Inuaki. Reptilija manyje gyvena (III dalis)

Aryana Havah (Ariana Chava) „Inuaki. Reptilija manyje gyvena“ Tai, Rumunijoje gyvenančios psichologės , Ariana Chava pokalbis, su neįprastu berniuku, kuris sako kad praeitą savo įsikūnijimą gyveno planetoje Inua, kurį randasi šalia Oriono. Dialogo metu Deividas pasakoja Arianai apie tą planetą, gyvenimą joje, o taip pat mūsų planetą žemę ir jo atėjimo į žemę tikslą.

A.: Gal norėtum pasakyti ką nors ypatingo ?
D.: Ne, gali uždavinėti klausimus. Tik Agchtonas tau liepė perduoti, kad man atliko net septynis velnio išvarymo ritualus skirtingose vietose. Jis galvojo perduoti per mane dar kai ką…. ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kurie iš kunigų nebuvo tais kuom bandė pasirodyti… bet susilaikė, kadangi tai privestų prie stipraus mano santykių su tėvais pablogėjimo.
A.: Ką reiškia, nebuvo tais, kuom bandė pasirodyti ? Nebuvo šventikais ?
D.: Šventikais jie buvo, tik nesilaikė savo įsitikinimų.
A.: Kaip sako – daryk kaip kunigas sako, bet patys to nedaro ?
D.: Ne, tiesiog reikia kalbėti ir daryti tai kas atrodo teisinga ir gera. Mes privalome rodyti pavyzdį savo vibracijomis ir gyvenimu. Kam reikia versti kitus daryti tai, kuom pats netiki ?
A.: Todėl, kad pas mus egzistuoja tam tikros elgesio normos, moralės principai.
D.: Teisingai. Tiktai juos platinti turi tie, kurie jais seka ir tiki.
A.: Gal dar grįžkime prie čakrų. Norėjau tavęs paklausti, Inuakai taip pat turi septynias čakras ?
D.: Ne, pas juos jų dešimt. Septynios kaip pas žmones ir dar trys kaip paraleliniai diskai, išdėstyti virš pakaušio.
A.: Tai, kaip suprantu, energetiniame lygmenyje mes panašūs ?
D.: Visai ne.
A.: O koks tarp mūsų skirtumas ?
D.: Esantys čia, žemėje, turi septynias čakras, o aplink mus yra skirtingų spalvų septyni energetiniai laukai. Tų laukų spalvos atitinką čakrų spalvas ir atrodo lyg spalvoti balionai patalpinti vienas į kitą.
A.: Tai vadiname biolaukais.
D.: Gerai, tie biolaukai būdingi tik žmonėms. Pas Inuakus jų daugiau nėra. Anksčiau jie buvo, bet kai planetoje įvyko pakilimas, jie persimainė į tobulą aukso spalvos energetinę sferą.
A.: Ir kokia jos paskirtis ?
D.: Ji nustato ir palaiko organizmo pusiausvyrą. Su jos pagalba galima bendrauti. Jeigu nori su kuom nors pasikalbėti, ji prasiplečia tiek, kad pasiekia tą kitą žmogų, kuriam tu nori kažką pasakyti. Su jos pagalba aktyvuojama Merkaba. Ir, apskritai, beveik viskas daroma su šitos sferos pagalba.
A.: Ar ir mums bus taip pat po pakilimo ?
D.: Taip, tik čia, šiuo metu vykdomas neįprastas eksperimentas. Bandoma įvykdyti kvantinį šuolį išsaugant mūsų dabartinius fizinius kūnus. (ketvirta dimensija paskutinė kurioje mums reikalingas fizinis kūnas. Vert. Past.)
A.: O Inuaki neišsaugojo kūnų ?
D.: Buvo išsaugota tiktai forma, o kūnas tapo energija. Taip pat pasikeitė planetos energetika ir struktūra. Dabar bandoma išsaugoti struktūrą keičiant energiją. Žmonės turi šansą išsaugoti kūną tokį, koks jis yra dabar. T.y. išsaugoti molekulinę struktūrą. Pasikeis tiktai DNR kodas. Šiuo metu tik viena ketvirtoji žmogaus DNR kodų aktyvuota.
A.: Ką reiškia jų aktyvavimas ?
D.: Aktyvavus visą DNR, žmogus galės išlaikyti kūno šviesą, vibracijas, garsą ir Matricos informaciją. Tai reiškia, kad jis bus pastoviai susijungęs su visos visatos pulsu ir kvėpavimu. Veiks harmonijoje su ja. Į DNR turėtume žvelgti kaip į šviesos, garso ir vibracijų siųstuvą.
A.: Ką reiškia „Visatos pulsas“ ?
D.: Visata turi savo pulsą – tam tikrą vibraciją. Visata perduoda šią vibraciją galaktikai, vėliau ją perima Žemė ir toliau žmogaus smegenys, kurios perduoda į širdį, o širdis paskleidžia po visą kūną. Tai vyksta ir dabar, bet dėl iš dalies blokuojamo DNR kodo, žmogus priima tik ketvirtadalį to, kas siunčiama.
A.: Pas tave taip pat aktyvuota tik ketvirtadalis ?
D.: Ne, pas mane aktyvuota apie 70%. Bet aš ne vienas – tokių labai daug.
A.: Kodėl jie neaktyvuojami visiems ?
D.: Todėl, kad ne visi pereis kvantinį šuolį. Nėra tikslo aktyvuoti DNR tiems, kurie neis su mumis. Jeigu jie išeitų į Matricą su aktyvuotais kodais, tai sukurtų milžinišką pažeidimą tiek Matricos segmente, kuriam jie priklauso, tiek juose pačiuose. Jiems tektų pasilikti Matricoje tiek laiko, kol kokia nors planeta išgyventų jiems palankius pasikeitimus. Aktyvacija jiems tiktai pakenktų, todėl, kad jiems per vieną gyvenimą tektų atidirbti visą negatyvią energiją, kurią jie yra pasiuntę į savo Matricos segmentą.
A.: O tiems, kurie pasiliks, kada bus pilnai aktyvuotas DNR ?
D.: Tik po pakilimo.
A.: Kodėl ?
D.: Todėl, kad po vibracijų šuolio žemėje vėl bus viskas gerai. Šiuo metu Žemė kenčia. Ji prisipildžiusi priešingų energijų.
A.: Tai reiškia ?
D.: Žinai, neapykanta ir meilė yra vieninteliai jausmai, kurie turi reikšmę, visa kita kyla iš jų.
A.: Bet juk žmogus gyvendamas praeina visus aspektus.
D.: Taip, bet dabar tas metas, kai reikia nuspręsti, kurioje pusėje mes norime būti. Dabar mes išgyvename tai, ką išspinduliuojame, kadangi Žemė pasiekė tą būseną, kai daugiau nepriima iš mūsų nieko, grąžindama mums tai ką mes sukūrėme per savo gyvenimus. Tas pats vyksta ir su Matrica. Vyksta kažkas panašaus į generalinę tvarką.
A.: Gal tai susiję su milžinišku kiekiu sergančių žmonių ?
D.: Taip, teisingas pastebėjimas.
A.: O kaip atsiriboti nuo negatyvių emocijų ?
D.: Kad išsilaisvintume nuo negatyvumo, reikia jį sąmoningai suprasti, susidurti su juo akis į akį, priversti paklusti ir pakeisti į meilę.
A.: O ką daryti, jeigu kažkas, sakykim, bijo šunų ?
D.: Reikia juos mylėti. Reikia kiekvieną vakarą mintimis pasikalbėti su jų sfera – koordinatorium ir pasiųsti į Matricą mintis apie meilę, atleidimą ir paprašyti pagalbos tos gyvūnų rūšies atžvilgiu. Taip galima susitvarkyti su visomis baimėmis, su visa neapykanta. Visą tai reikia surasti, įsisamoninti ir perkeisti į meilę ir šviesą. Tai reikia padaryti tam, kad pasaulis galėtų prisipildyti naujos energijos.
A.: Ar tai kokia nors ypatinga energija ?
D.: Tai moteriška energija.
A.: Bet ji juk jau egzistuoja!
D.: Taip, tik ji nebuvo dominuojanti. Labai ilgą laiką žemei vadovavo vyriška energija. Dabar tai jau keičiasi. Įsigalėjus naujoms vibracijos, moteriška energija bus lygi vyriškai.
A.: Manau tai bus tik į naudą. Puikiai matome, ką padarė vyriškoji energija.
D.: Visai teisingai, tai išeis tik į naudą. Tos dvi energijos subalansuos Žemę energetiškai ir vibracijomis, bus tam tikra jėgų pusiausvyra.
A.: Žinoma, kad kai jėgos lygios, jos viena kitą panaikina.
D.: Ir tai gerai, nes tai neša pusiausvyrą ir tobulumą.
A.: Bet juk kažkada ir moterys valdė.
D.: O paskui atėjo vyrai, ir vėl valdė moterys, paskui vėl vyrai. Viso buvo keturi panašūs ciklai ir dabar mes pereiname į penktą. Tiesą sakant, jie atitinka tam tikrus elementus.
A.: Kokius elementus ?
D.: Pradžioje buvo ugnies ciklas, vėliau – žemės, po jų sekė oro ir vandens.
A.: O kas liko ?
D.: Liko eteris. Dabar mes į tą ciklą ir einame. Aš kalbu apie eterį, kaip apie pačios Matricos būseną, o Matricoje yra absoliuti pusiausvyra ir viskas joje turi būti lygu.
A.: Tie ciklai buvo nustatyti iš anksto ?
D.: Viskas yra apibrėžta. Visatoje viskas veikia pagal tam tikrus logikos principus ir paklūsta griežtai nustatytiems įstatymams. Nieko nėra palikta savieigai.
A.: Kas tai per įstatymai ?
D.: Tai universalūs įstatymai. Visa Visata jais vadovaujasi ir visi jie yra iš meilės.
A.: Ar meilė reiškia žemišką meilę, taip, kaip mes ją suprantame ?
D.: Meilė, kurią mes čia galime patirti yra tik maža dalis meilės minties energijos, egzistuojančios Matricoje. Čia jos iki galo suprasti neįmanoma.
A.: Ar galėtum pateikti pavyzdį ?
D.: Visatos meilė – tai harmonijos, pusiausvyros, pasitenkinimo, pagarbos, taikos su savimi, supratimo, dvasios ramybės būsenos apjungtos į vieną.
A.: Toli mums dar iki to!
D.: Ne, atvirkščiai, visai netoli.
A.: Nori pasakyti, kad žmonės taip greitai atsisakys senų įpročių ?
D.: Taip, nes tiems, kurie liks, bus prieinamos naujo žinios, jie kitaip į viską žiūrės. Jie automatiškai bus sujungti su nauja informacija ir energijomis. Ir kiekvienas žmogus pradės keistis, persitvarkyti. Tai tiesiog eis iš kiekvieno žmogaus vidaus.
A.: Kaip tai atrodys energetiškai ?
D.: Atidarant čakras, kurios dirbs pilnu pajėgumu. Kai aukščiausias energetinis centras visiškai atsivers, pradės aktyvuotis ir likę trys. Bet jie aktyvuosis ne iš karto. Kai pirmasis diskas pasieks puse savo maksimalios galios, pradės aktyvuotis antras. Kai pirmas atsidaro iki maksimumo, o antras iki pusės, tada pradeda atsidarinėti trečias ir tik antram atsidarius pilnai, trečias atsidarys iki pusės.
A.: O kada trečias atsidarys pilnai ?
D.: Čia jau priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Tam nėra taisyklių. Kai kam jie atsidarys greičiau, kitiems lėčiau. Paskui aktyvuosis auksinė sfera kaip pas Inuakus.
A.: O nebus tarp žmonių atsiskyrimų ?
D.: Ne, sferos aktyvacija visiems praeis vienu metu. Bet kokiu atveju tai priklauso dar ir nuo Žemės vibracijų lygio aktyvavimo. Signalas aktyvuoti sferą, iš Matricos bus duotas tik tada, kai ir žmonės ir Žemė visiškai susilygins vibracijų lygmenyje.
A.: O jei bus žmonių kuriems visiškai aktyvuotis nepavyks ?
D.: Tai neįmanoma, turi suprasti, kad viskas yra energijos. Skiriasi tik žmonių sugebėjimas jas priimti.
A.: Bet juk tai gali trukti šimtus metų.
D.: Ne, tikrai ne.
A.: O kaip manai, kiek tai truks ?
D.: Apie tris metus, jei mes kalbame apie laiką egzistuojantį dabar.
A.: Tu vis kalbi apie laiką egzistuojantį dabar. O koks bus laikas tada ?
D.: Jo paprasčiausiai nebus.
A.: Tai pas mus daugiau niekas neskaičiuos laiko valandomis, minutėmis ?
D.: Ne, nes laikas daugiau neegzistuos.
A.: Gerai, tai jeigu daugiau nebus metų, kaip mes sužinosime savo amžių ?
D.: Amžiaus nebus. Suprask, laikas būdingas tik mąstymui, kuris egzistuoja dabar. Visatoje nėra laiko, ji tiesiog egzistuoja. Laikas kaip linija. Išeini iš vieno taško ir ateini į kitą. Visatoje viskas paprasta – tu esi visur. Nereikia išeiti, kad ateitum.
A.: O dėl ko mes tada egzistuosim ?
D.: Mes egzistuosim pagal Visatos pulsą.
A.: Sakei, kad Inua planetoje skaičiuojate laiką planetos apsisukimais, tai reiškia, kad vis tik laikas egzistuoja ?
D.: Apsisukimai remiasi Visatos pulsu. Inua – lyg būtų Matricos širdis. Kaip plaka širdis, taip ir planeta sukasi visiškoje harmonijoje su Visatos pulsu.
A.: Inua – Matricos širdis ?
D.: Tik retoriškai. Ji viena iš daugelio širdžių. Kaip čia tau paaiškinus…. visos planetos, kurios pereina pakilimą, tampa lyg širdimis, susijungdamos su Visatos pulsu ir egzistuoja su ja visiškoje harmonijoje.
A.: Sakei, kad mus bandoma pakylėti išsaugant mūsų fizinius kūnus. Kodėl ?
D.: Todėl, kad tai dar niekada nebuvo daroma, o kadangi visatoje pastoviai eksperimentuojama, atėjo laikas išbandyti ir tai.
A.: Ir mes tiesiog bandomieji triušiai.
D.: Panašu į tai.
A.: O visos kitos planetos perėjusios kvantinį šuolį darė viską vienodai ? Visos ?
D.: Ne, kiekvienai buvo duota kažkas naujo.
A.: Ir tu atėjai čia, kad išbandytum naują būdą ?
D.: Ne, aš buvau atsiųstas, kaip ir kiti Inuakai, kad paaiškinčiau jums kai kuriuos dalykus, kad dauguma žmonių galėtų sėkmingai pakilti. Mes stengiamės pažadinti žmonių sąmonę masiniu būdu, o tai galima padaryti tik per perdavimus.
A.: Kalbant apie tai, kas bus ateityje ?
D.: Ne, perduodant tai, ką žmonės jau dabar privalo žinoti. Žinoti kas jie, iš kur atėjo, kokia jų paskirtis, kas juos veda ir kokia jų vieta visatoje.
A.: Kas mes ?
Balsas staiga pasikeitė.
D.: Aš – Agchtonas. Aš atėjau pasakyti jums, kad jūs – šviesa. Jūs – Matricos vaikai, tikriausiai, vieni iš labiausiai pažangių jos kūrinių. Jumyse egzistuoja visi Matricos elementai, kaip vibracijų taip ir energetiniame lygmenyje. Jūs – aukščiausi, tobuliausi, jūs – absoliutas, ir todėl turite pradėti elgtis kaip tokie. Jūs buvote sukurti iš planetos pulso, Kūrėjo kvėpavimo ir Dievo noro. Jūs – jo vaikai ir turite tokius pat sugebėjimus, savybes ir jėgą. Atėjo laikas jums tapti aktyviais ir sąmoningai dalyvauti bendroje kūryboje. Tapkite Bendrakūrėjais. Prabuskit!
Pasakęs šiuos žodžius, Deividas susmuko ant sofos. Aš pabandžiau jį sugriebti, bet nespėjau. Atmerkęs akis jis tarė:
D.: Atleisk, pajutau lyg galinga srovė būtų perėjus mano kūną ir man pasidarė silpna.
Aš padaviau jam stiklinę vandens, nutylėdama, kad paskutinę frazę jis ištarė kitu balsu. Pažiūrėjau į jo mėlynas akis, akis septynmečio vaiko, ir pagalvojau, kiek dar Visatos paslapčių už jų slepiasi.
A.: Siūlyčiau šiandien baigti, pasakiau aš užbaigdama pokalbį.

A.: Praeitą kartą mes baigėme ties tą vieta, kur tu sakei, kad atėjai į Žemę su misija kažką perduoti. Mes galėtume pasikalbėti apie tai ?
D.: Taip, bet prieš tai aš norėčiau tau papasakoti Inua planetos istoriją.
A.: Gerai.
D.: Labai senais laikais, maždaug prieš aštuonis šimtus tūkstančių metų, pagal žemiškąjį laiko skaičiavimą, Inua buvo panaši į Žemę. Ji buvo apgyvendinta primityviais sutvėrimais, tik iš tolo primenančiais dabartinius Inuakus. Jie nebuvo mąstantys ir neturėjo jokių sugebėjimų, kuriuos Inuakai turi dabar. Jų turtas buvo tiktai švarus vanduo, žemė, mineralai ir kristalai. Deja, šių išteklių dėka, jie tapo kosminių užkariautojų taikiniu. Kartą į planetą atskrido kosminis laivas. Jis buvo nedidelis, bet labai panašus į tuos, kuriais naudojamasi planetoje šiuo metu. Pilotais buvo du keisti padarai, labai išsivystę, bet agresyvūs. Jie ištyrinėjo dirvą, paėmė mėginius ir išskrido pasiėmę du čiabuvių-Inuakų vaikus. Ta dalis planetos gyventojų, kuri kontaktavo su jais, patikėjo, kad tai buvo antgamtinės būtybės. To priežastis buvo tiek jų skraidantis aparatas, tiek ir keistas įrenginys, kurį jie sumontavo ir paliko. Jeigu mes pažvelgtume į jį dabar, tai suprastume, kad tai buvo paprasčiausia parabolinė antena, bet turint omeny tuometinių gyventojų išsivystymo lygį, nebuvo nieko keisto tame, kad jie pradėjo tą daiktą garbinti. Praėjo gana nemažai laiko, po to kai jie išskrido. Panašiai apie dvi kartas, tau viskas aišku?
A.: Taip, o tada Inuakai gyveno taip pat ilgai ?
D.: Ne, seniausiom būtybėm buvo 40-50 žemiškų metų.
A.: Inua buvo tokia pati kaip dabar, reljefas, klimatas ?
D.: Tuo metu Inua valdė gamtos kaprizai. Lietūs buvo neįprastai stiprūs, bet trumpi. Kaip aš suprantu, egzistavo žiemos ir labai atšiaurios. Buvo kalnai ir lygumos, bet ne ten, kur jos yra dabar.
A.: O buvo pavojingų gyvūnų, augalų ?
D.: Pats didžiausias pavojus slypėjo vandenyje. Ten gyveno milžiniški padarai panašūs į krokodilus. Kartais jie išeidavo į sausumą ir naikindavo žmones. Todėl žmonės priprato gyventi uolose arba medžiuose. Jie statydavo namelius iš lianų ir ten miegodavo.
A.: Ar todėl jų gyvenimo trukmė buvo tokia trumpa ?
D.: Taip, nes juos nužudydavo arba jie žūdavo patys per neatsargumą. Be to jie kariavo. Kaip jau sakiau, praėjo beveik du amžiai po ateivių vizito.
A.: Aš turiu dar vieną klausimą. O kaip ateiviai atrodė ?
D.: Jie buvo panašūs į dabartinius Inuakus tik jų oda buvo tamsiai pilka ir pilkos akys. Jie buvo taip pat sudėti, tik per visą jų stuburą ėjo eilė didelių, storų, rudai-žalių spyglių. Oda jų buvo grubi ir nemalonaus kvapo.
A.: Koks kvapas ?
D.: Tiesiog keistas ir nemalonus.
A.: Ar jie buvo geri ?
D.: Iš pradžių visi pamanė, kad jie labai geri. Jie įgijo žmonių pasitikėjimą, kadangi atskrido su dviem padarais, labai panašiais į vietinius gyventojus. Inuakai nesuprato, kad tai buvo palikuonys tų dviejų, kuriuos ateiviai pasiėmė pirmą kartą. Dėka jų, sąveika tarp dviejų rūšių prasidėjo labai lengvai. Jie pagreitino planetos ir gyventojų vystymąsi, išmokino juos naudotis kaip paprastais ginklais, taip ir sudėtingomis mašinomis. Išmokė kaip naudoti ugnį. Jie atrinko keletą asmenų, paskyrė juos vadovauti ir išmokė kaip valdyti ir kontroliuoti kitus. Jie išnaikino vandens pabaisas, kad būtų galima dirbti pakrantėje ir vandenyje. Vieną dieną jie pagamino apvalius metalinius žiedus ir išdalino juos visiems gyventojams sakydami, kad tai apsaugo nuo visokio blogio. Inuakai net nepastebėjo, kad naujos kartos gimstančios kolonizacijos metu pradėjo skirtis nuo savo tėvų. Išoriškai buvo labai panašūs, bet gabesni, judresni ir pajėgesni.
A.: Kodėl ?
D.: Todėl, kad jie vykdė eksperimentus sujungdami savo DNR kodą su Inuakų kodu, o vėliau implantuodavo gyventojams tai, ką išgaudavo, tokiu būdu sukurdami naują kartą.
A.: Ir kam jiems to reikėjo ?
D.: Jiems buvo reikalingi protingi darbininkai, sugebantys protingai mąstyti ir dirbti su instrumentais, kuriuos jie atsivežė.
A.: O ko jie ieškojo ?
D.: Aukso, silicio, kristalų ir kito tipo rūdos.
A.: Kam jie tai naudojo ?
D.: Didesnę dalį išsiųsdavo į savo gimtąją planetą. Ten juos naudodavo kosminių laivų statybai, bet daugiausiai užtikrinti savo rūšies išlikimui.
A.: O kas jie tokie ?
D.: Jie vadina save Annunaki, ir yra kilę iš Drakono žvaigždyno.
A.: Ar tas kryžminimas buvo sėkmingas ?
D.: Iš vienos pusės taip, kadangi Inuakai stipriai pasistūmėjo evoliucijos keliu. Jie pradėjo mąstyti, suvokti, skverbtis į esmę ir evoliucionuoti. Jie pasistatė sau namus ir sukūrė kažką panašaus į miestus.
A.: Ar visi buvo pakeisti ?
D.: Egzistavo dar keli atsiskyrę klanai, bet Annunakai juos sunaikino.
A.: Po genetinės modifikacijos jų gyvenimo trukmė pailgėjo ?
D.: Inuakai pradėjo gyventi ilgiau pagrinde dėl to, kad daugiau neliko pavojų. Nebuvo karų, smurtinės mirties, maistas tapo įvairesnis, nes jie buvo išmokinti apdirbti žemę. Problema buvo tiktai ta, kad laikas nuo laiko dingdavo kai kurie asmenys. Bet Annunakai sakydavo, kad jie persikelia į kitą, aukštesnį lygį, kadangi buvo ypatingi. Annunakai pateikdavo save kaip aukščiausias dievybes.
A.: Tai panašu į religiją.
D.: Taip, tiktai melagingą.
A.: Kiek laiko tęsėsi kolonizacija ?
D.: Apie trisdešimt tūkstančių metų. Visą tą laiką jie ramiai gyveno planetoje.
A.: Kas buvo vėliau ?
D.: Kartą, vienas iš Inuakų nusiėmė metalinį žiedą, kurį visi gaudavo iškart po gimimo. Pradžioje nusiimdavo tik kai jo niekas nematydavo, bet pabandęs kelis kartus jis pradėjo suprasti tikrąją dievybių prigimtį. Jis pradėjo jausti jų blogą kvapą ir žemas vibracijas. O dar vėliau jis pamatė kaip jie valgo Inuakus.
A.: Ką reiškia „valgo“ ?
D.: Paprasčiausiai. Tai buvo dar ir tam tikras ritualas.
A.: Koks ritualas ?
D.: Jie pakabindavo žmogų žemyn galva ir perpjaudavo gerklę. Nuleistą kraują surinkdavo į specialų indą, iš kurio jį gerdavo perduodami ratu visiems dalyvaujantiems. Paskui nuo aukos nulupdavo odą ir pasidalindavo mėsą, o likučius išmesdavo į jūrą.
A.: Tai reiškia jie iš tikrųjų buvo blogi ?
D.: Jie buvo labai blogi. Dabar apie juos jau žinoma gerokai daugiau. Jie – neigiamos būtybės. Gali palyginti juos su skėriais, kurie atėję kolonizuoja, žudo, vagia resursus, užteršia planetą, o paskui meta ir eina ieškoti kitos.
A.: Kodėl jie tai daro ?
D.: Todėl, kad jų planeta neturtinga išteklių ir šiuo metu netinkama gyvenimui. Jie egzistuoja kaip rūšis, bet tam jiems reikalingi kristalai. Jų kosminiai laivai pagaminti iš aukso ir silicio junginių. Jie nežudo vieni kitų, todėl jiems tenka maisto ieškotis kitur.
A.: Jie maitinasi tik mėsa ?
D.: Iš maisto jie ėda tik mėsą, bet dar jie maitinasi… gyvybe.
A.: Ką reiškia „gyvybe“ ?
D.: Milžiniškam kristale, kurį jie naudoja savo ritualų ir žudymų metu, jie laiko…mirties momento jausmą… ir kartas nuo karto prie jo liečiasi, kad pasikrautų tų vibracijų.
A.: Kas yra „mirties momento jausmas“ ?
D.: Energija išsiskirianti mirties metu labai galinga. Tokia pat galinga kaip ir pradėjimo metu. Būtent ją jie talpina į kristalą ir reikalui esant naudoja.
A.: Gerai, o ką ta energija daro ?
D.: Jos pagalba jie gyvena. Turi suprasti – pas juos neegzistuoja net mažiausi teigiami išgyvenimai. Jie nežino, kas yra meilė, nemoka jos išreikšti ir visapusiškai jos vengia. Jie pačios negatyviausios būtybės visatoje. Jie neturi nei sąžinės nei gailesčio, nei užuojautos. Vienintelis jų tikslas – rūšies išlikimas.
A.: Ar jie vis dar gyvena Inua planetoje ?
D.: Ne, jie seniai ją paliko. Bet jie valdė ją daugiau nei du šimtus tūkstančių metų.
A.: Man rodos tu sakei trisdešimt.
D.: Trisdešimt tūkstančių metų jie laikė Inuakus vergijoje, jeigu galima taip pavadinti. Paskui Inuakai sukilo, prasidėjo rimta konfrontacija, per kurią buvo prarasta daug gyvybių iš abiejų pusių. Ir atrodo viskas buvo išspręsta, nes Annunakai nusprendė išskristi. Bet tai buvo apgavystė, jie tik apsimetė. Su jiems atsidavusių Inuakų pagalba, jie prisistatė požeminių bazių, kur ir slėpėsi beveik du šimtus tūkstančių metų. Iš ten jie valdė planetą, užsiimdami tuo pačiu, kuo ir anksčiau.
