Aryana Havah (Ariana Chava) „Inuaki. Reptilija manyje gyvena“ Tai, Rumunijoje gyvenančios psichologės , Ariana Chava pokalbis, su neįprastu berniuku, kuris sako kad praeitą savo įsikūnijimą gyveno planetoje Inua, kurį randasi šalia Oriono. Dialogo metu Deividas pasakoja Arianai apie tą planetą, gyvenimą joje, o taip pat mūsų planetą žemę ir jo atėjimo į žemę tikslą.
A.: Gal pradėkime nuo tos vietos kur mes praeitą kartą baigėme. Mes sustojome ties augalais ir gyvūnais.
D.: Taip, mes kalbėjome apie sferą. Sferą turi viskas. Viskas, kas buvo sukurta, turi kažką panašaus į ją. Žinai, kai žmogus nori pasistatyti namą, pirmiausiai atsiranda sfera. Ji prie nieko nepririšta, tiesiog sklando ore aplink žmogų, kai jis apie tą namą galvoja. Ir kai žmogus suformuluoja savo mintis, ji darosi vis ryškesnė, o kai namas pastatomas, lieka su juo tol kol jis stovės.
A.: O jeigu namas ar butas perkamas, o ne statomas savo rankomis?
D.: Tada tu perki ir sferą, kuri yra pastovi ir nekintama. Blogoji dalis yra ta, kad pirkdami namą, kuriame jau kažkas gyveno, jūs nusiperkate ir ten gyvenusių žmonių prisiminimus, patirtį, skausmą, džiaugsmą ir net mirtį.
A.: Ir visą tai mums daro įtaką ?
D.: Taip.
A.: Bet juk būna žmonių, kurie moka išvalyti namus. Energetiškai, turiu omeny, kas liečia vibracijas. Jie net gali matyti, kas tose vietose vyko ar gyveno.
D.: Taip, jie susijungia su sfera ir gauna informaciją. Jei jie turi tokį sugebėjimą jie gali sferą apvalyti – išvalyti trukdžius ir energetines šiukšles.
A.: O negalima būtų ją tiesiog sunaikinti ir sukurti naują ?
D.: Ne, ji priklauso tam tikrai vietai. Ji atsirado, kai tai buvo sukurta ir išnyks tik tada kai tas kūrinys nustos egzistavęs. Tai įstatymas.
A.: Reiškia, Dievas mus sukūrė ir mes turime sferą, ir mes galime kurti, ir tai, ką sukursim taip pat turės sferą.
D.: Nevisai tokią, bet kažką panašaus. Taip, mes galime kurti, kadangi esame iš Dievo. Todėl žmogus gali išrasti ir sukurti ką nors naujo. Tai yra mūsų vystymosi, progreso pagrindas.
A.: Tai reiškia, kad mes galime dirbti su Matrica ?
D.: Taip, mes bet kokiu atveju dirbame su Matrica, net jei nieko nekuriam. Visi mūsų gyvenimai ir darbai eina į Matricą.
A.: Kodėl ?
D.: Todėl, kad tai yra energijos forma, o matrica saugo energiją.
A.: Ir karma, ir likimas – viskas išeina iš ten ?
D.: Ne išeina, bet atsiranda ten. Sakykim, tu atlieki kažkokį veiksmą. Pavyzdžiui, padedi žmogui išsigydyti. Į Matricą įeina energijos forma, gera mintis, tavo noras padėti, ir palieka ten atspaudą. Tai ten lieka ir tam tikru momentu, kai to reikia, tau sugrąžinama.
A.: O kas atsitinka su blogais darbais ?
D.: Blogi darbai yra tiesiog ta pati energija, tik negatyvi jos forma. Ji Matricos niekaip neįtakoja. Kentės žmogus ją sukūręs. Tinkamu momentu tai bus pasiųsta žmogui atgal. Kadangi turi egzistuoti pusiausvyra. Kiek pas tave negatyvių minčių arba darbų, tiek jos bus grąžintos tau atgal nesėkmių formoje.
A.: O ar žmogus neturėtų veržtis link gėrio ir harmonijos ?
D.: Žinoma, Matrica ir yra harmonija, meilė ir tobulumas. Todėl viskas kas neatitinka jos poliariškumo yra atmetama. O tą galima padaryti, tik grąžinant tam, kas tai sukūrė. Juk tik Kūrėjas gali išskaidyti savo kūrinį į kitokią energiją.
A.: O karmos, angelai egzistuoja ?
D.: Taip, čia jie žinomi tokiu vardu. O iš tikrųjų jie būtybės koordinuojančios Matricą. Jie yra visiškoje harmonijoje su ja, gyvena joje ir atsako už pusiausvyros joje palaikymą. Todėl jie prižiūri, kad įsikūniję laikytųsi įstatymų. Žmogui visada sugrąžinama tai, ką jis sukūrė. Nuo pat pradžių Matrica davė jam sveikatą, protą, pusiausvyrą, taiką, o jis išspinduliavo pyktį, priešiškumą, kančią – jis ir gaus atgal visas šias energijas.
A.: Kitame gyvenime ?
D.: Taip, bet nebūtinai. Bet kokiu atveju geriau, kad jam visą tai sugrįžtų dar šiame gyvenime – taip žymiai paprasčiau.
A.: Bet mes juk kažkada buvom visi lygūs ?
D.: Mes ir esame lygūs. Ir visatoje, ir Matricoje visi lygūs. Mes žemiečiai esame vieno Matricos segmento dalis. Inua, pavyzdžiui, yra kito segmento dalis, bet mes vis tiek visi esame matricoje. Ir nors mes savarankiški, mes vistiek esame viena. Mes esame tų pačių kūrinijos energijų ir minčių dalis. Matricoje egzistuoja tam tikras segmentas, iš kurio mes buvome sukurti. Jo energija atitinka mus ir mus įtakoja. Subtiliajame lygmenyje mes visi susiję ir tai kas vyksta su vienu, vyksta su visais. Netgi daugiau – žemė ir saulės sistema glaudžiai susiję su žmogumi. Vieno žmogaus veiksmai įtakoja viską.
A.: Gerai, bet kodėl aš turėčiau būti atsakinga už tai, kad kažkas nusprendė susprogdinti atominę bombą?
D.: Todėl, kad tu tylėdama su tuo sutikai. Jeigu tie, kurie su tuo nesutinka susivienytų arba jeigu tu bent pagalvotum, kad tai nėra gerai, kad tai reikia kaip nors sustabdyti, jei tu panorėtum iš visos širdies, kad tai neįvyktų, tavo minties jėga įeitu į Matricą sukurdama energetinę bangą, kurią galėtų priimti ir perimti kiti žmonės. Šiuo metu žmones žemėje užvaldęs sunkus letarginis miegas. Jie net netrokšta sau taikos ir ramybės. Aš kalbu apie tikrus norus išeinančius iš sielos, o ne apie tai, apie ką kalbama tik todėl, kad taip atrodo teisinga.
A.: Aš nemanau, kad mano mintis apie taiką pasieks kokių nors rezultatų.
D.: Tu negalvoji – o kiti ir dar mažiau. Niekas nenori varginti savo galvos ir leidžia aplinkybėms tiesiog vykti. Mes galvojam, kad kažkas geresnis, protingesnis padarys viską už mus. Kam kažką daryti, kai galima nedaryti.
A.: Tai nevisai taip. Mes tiesiog nieko nežinom apie tokius dalykus. Mes kažką girdėję, bet niekas netiki, to juk neįmanoma įrodyti, pademonstruoti.
D.: Žinoma galima. Tik kiekvienas turi suprasti tai iš savo vidaus, o ne klausyti, ką kalba kiti. Žmonija mokina save sekti sąvokom, sprendimais ir informacija, kurią gauna iš kitų. Mes nusprendėme, kad mes gimstame, gyvename ir mirštame. Kodėl? Kas taip nusprendė.
A.: Dievas.
D.: Ne. Mes taip nusprendėm. Mes sukūrėme Matricoje mintį – energiją, prie kurios, žinoma, patys prisijungėme ir be to prijungiame savo vaikus, aiškindami jiems visą tai moksliškai. Mes save užprogramavom. O tu pasakyk, kad tu nenori prie jos jungtis, kad tau tai nepriimtina, kad nenori būti tos grupės dalimi, kad nori kažko kito.
A.: Ir man pavyks ?
D.: Daugiau, nei tiesiog pavyks. Tu sukursi naują mintį – energiją, prie kurios galės prisijungti visi kas to nori, kas nori tai suprasti.
A.: O kaip man priversti juos suprasti ?
D.: Aš siūlau visiems, kurie perskaitys šitą knygą, prisijungti kartu su mumis kiekvieną sekmadienį 22.30 val. prie naujos minties – energijos, kuri kalba apie tai, kad žmogus – nemirtingas. Jis gimsta, suauga ir taip ir lieka. Stiprus, sveikas ir pilnas energijos.
A.: Bet juk tai prives prie gyventojų pertekliaus. Gims be galo daug naujų žmonių.
D.: Nepergyvenk, viskas reguliuojama. Sielų skaičius negali viršyti Matricoje nustatyto limito. Tai paprasčiausiai neįmanoma.
A.: O jeigu niekas nemirs, bet kas nors nuspręs kad nori išeiti ?
D.: Kiekvienas turi teisę rinktis.
A.: Gerai, pabandykim. Kiekvieną sekmadienį 22.30 ką reikia daryti ?
D.: Penkias minutes mes kartosime, kad mes jauni, subrendę, sveiki, pilni energijos ir meilės, ir kad mirtis neegzistuoja. Kad mes amžini.
A.: Pabandyti mes aišku galim. Bet jei kas nors dar ką nors pridės nuo savęs ?
D.: Kiekvienas žodis skleidžia tam tikrą energiją ir šviesą. Įeiti į minties suformuotą energiją, kurią sukūrėme mes, gali tik tie, kurie skleidžia, perduoda, tokią pačią vibraciją. Į ją negali patekti niekas kita, kadangi ją sudaro tam tikro ilgio ir dažnio bangos.
A.: Gerai, taip ir padarysim.
D.: Patikėkit, tai tikrai verta.
A.: Tu sakei, kad viskas, ką kuria žmogus pirmiausia atsiranda sferos forma ir tik vėliau materialiame plane. Kas būna su daiktais kuriuos pagamina kiti ir parduoda ?
D.: Jie turi savo sferą. Pavyzdžiui, tu perki kompiuterį. Jo pagrindą sudaro mintis, kuri sukūrė minties formos energiją Matricoje ir prie jos prisijungė visi vėliau pagaminti kompiuteriai.
A.: Vadinasi jei aš perku maikutę, tai ji neturi savo sferos ?
D.: Ne, ji prisijungusi prie pirmosios.
A.: Gerai, o kaip su prakeiktais deimantais, kurie neša nesėkmę jų turėtojams ?
D.: Mes kalbėjome apie daiktus sukurtus žmogaus. Gamtoje viskas turi savo sferą, kurios tiesioginis šaltinis yra Matrica. Apskritai, viskas, kas sukurta, turi savo sferą, kuri jungiasi dar su daug didesne. Viskas kas sukurta žmogaus, turi savo sferas, bet ji bendra, vienintelė, nepriklausomai nuo to, kiek tokių pačių daiktų yra pagaminta.
A.: O jei mano kaimynas nueis pas statybininką ir užsisakys namą lygiai tokį patį kaip pas mane ?
D.: Nesvarbu, tas namas turės savo sferą.
A.: O kodėl drabužiai išsaugo energiją žmonių, kurie juos nešiojo ? Ar tai reiškia, kad energija nueina į bendrą sferą ir ją gali gauti bet kas ?
D.: Ne, energija lieka tiesiogiai ant daikto. Jei, sakykime, tu įsigyjai seną lovą, tu perimsi dalį to, ką jautė ir pergyveno žmonės prieš tai ant jos miegoję. Bet jei tu ją išplausi ar perdažysi, energija pradings ir lova taps kaip nauja. Bet kai informacija lieka sferoje, jos jau neįmanoma niekaip panaikinti.
A.: O kaip gyvūnai ?
D.: Jie turi savo sferą, mažesnę nei žmogaus, bet ji savo ruožtu sujungta su kita, milžiniška sfera, kurioje yra visi tai rasei būdingi bruožai ir savybės. Visą tai taip pat veikia ir su augalais, akmenimis ir visa kita.
A.: Sakyk, o kai žmogus miršta, kur nueina jo sfera ?
D.: Ji grįžta į Matricą, kurios dalimi ji ir yra.
A.: Pragaras egzistuoja ? Aš turiu omeny tai, kaip mes jį suprantame.
D.: Aš nežinau kaip mes suprantame pragarą. Mūsų Matricos segmente egzistuoja įvairūs lygiai. Į juos sferos patenka pagal savo vibracijų dažnį.
A.: Ir ką jos ten daro ? Tiesiog būna ?
D.: Ne, jos ten bendrauja su sferomis, kurias ten randa, ypač su sau giminingom.
A.: O ar tai ne laiko švaistymas ?
D.: Būtent tai aš tau ir bandau pasakyti. Mes stengiamės kuo greičiau užaugti ir numirti, kad vėl sugrįžtume į Matricą. Kodėl ? Šito man dar kol kas nepavyko suprasti. Mūsų vieta planetoje, kurios dalimi mes esame. Mes privalome jai kuo daugiau padėti, tobulinti ją, turim pasiekti kūrimo ir tiesos supratimą. O mes ateiname ir skubame išeiti.
A.: O tu supranti, kas būtų, jeigu Hitleris arba diktatoriai ar kiti nusikaltėliai gyventų amžinai ?
D.: To negalėtų būti. Jeigu žmonija turėtų stiprų ryšį su gyvenimu, taika, sveikata ir amžinybe, tai tokie žmonės negalėtų ateiti į žemę tol, kol netaptų tokie kaip visi. Jiems nebūtų sudarytos sąlygos inkarnuotis. Jų vibracijos neatitiktų visų žmonių Matricos segmento, ir jie būtų iš ten išmesti į segmentą, kuris atitiktų jų lygį ir vibracijas. Turi suprasti kad viskas priklauso nuo daugumos.
A.: Būtu gerai, jei kai kuriuos politikus taip išmestų.
D.: Panorėkit. Siūlau visiems, sekmadienį norėti, kad viskas, kas neatitinka tiesos Matricai, būtų iš jos išmesti, perkelti į kitą segmentą.
A.: Aš manau, kad tai susiję su mūsų karma. Mes to užsitarnavome.
D.: Absurdiška. Taip sakydami mes juos pateisiname ir jie pasilieka čia su mūsų pagalba. Mes daugiau neturime karmos. Teisybę sakant karmos įstatymas netrukus nustos žmonėms galioti. Mums nėra dėl ko atgailauti, mes niekam nieko neskolingi. Mes turime nuspręsti ir pasakyti sau, viduje, ir visiems aplinkui, kaimynui, giminėms: „Viskas, pakanka! Jau pakankamai visko buvo. Nuo šio momento mes laisvi.“ Mes turim paprašyti Matricos paimti visus, kurie riboja mūsų valios laisvę, tiesos vagis ir tuos, kurie kokiu nors būdu mus engia ir verčia būti vergais. Planetos resursai, vanduo, maistas, kuras priklauso visiems. Kvaila manyti kad Dievas davė teisų valdyti visą tai tik daliai jo kūrinių, vienam žmogui, vienai šeimai. Kodėl? Reikalaukite savo teisių. Padarykite tai dėl savęs ir dėl mūsų, jūsų palikuonių.
A.: Kaip gražiai visa tai skamba. Ar supranti kad tai – utopija ? Tie, kas valdo žemės turtus, daro tai per amžius, karta iš kartos.
D.: O kas jiems davė tokią teisę ? Ar taip nusprendė Dievas ? Ar jie turi kokią sutartį ? Sutartį su Juo ? Jie patys sau davė šitą teisę. Paėmė tai, kas jiems nepriklauso. Netgi blogiau – atėmė visą tai iš mūsų.
A.: Bet jeigu negerbsime teisės į nuosavybę, prasidės chaosas.
D.: Ne, nes tada žmonės supras kad gali gauti viską, ko jiems reikia bet kuriuo metu. Imti daugiau nei tau reikia nėra prasmės. Jeigu nebūtų varžymosi su artimaisiais, jei niekas nepavydėtų namo arba mašinos, koks tada būtu gyvenimas ? Kada žinai, kad gali gauti tokį patį daiktą jei tik panorėsi.
A.: Būtu nuostabu.
D.: Aš tik noriu pasakyti, kad taip turi būti ir be abejonės bus. Žmonės ir planeta to nusipelno. Atėjo laikas kai žmonija turi perimti savo likimą į savo rankas, spręsti pati už save. Laikas pasirūpinti savimi. Kurti savus įstatymus. Ir nesitaikyti su tuo, kad kažkas vagia jūsų gyvenimus ir mūsų tiesą.
A.: Ir kaip mums tai padaryti ?
D.: Pirmiausia turime patikėti, kad absoliučiai viską galima pakeisti. O tada, paprašyti Matricos, kad išvaduotu iš vergijos ir suteiktu laisvę rinktis.
A.: Bet mes juk patys išsirinkom savo valdininkus.
D.: Jokiu būdu. Mums juos primetė. Teisybę sakant, planetą valdo vis tie patys. Jie keičiasi fizine prasme, keičiasi jų vardai, išvaizda, vieta…bet jie vis tie patys – jau tūkstančius metų. Jie paveldi vienas iš kito ateidami ir išeidami, bet apskritai kalbant apie minties formos energiją, jie vis tie patys.
A.: Tu kalbi apie įvairias okultines organizacijas, kurios, kaip sakoma, valdo pasaulį ?
D.: Nedidelis patikslinimas, jie tikrai jį valdo. Viskas: rinkimai, demokratija, laisvė, įstatymai – iš tikrųjų tik farsas. Pagalvok. Jeigu tau, sakykim reikia rinkti iš dviejų kandidatų į prezidentus. Vienas – prievartautojas, kitas – nusikaltėlis. Kurį rinktum ?
A.: Nė vieno. Aš neisiu į rinkimus.
D.: Žinoma. Bet vis tiek kurį nors išrinks. Kodėl ? Todėl, kad kažkas tiki, kad vienas iš jų yra kažkuo geresnis už kitą.
A.: Taip, net jei aš nueisiu ir prabalsuosiu už bet kurį, logiškai mąstant, prezidentu bet kokiu atveju taps vienas iš jų.
D.: Taip, bet tu turi pasirinkimą boikotuoti rinkimus. Šaukti visa gerkle. Jeigu niekas neateis tai jų ir neišrinks. Tai pirmas žingsnis.
A.: Taip, bet eis jų pažįstami, giminės.
D.: Prieštaraujančių argumentų atsiras visada. Gyvenimas atrodo mums visiškai priklausomas nuo logikos. Lyg nuojautos ir sielos visiškai nereikėtų klausytis. O tu pirmiausiai ką nors pabandyk ir tik tada sakyk, kad tai neįmanoma.
A.: O gal jūs pabandytumėt. Jūs, naujai atvykę ? Mes jau pavargome.
D.: Taip, žinoma, lengviausia viską palikti ateities kartoms, nei patiems bandyti ką nors pakeisti.
A.: Bet jūs…ateities, kristaliniai vaikai, aš kalbu apie indigo…Beje, tu vienas iš jų ?
D.: Ne, mano siela kitokia.
A.: Girdėjau, kad jos – ypatingos…
D.: Taip, bet ne visos. Nevisi, kurių formą sudaro indigo spalva, atėjo tam, kad išgelbėtų planetą. Kai kurie iš jų buvo specialiai pasiųsti, kad sukeltų disbalansą, ypač dabar, šiuo metu.
Agchtonas nori kad perduočiau tau nuo jo žinią: Ne kiekvienas hiperaktyvus ir neišauklėtas vaikas nusipelno nuolaidžiavimo. Sveikas protas neturėtų kreipti dėmesio į lauko spalvą. Jų tėvai pasinaudodami tam tikromis sąvokomis bando pateisinti savo neteisingo auklėjimo spragas. Kaip ir autizmas, labai retais atvejais, yra susijęs su nesugebėjimu adaptuotis prie realaus pasaulio.
A.: Beje, o kaip su autizmu ir kitais protiniais nukrypimais ? Ar teisybė, kad jie neatitinka mūsų planetos vibracijų ?
D.: Jie negali neatitikti, kadangi yra kilę iš to pačio Matricos segmento. Jie yra ten nuo žemės sukūrimo laikų ir labai nuo jo priklauso.
A.: O kas tada su jais negerai ?
D.: Aš kalbu ne apie visus, bet dauguma padarė kokią nors klaidą. Kažką labai negero planetai arba žmonijai. Jie mirė, bet tas blogis liko Matricoje. Savo ruožtu Matrica reaguodama į tai, kitoje inkarnacijoje atsiuntė jiems kažką panašaus į letargiją. Tai reikalinga tam, kad jie negalėtų padaryti daugiau nieko panašaus ir, žinoma, sugrąžinti jiems tai, ką jie padarė. Todėl nuo jų nusisuka artimieji. Jie laikomi egzistavimo rėmuose. Ir vis tik, mūsų pareiga padėti jiems ir juos palaikyti, juk jie – mūsų, jie – mes. Tam tikrame lygyje mes susiję.
A.: O kiti, kurie nepriklauso tai kategorijai ?
D.: Tai garbingos, jautrios, ypatingos sielos, kurios, kaip bebūtų, tam tikru momentu, sukūrė tam tikrus pažeidimus Matricos lauke. Tokių, beje, labai nedaug. Juos galima pažinti iš to, kad jie neagresyvūs, nežiūrint į savo problemas. Jie skleidžia meilę, džiaugiasi švelnumu, jiems reikia artumo, bendravimo, jie visus sutiktus priima kaip draugus. Jie, tie kurie atėjo čia turėdami tam tikrą tikslą. Dauguma iš jų buvo pionieriais, išradėjais atradusiais kažką naujo. Jie paliko kažką žmonijai, kas buvo panaudota blogiui arba neteisingai suprasta. Dabar jie atėjo tai pakeisti. Jų problema ta, kad jie gyvena vienu metu dviejuose pasauliuose, jei aš galėčiau taip pasakyti. Tokiu būdu jie mato tai, ko mes matyti negalime. Žmonės kol kas negali jiems padėti. Jie prigrūda į juos tablečių ir išsiunčia į savęs realizavimo visuomenėje programas.
A.: Čia aš su tavim nesutiksiu. Jiems tai padeda.
D.: Tai – ne tiesa. Ar gali jiems padėti tai, jei jie taps kaip visi kiti, tuo tarpu kai jie – ypatingi ? Juos reikia palikti ramybėje, atsargiai nukreipiant, kad jie galėtų realizuoti tikrus savo talentus. Jie – tie, kurie gali įrodyti, kad egzistuoja dar kažkas už materijos ribų, kad mintis yra stipriausia vibracijos banga, kad laiką ir erdvę galima valdyti ir nurodinėti.
A.: Jau gana. Nenoriu prieštarauti pati sau. Papasakok geriau apie indigo vaikus, tuos kurie atėjo čia padėti planetai. Iš kur jie ?
D.: Jie gali priklausyti tiek šiam, tiek kitam Matricos segmentui. Pirmosios yra kilnios būtybės atėjusios čia kaip naujų kelių atradėjos. Kitos – aukštesniosios būtybės, perkeltos iš kito Matricos segmento su tikslu padėti visai planetai. Visos jos turi sugebėjimą sąmoningai susijungti su Matricos atmintimi ir pasinaudoti žiniomis. Jos nori kuo greičiau ir geriau adaptuotis prie naujų vibracijų. Jie iš tų, kurie sugebės padėti atstatyti ir išgydyti žemę.
A.: O su mumis, su tais, kurie nesugebės prisitaikyti prie naujų sąlygų, kas bus ?
D.: Jie pateks į kitą Matricos segmentą. Tai vyksta pastoviai. Būna laikotarpiai, kai segmentai apsivalo. Surenkama viskas, kas atitinka tam tikras energijas ir vibracijas, visa tai apjungiama ir sukuriamas naujas Matricos segmentas.
A.: Kažkas panašaus į naują bendruomenę.
D.: Taip, tiksliai. Viskas, kas atitinka naujas energijas ir vibracijas apjungiama ir pasilieka kartu iki naujo valymo.
A.: Ar dabar kaip tik tai ir vyksta ?
D.: Čia nuo pat pradžių buvo atsiųsti vienodų vibracijų kūriniai. Per šimtus tūkstančių metų įvyko susisluoksniavimas ir dabar atėjo laikas sujungti panašius.
A.: Ar tai pirmas panašus apjungimas ?
D.: Ne, trečias.
A.: Ar galėtum man papasakoti apie prieš tai vykusius ?
D.: Ne, nes aš apie juos nieko nežinau.
A.: Kaip aš supratau, laikas nuo laiko, Visata praveda būtybių surūšiavimą; geri lieka, blogi išeina ?
D.: Mes negalim dalinti į gerus ir blogus. Matrica sprendžia kas kur paklius. Viskas priklauso nuo vibracijų lygio.
A.: Ir tai vyksta visur ? Čia gali patekti būtybės iš kitų segmentų ?
D.: Taip, jeigu atitinka jų vibracijų lygis ir jeigu taip nuspręs kito segmento būtybė atitinkanti tas vibracijas.
A.: O ar jos nėra dalis tam tikros visatos, planetos, skirtingos rūšies ?
D.: Kaip jau sakiau, tam tikrame lygyje mes visi susiję. Mes visi sukurti iš tos pačios medžiagos.
A.: Taip, bet mes visi gyvenam pagal skirtingus dėsnius. Jei paimtume inuaki ir žemiečius, ir apgyvendintume juos vienoje vietoje, kas gautųsi ?
D.: Tai neįmanoma, kadangi jie nesuderinami vibracijų lygmenyje. Kažkada inuaki buvo tuo kuom mes esame dabar. Inua planetoje šiuo metu nėra nė vieno asmens, kuris būtų bent kiek panašus į žemietį, net jei tas žemietis ir pats tobuliausias iš visų.
A.: Ta prasme, jie geresni, ramesni ir prisipildę meilės ?
D.: Jie daugiau nedaro pažeidimų Matricoje. Atvirkščiai, jie padeda jai save reguliuoti, prisipildyti teigiamos energijos.
A.: Kaip jie tai daro ?
D.: Savo darbais, mintimis ir išgyvenimais. Jie žino, kad yra amžiams susieti su Matrica ir todėl gyvena su ja visiškoje harmonijoje. Nėra prasmės pažeisti pusiausvyrą.
A.: Matau kad tampi suirzęs, ar jau norėtum baigti ?
D.: Taip, tik aš dar norėčiau kad suprastum, kad visur egzistuoja logika. Niekas neegzistuoja atsitiktinai pats sau. Kiekvienas daiktas ar būtybė slepia idėją, mintį, vibraciją.
A.: Bet juk kažkas buvo sukurta ir žmogaus. Ar ir žmogus gali įkūnyti ?
D.: Taip, bet gaila, kad ne visada tik tai kas gera ir reikalinga.
A.: Gyvūnai gali įtakoti Matricą ?
D.: Ne, kadangi jie susieti su centrine sfera, o ją koordinuoja būtybė – sargas, kuris neleistų tokiems dalykams įvykti.
A.: O žmonės ?
D.: Žmonės turi kai ką daugiau. Jie panašūs į Dievą. Jie gali kurti savo mintimis.
A.: Pasakyk man, tos mintys, aš kalbu apie išradimus, juk jos neegzistavo Matricoje, ir vis tik jas iš ten sugebėjo paimti tie, kam tai buvo skirta ?
D.: Tam tikra prasme taip. Kai kurios idėjos egzistuoja jau dabar. Kaip pavyzdį paimkime lėktuvą. Apie jį buvo pagalvota tūkstančius metų anksčiau nei pirmajam žmogui atėjo į galvą mintis, ar negalėtų žmonės skraidyti lyg paukščiai. Visi, kurie pagalvojo apie tai vėliau, jungė savo energiją prie tos minties tol, kol vieną kartą kažkas pataikė ant tos bangos dažnio, tą mintį patobulino ir įgyvendino ją fiziškai.
A.: Ar egzistuoja ten mintys sukurtos Dievo ?
D.: Ne, žemės segmento mintys priklauso tik žmonėms. Bet egzistuoja dar ir kitokios minties formos – energijos, nustatytos kitų būtybių, iš kitų lygių.
A.: Aš nesuprantu.
D.: Sakykim, Inuaki nusprendė duoti jums supratimą, kaip apdirbti metalus kristalų šviesos pagalba. Egzistuoja dvi galimybės. Arba bus pasiųsta inkarnuotis būtybė, kuri turės teisę išsaugoti Matricos atmintį apie tą segmentą, arba į žemės segmentą bus perduota minties formos, informacinė energija. Dažniau naudojamas antras variantas.
A.: Reiškia, tu, turėdamas priėjimą prie informacijos apie Inuaki gyvenimą, atėjai čia, kad atneštum kažką ypatingą ?
D.: Taip, bet apie tai aš norėčiau pakalbėti kitą kartą.
A.: Šiandien aš norėčiau pakalbėti apie tai, kaip tu papuolei čia, į žemę ir kodėl ? Tu pats išsirinkai vietą, tėvus ?
D.: Ne, jie buvo vienas iš galimų variantų tuo metu.
A.: Ir tu atėjai, inkarnavaisi ir gimei kaip jų vaikas ?
D.: Aš negimiau.
A.: Manau, kad gimei. Kaip kitaip ?
D.:Tai šiek tiek sudėtingiau. Jie jau turėjo savo vaiką, kuris normaliai gimė po devynių mėnesių nėštumo, kaip ir visi žemiečiai. Deja, jis buvo per daug ligotas ir sąryšyje su tuo turėjo palikti šį pasaulį. Tada aš užėmiau jo vietą.
A.: Ar galėtum patikslinti ? Aš nieko nesupratau.
D.: Jų vaikas, Deividas, gimė tam, kad mirtų. Tai buvo programa, su kuria jisai perėjo gimimą. Jis turėjo išeiti būdamas šešių mėnesių. Tada Matricoje buvo nuspręsta, kad aš užimsiu jo vietą.
A.: Aišku, bet kaip ? Ar jie nepastebėjo, kad vaikas ne tas ?
D.: Ne, juk aš tik perėmiau jo kūną.
A.: Vistiek nesuprantu. Kaip tai įmanoma ?
D.: Tiesiog vaikas gimė silpnas. Jis visą laiką sirgo. Kai jam suėjo šeši mėnesiai mama pastebėjo, kad jis guli lovytėje jau komoje. Ji nubėgo su juo į ligoninę, kur jį pabandė reanimuoti, bet jis mirė. Po kelių minučių jo širdis nustojo plakti.Tada jo siela atsiskyrė ir aš perėmiau kūną. Gydytojai pamanė, kad jiems pavyko berniuką atgaivinti, tačiau buvo ne taip. Jis išėjo.
A.: Ir jie nieko nepastebėjo ?
D.: Ne, o ir negalėjo. Kūnas juk liko tas pats.
A.: Tu įėjai į kūną, suprasdamas, kas esi ?
D.: Įėjimo metu aš žinojau kas esu. Bet biologinis amžius ir kūno funkcijos neleido man elgtis kitaip nei kūdikis. Paskui mano atmintis pradingo ir aš turėjau praeiti visus mokymosi lygius kaip ir kiekvienas mirtingasis.
A.: Dėl ko ?
D.: Dėl to, kad galėčiau išmokti adaptuotis prie žmogiškų vibracijų ir vibracijų vietos, kurioje man teks gyventi. Kad galėčiau suprasti jų mentalitetą ir jų gyvenimą.
A.: Tu praradai daug laiko!
D.: Visai ne. Aš gavau Kalėdas, su jų džiaugsmu ir šviesa. Velykas, šventes, žaidimus su kitais vaikais. Mes šito neturime. Mes nepažįstame tokios vibracijų jėgos. Inua planetoje tai neegzistuoja. Tu supratimo neturi, kaip tai nuostabu – žaisti su sniegu, mėtytis juo, jausti šaltį.
A.: Taip, jeigu žiūrėti iš tokios pozicijos, tai tikrai egzistuoja labai daug naujo…
D.: Bet kad tai suprastum, privalai tai išgyventi, pajusti. Suprasti tiek, kad ir liūdesys pasidarytų gražus. Ilgesys šeimos, artimųjų, šuniuko…
A.: Gal ir taip, bet ne viskas taip gražu.
D.: Viskas – gražu, todėl, kad tai nauja, ypatinga patirtis. Bet koks išgyvenimas, jausmas identifikuoja tave kaip būtybę. Viskas ir visi čia artėja tik prie vieno tikslo – išmokti, įsisąmoninti gyvenimo pamokas šiame vibracijų lygmenyje. Tai speciali mokykla, kurios pamokas išmoksta tie, kurie sugeba ją praeiti.
A.: O kada tu sužinojai kas atsitiko ? Kada tu suvokei kas tu ?
D.: Kai man buvo penki metai. Pamenu, buvo Kūčių vakaras. Kūčios mano mėgstamiausia šventė. Mama man pasakė, kad ateis Kalėdų senelis. Aš taip susijaudinau, kad negalėjau užmigti. Tada aš pradėjau mintimis kalbėtis su savimi, klausti kažko, ir kaip tik tada man kažkas pradėjo atsakinėti. Man prireikė gana nemažai laiko, kad suprasčiau, kas vyksta. Blogiausia buvo, kad man viską teko aiškintis pačiam. Nei mama, nei tėtis nenorėjo manęs net klausyti, ir netgi uždraudė man tai aptarinėti su kitais. O paskui mano draugas Vladucas pasakė, kad aš keistas ir jei aš nebaigsiu su tais pokštais, jis nustos su manimi žaisti.
A.: Taip tu užmezgei ryšį su Agchtonu ?
D.: Tiksliau jis užmezgė ryšį su manim. Jis pasakė, kad buvau stebimas visą laiką ir suėjo į kontaktą tik tada, kai mano ryšys su žeme buvo visiškai užmegztas.
A.: Kodėl ?
D.: Todėl, kad egzistavo tikimybė, kad prisiminęs aš galiu užsimanyti išeiti.
A.: Ar tai butu buvę blogai ?
D.: Taip, kadangi aš atėjau su misija, kurią reikia užbaigti.
A.: Agchtonas papasakojo tau apie Inua ?
D.: Papasakojo – nevisai tikslu. Aš lyg peržiūrėjau filmą. Aš žiūrėjau vidiniu matymu, taip lyg mano galvoje būtų televizorius. Viską nuo pat mano gimimo iki momento, kai aš išėjau. Aš peržiūrėjau planetos istoriją, iš naujo išgyvenau visą savo buvusį gyvenimą ir prisiminiau viską, ką žinojau. Tose vietose, kur man buvo neaišku, klausiau ir jis man paaiškindavo parodydamas vaizdus, garsus ir vibracijas.
A.: Ar tu mirei Inua planetoje, kad galėtum atgimti čia ?
D.: Aš nemiriau, aš perėjau į kitą planą, sąmoningai išskaidydamas savo kūną ir laukdamas tinkamo momento persikelti čia.
A.: Tai tavo tėvai buvo parinkti iš anksto ?
D.: Ne, šis sprendimas buvo priimtas jau paskutiniu momentu.
A.: Bet tu sakei, kad laukei tinkamos progos!
D.: Taip, bet man buvo parinkti kiti tėvai. Tai buvo jauna pora, ezoterinių srovių pasekėjai, aktyviai dalyvaujantys vienos ezoterinės mokyklos veikloje. Mergina turėjo pastoti ir pagimdyti mane. Tokiu būdu aš būčiau turėjęs visą man reikalingą palaikymą, ir aš būčiau galėjęs išreikšti savo žinias daug anksčiau ir optimalesnėm sąlygom.
A.: Ar jie persigalvojo ? Nenorėjo turėti vaikų ?
D.: Ne, jie mane pradėjo. Aš netgi pradėjau perėjimo į kūną procesą, bet mama apsigalvojo ir nutraukė nėštumą.
A.: Bet jei tu buvai ypatinga būtybė, tau padėjo, kodėl jūs jos neperspėjot ?
D.: Mes jai kalbėjom, bet ji nusprendė kad yra per jauna. Jai buvo siunčiami vaizdai, išgyvenimai, bet jos baimė maišė jai tai suprasti. Apskritai, baimė ir pyktis, tai vieninteliai žemės jausmai, kurie blokuoja priėjimą prie žinių ir trukdo evoliucijai.
A.: Ir tu negalėjai laukti kitos galimybės ?
D.: Ne, Matricoje negalima likti per ilgai. Jei aš dar būčiau truputį palaukęs, man būtų reikėję save išskaidyti arba vėl gimti Inuakiu. Taip gavosi, kad aš užėmiau Deivido vietą.
A.: Matricoje tu buvai apribotas laiko rėmų ?
D.: Taip, bet tik tuo atveju, kai nori išsaugoti savo patirtį ir žinias iš buvusio įsikūnijimo. Matricos energija gali pažeisti būtybės vientisumą, jei ten praleidžiama per daug laiko.
A.: O su būtybe, kuri buvo gimusi Deividu, kas atsitiko ?
D.: Ji sugrįžo į Matricą ir laukia naujos galimybės ateiti.
A.: O tai teisinga ?
D.: Taip, ji juk perėjo į aukštesnį lygį, nei buvo pasiekusi iki šios patirties.
A.: Kodėl?
D.: Nes ji atėjo čia su tikslu palikti kūną. Kurį aš ir perėmiau.
A.: Ar tu perėmei ir jo karmą ?
D.: Nevisai, tu neteisingai supranti, kas yra karma. Aš perėmiau didžiąją dalį pažeidimų, kuriuos jis buvo palikęs Matricoje. Bet tik tuos, kuriuos jis buvo atėjęs ištaisyti. Kiti liko tam pačiam Matricos segmente, kuriame yra ir dabar. Jis ištaisys juos, kai bus nuspręsta.
A.: Tai reiškia, kad tau teks susidurti su jo problemomis ?
D.: Taip.
A.: O jei jam ateityje lemta turėti labai rimtų problemų su sveikata ?
D.: Aš jas ištverčiau. Juk jos kiltų iš to, ką paliko jis ir ką atsinešiau aš. Be to, viską galima pataisyti, jei žinai kaip.
A.: Teisingai, jeigu žinai kaip.
D.: Mes visi tai žinome. Didžiausia problema tame, kad žemiečiai nenori to suvokti.
A.: Galėtum man apibūdinti kūno perėmimo procesą ?
D.: Taip, tai atvirkštinis procesas to, ką mes vadiname mirtimi. Sfera po truputį atsilaisvina, ir tuo metu, kai ji visai atitrūksta nuo kūno, kita sfera perima jos vietą. Ji paskleidžia savo spindulius nuo galvos per stuburą į širdį, galūnes ir kitus organus. Paskui kūnas gauna šviesos energijos iškrovą, kuri ateina tiesiogiai iš Matricos. Ji panaši į žaibą, trumpas, bet labai stiprus blyksnis. Po to pradedi jausti kūną lyg jis visada buvo tavo. Jauti, jei ką skauda, kutena ar duria ir gali jį valdyti. Bet, kaip aš jau sakiau, aš buvau apribotas, kadangi mano smegenys galėjo priimti tiktai tokią informaciją, kuri atitinką šešių mėnesių kūdikį.
A.: Ar galima perimti suaugusio žmogaus kūną ?
D.: Taip, tada tu įgauni visus suaugusio kūno privalumus ir iš karto gali atlikti daugiau veiksmų.
A.: Ar tokiu atveju tavo pasąmonė būtu aktyvi ?
D.: Ne, kadangi ir tuo atveju reikėtų priprasti prie kūno, jo aplinkos ir žemės vibracijų.
A.: Ar tokiu atveju įvyksta amnezija ir aš neprisiminčiau artimųjų, giminių ir draugų ?
D.: Amnezijos nebūtų, nes su kūnu perimama ir informacija. Prisiminimai apie dabartinį gyvenimą egzistuoja kaip Matricoje, taip ir smegenyse. Tiksliau, Matricoje laikoma tik minčių ir darbų energija, tuo tarpu kai prisiminimai saugomi kūne. Taip pat kaip ir jausmai, ir išgyvenimai.
A.: Ar jie nedaro įtakos Matricai ?
D.: Žinoma daro. Jie sukuria pažeidimus, tiktai kitokio tipo, kurie saugomi tame Matricos segmente, kuris atitinką būtent tą sielą. Žemiški išgyvenimai ir jausmai suteikia kūnui galimybę gerai funkcionuoti. Kūnas, kaip žemiškoji transporto priemonė, yra maitinamas energijomis, maistu ir išgyvenimais.
A.: O kada būtybė suvokia, kad kūnas jai nepriklausė nuo pat pradžių ?
D.: Tai priklauso nuo sugebėjimo adaptuotis. Čia griežtos taisyklės neegzistuoja. Ji atranda tai, kai tik jos vibracijos susiderina su kūnu ir aplinka.
A.: Ar daug tokių žmonių ?
D.: Nežinau. Žinau tik, kad iš Inua planetos atėjo dešimt.
A.: Kartu su tavimi ?
D.: Ne, skirtingu metu. Aš buvau trečias.
A.: O likusieji žino ?
D.: Agchtonas sakė, kad gali bendrauti su septyniais ir dar manimi.
A.: O kas atsitiko su dar dviem?
D.: Perėmimas nepavyko. Visada egzistuoja tam tikra rizika.
A.: Ar jie turi galimybę persikūnyti ?
D.: Ne.
A.: Ir kiek laiko jie taip prabus ?
D.: Jie galės išeiti, kai mirs kūnas. Kai pasibaigs kūno programa.
A.: Ir negalima nieko padaryti ?
D.: Ne, įstatymams reikia paklusti. Visame egzistuoja sava logika.
A.: O kodėl panašūs atvejai atsitinka ?
D.: Kiek aš žinau, vienas perėmimas truko per ilgai ir buvo pažeistos smegenys dėl deguonies trūkumo. O su kitu įvyko nenumatytas incidentas. Jau kūno perėmimo metu siela, turėjusi jį palikti, apsigalvojo kaip tik tuo metu, kai naujos sielos sfera prisijungė prie kūno ir dabar jį valdo dvi sielos. Tai sukuria stiprius sistemos pažeidimus, kurių neįmanoma kontroliuoti.
A.: Nejaugi to nežinojo iš anksto ?
D.: Kaip galima žinoti, kad siela pažeis įstatymą ir trukdys ?
A.: O kaip sekasi kitiems ?
D.: Kiek žinau, su jais viskas gerai, jie pradėjo bendravimą. Vienas netgi stipriai lenkia mane, nes jį palaiko tėvai.
A.: O kuom užsiima jo tėvai ?
D.: Jie tyrinėtojai. Taip pat jie priklauso Rozenkreicerių Ordinui ir turi priėjimą prie aukščiausiųjų ezoterinių žinių.
A.: Bet argi tai ne sataniškoji organizacija ?
D.: Ne, tai visai kas kita. Tiesa, kai kurie rūpinasi labiau savo gerove, nei evoliucija ir altruizmu, bet tie, apie kuriuos aš kalbu, jokiu būdu negali būti blogi.
A.: Ar jie Rumunijoje ?
D.: Ne – čia aš vienas. Iš sėkmingai įsikūnijusių, tris Amerikoje, vienas-Prancūzijoje, vienas-Kinijoje, du-Vokietijoje. Ir dar vienas. Bet Agchtonas negali kol kas atskleisti jo buvimo vietos.
A.: Kodėl buvo parinktos būtent tos šalys ?
D.: Taip buvo nuspręsta ryšium su įvykių, kurie nusimato, svarba.
A.: Galėčiau spėti, kad mes, Kinija ir Prancūzija neįprastuose įvykiuose nedalyvausim.
D.: Priešingai. Tik čia nebus tiek daug darbo. Viskas praeis ramiai.
A.: Kodėl ?
D.: Mes turime privalumų. Mūsų protėvių kolektyvinė sąmonė mums labai daug padės.
A.: Ką tuo nori pasakyti ?
D.: Čia, šioje žemėje, gyveno labai išsivysčiusios būtybės, kurios paliko ateities kartoms kažką panašaus į energetinį rutulį, kuriame saugoma labai svarbi informacija. Ją atras nustatytu laiku. Kai tik mes ją rasim, gausim atsakymus į visus mums rūpimus klausimus, kurie iškilo evoliucijos raidos metu. Į klausimus, kurių atsakymai buvo visada slepiami ir maskuojami.
A.: Gal galėtum pateikti pavyzdžių ?
D.: Ne, nes tai nėra mano tikslas.
A.: Ar daug laiko praeis, kol mes atrasim šį lobį ?
D.: Ne, kai kas jį jau rado ir dalinasi gauta informacija.
A.: O kodėl mes nežinom ?
D.: Mes girdim, bet mums neįdomu. Dauguma galvoja, kad tai pasakos.
A.: Ar visa Rumunija buvo apgyvendinta tų būtybių ?
D.: Labiausiai šalies centras. Ten, kalnuose, paslėptas lobis, ypatingai vertinga informacija.
A.: Kodėl jos niekas dar nerado ?
D.: Agchtonas sako, kad apie ją žino pakankamai daug žmonių, tik jie nenori apie tai pasakoti. Daug kas ten jau pabuvojo. Tai tipiška rumunams. Jei tu išgirsti kažką, ko tau girdėti nereikėtų, tau iš karto sakoma, kad tave apgavo, kad tu ne taip supratai. Mums tiesiog neleidžiama žinoti. Kai ateis tam laikas, visi apie tai sužinos.
A.: Ką galėtum papasakoti apie mūsų šalį ?
D.: Tai vienintelė šalis, turinti aktyvias septynias čakras.
A.: O kitos to neturi ?
D.: Ne, Žemė, savo ruožtu, turi septynis energetinius centrus išmėtytus po visą jos paviršių, ir nė viena kita šalis neturi visų septynių. Būtent todėl Rumuniją užvaldė ir pavergė tam tikros blogio organizacijos.
A.: Galėtum pasakyti kur yra Žemės čakros ?
D.: Kalifornijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Anglijoje, Egipte, Irane ir Tibete.
A.: O Rumunijos čakros ?
D.: Viena – Symbate De Suss-Recha, antra – Raryu kalnuose, trečia – greta Shimleulom Sylvanas, ketvirta – Kapidave, penkta – Sermisegetuze, šešta – Parynge, septinta – kalnų Karpat Dzhetichi rajone. Tik, žinoma, ne ta seka, kurią aš tau jas išvardinau. Jų tikrosios paskirties kol kas negalima atskleisti ir jos dar nėra pilnai aktyvuotos.
A.: Kalnai Bucegi, ar galėtum ką nors pasakyti apie juos ?
D.: Ten, kaip ir Chahleu, yra tas informacinis lobis, apie kurį tau pasakojau. Jei žmonės įdėmiai pažiūrėtų, tai tikrai jį pastebėtų. Tose vietose yra energetinės formos – piramidės, kvadratiniu pagrindu. Šiuo metu jos atrodo kaip hologramos. Bet artėjant tam tikriems įvykiams, jos vis labiau ir labiau išryškės.
A.: Kokia tų piramidžių paskirtis ?
D.: Jos saugo šalį nuo tam tikrų energetinių atakų ir skleidžia minties energiją, kuria siekiama apsaugoti ir paskatinti dvasiniam tobulėjimui. Galima sakyti, kad jų paskirtis pakelti visos šalies vibracijų lygį. Kaip vietovės, taip ir žmonių.
A.: Tie energetiniai centrai panašūs į žmogaus ?
D.: Taip, jie identiški. Jų tokios pačios spalvos ir funkcijos.
A.: O kam jie reikalingi ?
D.: Jie valdo, gerina ir prižiūri Žemės egzistavimą. Taip kaip ir žmogaus energetiniai centrai reguliuoja viso organizmo veiklą. Žmonės turi lygiai tokį patį kiekį energetinių centrų, kadangi gyvendami čia, jie turi atitikti planetą vibracijų lygmenyje.
A.: O Rumunijos čakros ?
D.: Jos pradėtos aktyvuoti jau nuo 1986 metų ir pradės funkcionuoti pilnu režimu 2011 metais.
A.: Ir vis tik, kokia jų paskirtis ?
D.: Galiu pasakyti tik tiek, kad Rumunijos žemės egzistuoja nuo pat Žemės egzistavimo pradžios. Čia buvo sukurtos pirmosios gyvos būtybės, kurios vėliau pasklido po visą planetą. Ši šalis atliks svarbų vaidmenį ateityje. Kolektyvinė sąmonė, palikta mūsų protėvių, sprogs, įsiliedama į širdis tų, kuriems pavyks išgyventi.
A.: Išgyventi ?
D.: Taip, kadangi tuo laikotarpiu mūsų nesaugos. Ir tai labai gerai. Nevisi žmonės pasirengę pereiti į kitą egzistavimo plotmę, bet apie tai aš negaliu diskutuoti.
A.: Gali pasakyti, ar bus kas nors negero pasauliniu lygiu ateinančiais metais ?
D.: Taip, bus problemų.
A.: Kokių problemų ?
D.: Susijusių su vandeniu. Bet daugiau man neleidžiama žinoti.
A.: Ar Rumunija taip pat nukentės nuo vandens ?
D.: Ne, čia problemos bus pagrinde ekonominės. Tiksliau bus arba ekonominės, arba žemės drebėjimai.
A.: Smulkiau negalėtum papasakoti ?
D.: Ne, aš jau norėčiau šiandien baigti.
Prieš išeinant, paprašiau Deivido pakviesti į kabinetą savo mamą. Ji papasakojo, kad po gimimo jos sūnus buvo labai silpnas ir pirmuosius šešis mėnesius pastoviai sirgdavo. Kažkur tokiame amžiuje jis buvo ant mirties slenksčio dėl sunkaus plaučių uždegimo – mirtino, kadangi vaikas netoleravo antibiotikų. Ji pasakė, kad gydytojai porą minučių bandė grąžinti jį į gyvenimą, o jo pasveikimas buvo labiau panašus į stebuklą. Be to, vėliau Deividas visiškai pasveiko ir daugiau niekada nesirgo.
Aš su ja atsisveikinau ir palydėjau iki durų. Prieš peržengdama slenkstį, ji pasisuko į mane ir dvejodama pasakė: „žinote…tai toks keistas jausmas… nenoriu, kad jūs pagalvotumėt, kad išprotėjau…bet tada… kai jį grąžino į gyvenimą, ir jis atmerkė akis… man pasirodė, kad tai daugiau ne jis! Kalbėjau apie tai su kunigu… užsakinėjau valančias mišias… egzorcizmą. Kaip jūs manote, ar gali būti, kad jis apsėstas?“
Jau norėjau atsakyti, bet ji mane aplenkė, skubiai tardama: „Prašau jūsų, nieko nesakykite. Aš nepasiruošusi tai sužinoti. Aš nenoriu turėti namuose pabaisos!“
Dar ilgai mąsčiau po jų išėjimo. Galvojau, ar vertėtų duoti jo motinai paklausyti mūsų pokalbio įrašų. Ir vis tik aš nusprendžiau to nedaryti, nepaklausus išankstinio leidimo.
Gal turit trumpesni varianta? 😀
That’s the thinnikg of a creative mind