Ateivių pagrobimas

Buvo vasario trečia diena. Pastaruoju metu paskaitinėju straipsnius apie nežemiškus reiškinius. Sako, tai ten tai šen pasaulyje ufonautai grobia žmones. Dažniausiai Amerikoje, bet pasitaiko ir kituose kraštuose. Tik pas mus negirdėjau tokio atvejo.

Pasakojama apie į kosminius laivus įtrauktus, arba akinančio spindulio pakeltus vyrus ir moteris. Juos tyrinėja, o su kai kuriais net santykiauja. Dažniausiai su kai kuriomis. Bet, matyt, silpni tie ufonautai, jei moterys skundėsi. Gal apie stiprius jos tyli? Juk apie gerą kaimyną irgi visiems nepasakoja. Nebent gerai draugei. Arba negerai, bet, kad seilė varvėtų. Aš turiu, o tu ne. Kaip ten bebūtų, bet toks įspūdis susidaro.

Gyvenau niekuo neypatingą, tokį patį, kaip kitų gyvenimą, kol ir man pasisekė. Tiksliau reikėtų rašyti kabutėse. O gal ir ne. Nepasirodė virš galvos jokia įtraukianti į save lėkštė ar bliūdas, neišvydau skaisčios šviesos. Nuėjau miegoti, kaip visad. Ir neiškarto užmigau, kaip visad. Tik prabudau, ir nesupratau, kur esu. Nesimatė nei lubų, nei sienų, nors jutau, kad esu ne lauke. Ir operacinių lempų virš galvos nesimatė, nors buvo labai šviesu.

– Ar jau apsipratai? – išgirdau, tiksliau pasigirdo galvoje. Pasitaikyk tu man.
Gulėjau, kaip ant pietų stalo.
– Nesibaimink, jei būtume norėję tavo mirties, nebūtum to nė sužinojęs.

Balsas tikrai skambėjo tik mano galvoje. Aplinkui net spengė nuo tylos. Pamėginau įsignybti į koją, kad įsitikinti, ar nemiegu. Bet prisiminiau, kad kartais, po aistringo sapno, prabudus ne visos kūno dalys tai suprasdavo. Esantis glaudėse visa tai priimdavo už gryną pinigą ir ilgai nesusitaikydavo su realybe. Jam sapnas būdavo visai realus. Todėl įgnybimas gali ir neduoti teisingo atsakymo.

– Matom, kad jau aklimatizavaisi. – vėl išgirdau. Aha, reiškia jie keli.
Įdomu, tai vyrai ar moterys? Juk gal nuogas esu. Ir nepatogu prieš jas. Ir kas čia per kvapas? Lyg ir malonus, bet svetimas. Net oda pašiurpo. Ir šilta ar šalta nesupratau. Jokio vėjelio. Pamėginau papūsti, bet nieko neišėjo. Ir joks garsas iš krūtinės neišsiveržė.
– Nespėliok, kodėl tu čia. Neoperuosime ir neprievartausime tavęs. Nebijok.

Šiek tiek nuramino jo, o gal jos žodžiai, bet aš vis tiek spėliojau, kodėl aš čia. Ir kur? Ir dar daug kitų klausimų sukosi galvoje. Bet dažniausiai kartodavosi, kodėl aš čia. Ir kodėl aš? Gyvenau sau ramiai, nieko nekliudžiau ir štai tau tai. Už ką? O gal aš kažkuo ypatingas? Koks nepripažintas genijus ar unikumas? Nemėginsiu prisiminti visų tų klausimų. Kol aš taip mąsčiau, kažkas pasikeitė, šviesa sumažėjo ir aš pamačiau aplink daugybę akių nukreiptų į mane ir sulipdytų į keistus veidus. Jei galima tai vadinti veidais. Nors, kur daugiau akis gali gamta įdėti. Nors… Gal rado ir kitą vietą…. Bet man pasirodė, kad tai turėtų būti veidai. Nors aš taip nevadinčiau. Rankų ar kojų nesimatė. Sako, kad ufonautai turi keturis arba šešis pirštus, bet aš nieko nemačiau. Tik odos spalva buvo kažkokia negyva, pilka su žalsvu atspalviu.