A.: Ir Inuakai nieko nepastebėjo ?
D.: Ne, juo labiau, kad jie skirdavo į aukščiausių šalies vadovų postus jiems atsidavusius Inuakus, kurie jiems padėdavo žaisdami dvigubą žaidimą, tarnaudami iš tikrųjų Annunakams.
A.: Bet jie juk mirdavo.
D.: Mirdavo, palikdami įpėdinius apmokytus tarnauti būtent tam tikslui.
A.: O kaip jūs iš jų išsivadavot ?
D.: Po daugelio metų, Inua planetoje įvyko kvantinis šuolis. Naujas energetinis lygis daugiau neleido Annunakams gyventi toje žemėje. Viskas paprasta – jie daugiau negalėjo pasilikti ir patys išėjo.
A.: Kur jie išėjo ?
D.: Išskrido į kitus dangaus kūnus. Jie vis ieško planetų atitinkančių jiems būdingas gyvenimo sąlygas ir turtingų resursais.
A.: Bet juk pas Inuakus nuo jų liko kažkas genetiniame lygmenyje.
D.: Taip, dar ir šiuo metu galima rasti jų pėdsakus DNR kode. Po pakilimo prireikė dar apie tūkstančio metų, kad būtų pašalintas neigiamas poveikis. Visiškai.
A.: Kaip supratau dabar jau ilgą laiką Inuakai gyvena išreikšdami save tik teigiamai.
D.: Taip, tą aš ir noriu pasakyti, kad viską galima pakeisti. Reikalingas tiktai noras.
A.: O Inuakai iki šuolio suprato, kas jie iš tikrųjų ?
D.: Tik kai kurie. Tiesą sakant, viskas buvo vykdoma tiesiog tobulai. Dėka daugybės jiems atsidavusių Inuakų, viskas planetoje vyko taip, kad niekas nieko nesuprastų. Tie, kurie kalbėdavo daugiau nei reikia, būdavo sunaikinami arba jiems atlikdavo tam tikras procedūras, sunaikindami jų valią ir galimybę priešintis. Visuomenės struktūra buvo sumanyta taip, kad visi būtų bejėgiai, niekas negalėtų priešintis.
A.: Tai reiškia, kad Annunakai buvo aukštesnė, labiau pažengusi rasė.
D.: Jie buvo labiau pažengę už Inuakus pagal daugelį parametrų. Labiausiai tame, ką mes vadiname intelektu. Be to jie buvo telepatai. Jie sugebėdavo bendrauti per atstumą, paveikti mąstymą ir galų gale turėjo pažangiausias technologijas.
A.: O jie neperdavė dalies savo sugebėjimų genetiškai susikryžminę su Inuakais ?
D.: Žinoma perdavė, nors ir stengėsi to nedaryti. Būtent dėl tos priežasties daugelį tūkstančių metų Inuakus nuodijo, pridėdami įvairiausių chemikalų į jų maistą, vandenį ir žemę.
A.: Kas tai buvo per medžiagos ?
D.: Medžiagos, kurios blokuodavo priėjimą prie to informacijos geno. Tos savybės atsirado tik po pakilimo.
A.: Bet, vis gi, kaip aš supratau, Inuakai pasiekė tokį išsivystymo lygį tik dėka Annunakų.
D.: Taip.
A.: Tai reiškia, kad be jų pagalbos Inua šiuo metu nebūtų galėjusi būti tokia, kokia yra dabar.
D.: Visai teisingai.
A.: Tai reiškia, kad planeta buvo pasmerkta šitai kolonizacijai, kad galėtų vystytis ?
D.: Taip. Tai reikėjo kažkaip išnaudoti. Niekas Visatoje nevyksta šiaip sau.
A.: Ar tie Annunakai sena rasė ?
D.: Jie atsirado Visatoje vieni iš pirmųjų.
A.: Jie taip pat atsirado iš Matricos ?
D.: Viskas atsiranda iš Matricos ir viskas ten grįžta.
A.: Bet juk jie turi savo vietą, savo segmentą Matricoje. Jei jie genetiškai pakeitė Inua gyventojus, reiškia ir jie perėjo į jų segmentą.
D.: Ne, jie liko Inua segmente. Planetos ir jų gyventojai išlaiko savo priklausomybę.
A.: O tie Inuakai, kurie mirė iki genetinių pakeitimų ?
D.: Jie taip pat liko Inua segmente, o naujai reinkarnavęsi, jau gavo Annunakų DNR kodą.
A.: Tai reiškia, kad iš savo segmento išeiti neįmanoma, kiek tu besivystytum ?
D.: Taip. Pereina arba visi iš karto, arba niekas.
A.: O tie mūsų šventieji, kurie, kaip sakoma, išėjo pas Dievą ?
D.: Jie išėjo į Matricos žemės segmentą, iš kurio ir inkarnuosis naujiems gyvenimams, jeigu tai bus būtina, arba liks ten kaip vadovai. Tai atsitinka su tais, kurie išmoksta visas pamokas ir jas pritaiko gyvenime.
A.: Tai kaip suprantu, kiek mes betobulėtume, į kitą segmentą mes pereisime tik visi kartu.
D.: Taip, mes visi esame – viena. Mes ir mūsų planeta. Mes galime evoliucionuoti tik kartu.
A.: O jei dauguma evoliucionuoja, o kažkas ne, kas atsitinka su jais ?
D.: Jei mes kalbame būtent apie Žemę, kurį ruošiasi didžiulėms permainoms, tada situacija gali pasirodyti šiek tiek kitokia. Astralinis kūnas ne taip dažnai gauna galimybę pakilti – tam reikia šimtų tūkstančių metų pasiruošimo. Tuo metu žmonės ateina į Žemę inkarnuodamiesi, įsisąmonindami įvairias vibracijas, studijuodami planetą ir jos emocijas visais aspektais. Šiuo metu, nuspręsta, kad Matricos lygyje mes pasiruošę. Tie, kas neatitinką reikalavimų bus sugrąžinti į Matricą dar iki to momento kol pakilimas nebus visiškai baigtas. Ir tik po to bus sprendžiama, kuris iš jų turės šansą dar kartą sugrįžti į Žemę. Likusieji bus išstumti iš to segmento ir pereis į kitą, specialiai tam sukurtą. Ten atsidurs sielos iš įvairių segmentų, atitinkančios viena kitą pagal vibracijų lygį. Jos susijungs sukurdamos naują Matricos segmentą.
A.: Tai reiškia, jos pradės viską iš naujo ?
D.: Taip.
A.: Ir jiems vėl reikės inkarnuotis ?
D.: Taip, kitose planetose. Naujose.
A.: Taip pat kaip čia ? Pamiršus, kad kažkada gyveno ?
D.: Taip, tai Matricos įstatymas.
A.: Ir Inuakai taip pat pamiršdavo ?
D.: Žinoma, kaip aš jau sakiau. Tai įstatymas.
A.: Reiškia tie, kurie nepaklus daugumai, mus paliks ?
D.: Taip, tik ne daugumai, tiksliau – mažumai…
A.: Kaip tai ?
D.: Planeta įvykdys šuolį, žmonėms taip pat reikės pakilti. Tai yra tai kas įvyks. Ir tai bus be jokių nukrypimų. O tie, kas nepasiruošę, bus automatiškai pašalinti iš segmento.
A.: Bet juk tu sakei, kad viskas priklauso nuo daugumos!
D.: Taip, bet dabar ypatingas atvejis – tokie dalykai vyksta ypatingai retai. Todėl visas dėmesys dabar sutelktas į Žemę. Ypatingai todėl, kad fizinio kūno išsaugojimas vyksta pirmą kartą per visą Visatos gyvavimą.
A.: O Inuakai neišsaugojo fizinio kūno ?
D.: Išsaugojo tik kaip formą, bet dabar jie turi kitą struktūrą, tankį, smegenų struktūra buvo pakeista, taip pat nervų sistema. Dabar jie kitokie, lyginant su tuo, kokie buvo. Bet išorinė išvaizda išsaugota.
A.: O mes liksime visai tokie pat ?
D.: Taip, toks yra noras.
A.: O jeigu nepavyks ?
D.: To niekas nežino, išskyrus Dievą. Jeigu nepavyks, reiškia taip turėjo būti.
A.: O kas atsitiks su Žeme jeigu nepavyks ?
D.: Ji nustos egzistavusi. Taip pat ir saulės sistema. Bet aš nemanau, kad tai galėtų atsitikti. Mūsų saulės sistemos planetos pradėjo keistis. Ir jos, ir Saulė ruošiasi. Tai būtų bereikalingas energijos švaistymas, jei Matrica leistų atsitikti kažkam panašaus. Pagalvok, juk planetai prireikė milijonų metų, kad tai pasiektų. Kam dėti tiek pastangų, kad paskui viską būtų sunaikinta ? Visatoje viskas turi prasmę, niekas nenutinka tiesiog šiaip sau.
A.: Bet juk egzistuoja bent maža tikimybė, kad mes patirsim nesėkmę.
D.: Visada egzistuoja dvi galimybės, bet aš manau, kad viskas bus gerai.
A.: Tikėkimės.
D.: Šiandien aš jau norėčiau baigti, o kitą kartą dar pakalbėti apie Žemę.

4 dalis

Komentuok su Facebook paskyra: