1975 m. lapkritį JA V Arizonos valstijoje, šalia Snokjleiko, šeši medkirčiai važiavo automobiliu ir išvydo keistą, panašų į dvi suvožtas lėkštes objektą. Jis kabojo maždaug 5 m. aukštyje, jo skersmuo vargu ar viršijo 6 m. Objektas švytėjo auksine spalva. Medkirčiai nutarė stabtelti ir pažiūrėti. Sustoję išgirdo duslius garsus: „Bip-bip-bip“. Vienas iš jų – Trevis Voltonas — pirmasis iššoko iš mašinos ir puolė prie objekto. Kiti medkirčiai išvydo, kaip iš objekto ištryško mėlynas spindulys ir smogė į Voltoną. Tas parkrito.
Taip ir nespėję išlipti iš mašinos, medkirčiai išsigando ir nurūko, palikę draugą nelaimėje. Pavažiavę gal ketvirtį mylios, išvydo, kad iš tos vietos, kur neseniai buvo sustoję, į dangų pakilo šviesi dėmė. Atlėgus baimei, jie nutarė grįžti. Grįžo, bet Voltono nerado. Neliko nei NSO, nei drąsiojo medkirčio. Trevio Voltono ieškojo ne tik medkirčiai, bet ir policija. Deja, niekas nerado jo pėdsako.
Tik po penkių parų Trevis Voltonas apsireiškė pats. Buvo išsekęs, sulysęs. Kas su juo atsitiko – beveik neprisiminė, išskyrus tai, kad į jį tarsi smogė elektros smūgis. Kai atgavo sąmonę, išvydo, jog guli ant stalo didžiuliame, ryškiai apšviestame kambaryje. Paltas buvo atsegtas, ant krūtinės gulėjo kažkoks metalinis daiktas, kuris kėlė skausmą.
Patalpoje sukiojosi trys maždaug pusantro metro ūgio būtybės—plikos, baltaodės, iškiliom kaktom. Didžiulėmis akimis jos spoksojo į Trevį, bet nepratarė nė žodžio. Trevis pašoko nuo stalo, nubloškė nuo krūtinės tą skausmą kėlusį daiktą ir padūko visais žinomais keiksmažodžiais dėti tas būtybes į šuns dienas. Jos nesureagavo, tik išėjo iš kambario. Voltonas nusekė paskui. Kitoje patalpoje išvydo jau žmogaus ūgio būtybę su mėlynu kostiumu ir šalmu. Ji nuvedė medkirtį į trečią patalpą bei pasodino priešais pultą su daugybe rankenėlių ir dvidešimt penkiais mygtukais. Ekrane Voltonas išvydo žvaigždes, kurios ėmė suktis ratu. Jis neiškentęs paklausė: „Jūs is Žemės?“ Tačiau atsakymo nesulaukė.
Ateivis liepė Voltonui eiti kartu su juo ir nusivedė į garažą primenančią patalpą. Garažas buvo padalintas į sekcijas, kuriose stovėjo kelios nedidelės „skraidančios lėkštės“. Ketvirtoje patalpoje Voltonas išvydo du vyrus ir moteris, kurie irgi nesiteikė su juo kalbėtis. NSO apžiūra baigėsi tuo, kad Voltoną vėl atvedė į pirmąją patalpą, paguldė ant stalo ir ant veido uždėjo kaukę. Jis vėl prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, gulėjo šalikelėje visiškai kitoje vietoje, nei buvo partrenktas spindulio ir paimtas į NSO.
Kiekvienoje iš ateivių pagrobimo istorijų yra daug keistų ir mįslingų dalykų. Štai kad ir Trevio Voltono „nuotykiai“… Kaip jis galėjo regėti daug didžiulių patalpų NSO viduje, jei iš išorės objektas atrodė ne didesnis kaip 6 m skersmens?
Ar atsiradimas kitoje vietoje nepaaiškinamas tuo, kad apdujęs nuo išgąsčio, jis nuklydo į mišką ir nesąmoningoje būsenoje klaidžiojo ištisas penkias paras? O gal jis tikrai pateko į NSO, tačiau tai, ką išvydo, buvo tik jo sąmonėn įdiegtas vaizdinys? Gal erdvė ir laikas NSO viduje iš esmės skiriasi nuo erdvėlaikio jo išorėje, ir tai, kas medkirčiams atrodė 6 m skersmens, buvo 6 km skersmens?
Neabejoju, kad daugelis žmonių, kurie įsitikinę, kad pabuvojo NSO arba „kontaktavo“, visa tai yra patyrę. Tačiau patyrimas yra ir objektyvus, ir subjektyvus. Subjektyviu, tai yra, grynai žmogišku, požiūriu, informatoriai yra nuoširdūs ir nė neketina meluoti. Tačiau objektyviu požiūriu jų keistoji patirtis ne visada turi vienareikšmius atitikmenis realybėje. Įdėmesnis žmogus, perskaitęs kontaktų su NSO ir ateiviais istorijas, matyt, jau atkreipė dėmesį, kad visais atvejais „kontaktuotojas“ turėjo vienokių ar kitokių problemų su sveikata, ir ne visada galima pasakyti, ar liguistos būsenos sukėlė regėjimus, ar realūs susidūrimai su žmogui pavojingais reiškiniais sukėlė liguistas būsenas ar net mirtį.
Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė
Vienas is tu atveju kurie sujungia taskus. „Vienoje is komiteto ataskaitu: Nors objekto dydis ir buvo akivaizdus 30-35 metru skersmens, ieje vidun, mokslininkai negaledavo nustatyti objekto dydzio. Jis kaskart keisdavosi. Keisdavosi ir kambariu isdestymas. tik keli kambariai atrodydavo tokie patys, taciau ju vietos nebuvo pastovios. Iejus I vidu prapuldavo „laiko jausmas“. Buvo mokslininku, kurie tik ieje, islekdavo tekini is objekto manydami kad pagaliau po menesio rado isejima. Kitus reikedavo isvesti, juos rasdavo styrancius I siena. Ju pasiilgdavo savaitem. Iseje jie galejo prisiekt kad tik ka iejo. Visas objekto vidus tarsi psichiskai veikdavo kiekviena iejusi. Karta teko prievarta atlupti mokslininka kuris staiga krito ant kelieniu ir pradejo buciuoti kolegai ranka prisiekdamas istikimai tarnausiantis.
Tiesa ta kad niekas nezinojo – kiek mokslininku prarado prota tyrinedami objekta. Mokslininku psichine bukle buvo nuolat stebima ir keliantys itarima tuoj budavo isvezmi (niekas nezino kur ir kada) ju vieta tuoj pat uzimdavoi kiti.“