– Atrodo jau viską apie tave sužinojom. Tavo protas, kaip atversta knyga, nereikia nė klausinėti. – vėl išgirdau. – Ir nežiūrėk į apačią!– Pasakė griežčiau. Po šių žodžių nebūčiau aš žmogus, jei nepasižiūrėčiau. Geriau būčiau to nė nedaręs. Ten nieko nebuvo, tik tolumoje matėsi apvalus Žemės rutulys, matėsi Mėnulis, o aplinkui žibėjo žvaigždės. Net, rodosi kažkoks palydovas praskrido. Įdomu, rusų ar amerikiečių? Bet staiga Žemė pradėjo didėti, pasimatė debesys, vandenynas, žemė, tarytum baisingu greičiu krisčiau. Atrodė, kad net pajutau švilpiantį vėją. To man buvo jau per daug ir aš vėl panirau į rūką.

Kai ryte prabudau, ilgai nesupratau, ar tai buvo tik sapnas, ar tikrai patekau į neįtikimą nuotykį. Gal todėl ne visi ir pasakoja, nes patys nežino, ar tai tikrai buvo. Bet kai nusimečiau antklodę, pamačiau raudoną dėmę ant kojos, nuo įžnybimo. Negi miegodamas taip sau pasidariau? Dėl viso pikto pasitikrinau, ar dar vyras esu. Geriau jau būčiau praleidęs naktį ir prabudęs su gražia moterim.
Nuo to laiko su baime einu miegoti, o jei įmanoma, ne vienas. Po kelis kartus per naktį prabundu ir apsičiupinėju. Nesinori vėl ten patekti. Nors ir įdomu, ko jie norėjo? O gal aš jau nebe tas pats? Reiks pažįstamų moterų paklausti, ar jos kokį nors pasikeitimą manyje pamatė. Juk turėtų pajusti.

Nuo to karto pradėjau domėtis panašiais atsitikimais su kitais žmonėmis. Pasirodo, kad vis tik ne taip jau mažai jų pakeliavo. Tik nėra aiškumo, kaip tai atsitinka, kur ir kaip jie patenka. Ir skirtingos žmogystos jais domisi.

Po kelių dienų išgirdau kažkokį balsą, priminusį neseniai patirtą nuotykį. Pradėjau jį girdėti vis dažniau, net kai kuriuos žodžius pradėjau suprasti, bet prasmės dar negalėjau pagauti. Nelabai dėl to džiaugiausi, nes tikėjausi, kad nuotykis pasibaigė. Bet niekas mano norų neklausė. Galiausiai vieną naktį vėl prabudau man jau pažįstamoje patalpoje su matyta kompanija. Prakaitas išpylė ir mėginau pasijudinti, bet gulėjau lyg paralyžuotas. Ir garsų nesugebėjau jokių išleisti. Šį kartą ryški šviesa neišsijungė ir akys šiaip ne taip užsimerkė. Dabar jau nemėginau savęs įgnybti. Gulėjau susitaikęs su viskuo. Pažįstami balsai kažką sakė, bet man buvo vis tiek ir pasinėriau į bejausmę nebūtį. Nebereagavau, kai manyje pradėjo rakinėti ir vėl pasinėriau į rūką.

Kai ryte atsibudau, visa patalynė buvo susimalusi ir šlapia nuo prakaito. Pagalvė gulėjo ant grindų, ant jų gulėjo ir elektroninis žadintuvas. Žvilgterėjau į jį ir nustebau. Jis rodė vasario ketvirtą dieną. Ar aš grįžau savaitę atgal, ar viską susapnavau? Gal persiskaičiau?

Atsiuntė: Evaldas
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: