos sėkmingai grįžo namo, bet skausmas nesiliovė. Be to, jas kamavo klausimas, kur ir kaip „dingo laikas“. Moterų įspūdžiais susidomėjo tie tik kaimynai, bet ir ufologai.
Ufologai pasikvietė pagalbon hipnotizuotojus. Regresyvios hipnozės metu moterys papasakojo daug įdomių dalykų.
Luiza Smit papasakojo, kad to susitikimo metu ji pasijuto atsidūrusi tamsioje patalpoje užristomis akimis. Ji paprašiusi akis atrišti, bet kai atrišo, ji išvydo kažką siaubingo ir pradėjo klykti. Seanso metu ji be paliovos kartojo: „Aš noriu mirti, man baisu, aš tokia silpna, aš noriu mirti… “
Mona Staford atsidūrė kambaryje, kuris priminė ligoninės operacinę. Ji negalėjo net krustelėti, nors regėjo šalia savęs sėdinčias tris ar keturias baltais chalatais vilkinčias būtybes. O virš jos kabojo ją stebinti didžiulė „akis“. Mona buvo įsitikinusi, kad jos dešinė ranka stipriai pririšta, o kairiosios pirštus kažkas iki skausmo spaudė. Be to, jai be perstojo per prievartą lankstė kairę koją, ir labai skaudėjo. Vienu metu Mona Staford tarsi išėjo iš savo kūno ir pažvelgė į save, gulinčią ant operacinio stalo. Po to ateiviai ją transportavo labai ilgu tuneliu…
Elein Tomas pasakojo irgi atsidūrusi tamsiame kambaryje, kur ją stebėjo maždaug 1,2 m ūgio būtybės. Jai ant krūtinės tos būtybės padėjo kulkos dydžio daiktą, ir ji pajutusi aštrų skausmą. Jos kaklą veržė kažkas panašaus į guminę padangą, ir vos tik ji pabandydavo prabilti ar net įtemptai mąstyti, toji „padanga“ imdavo smaugti. Ponia Elein nusprendė, jog ateiviai atlieka su ja psichologinius eksperimentus. Regresyvios hipnozės metu ji dažnai imdavo dusti ir šaukti: „Jie neduoda man kvėpuoti“.
Visas tris moteris tikrino ir melo detektoriumi, ir įvairiais testais. Manyta, kad jos gali būti susitarusios meluoti. Tačiau regresyvios hipnozės metu melas beveik neįmanomas. Be to, visos trys nurodė detales, kurios net šiek tiek kiekvieną iš jų kompromituoja. Tokia savęs kompromitacija psichologiškai nepateisinama. Buvo aptikta dar viena reikšminga detalė, kuri liudijo, kad moterų pasakojimai negali būti mistifikacija – visoms trims moterims ant kaklo toje pačioje vietoje raudonavo nudegimą primenanti dėmė…