Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (II dalis)

Prapuolimo aktas

Kai mokslininkai pradėjo eksperimentuoti su ateivių įtaisais, įtaisai pradėjo dingti. Iš pradžių galvota, kad tai vieno iš mokslininkų išdaigos, paėmė juos iš laboratorijų ir gražino atgal į laivą. Tačiau vėliau nuspręsta, kad tai padaryti neįmanoma, nes visos laboratorijos turėjo personalinį užraktą.

Nei į vieną laboratoriją nebuvo įsilaužta. Mokslininkai beveik tai užmiršo, bet po kelių savaičių tas vėl pasikartojo. Kiekvienas įtaisas iš laivo, nesvarbu kur jis buvo, kitoje šalyje ar pasaulio krašte, lygiai trimis dienomis parėjus, grįždavo į atgal laivą. Jie atsirasdavo laive tą patį momentą kai prapuldavo iš ten kur buvo palikti, ar panašiai, nes matuoti laiką laive buvo neįmanoma. Mokslininkai įtarė, kad įtaisai turėjo ryšį su laivu. Nesvarbu distancija ar vieta.

Tame laive buvo tiek daug stebuklų, kad mokslininkai sunkiai koncentravosi į darbą. Kartais mokslininkai rodydavo psichozės požymius. Jų nuotaikos keitėsi nuo mielų iki demoniškų. Keletą atvejų reikėjo griežtai drausminti, net surišti mokslininkus, kurie buvo pilni reikalavimų ir kaltinimų savo kolegoms. Vienas mokslininkas reikalavo, kad bendradarbis atsiklauptų ant kelių ir pabučiuotų ant jo rankos žiedą, ir isteriškai pravirko kai kolega atsisakė. Kitas mokslininkas gąsdino nužudysiąs kolegos šeimą, jei jis negaus nuo jo gimtadienio atviruko. Kiti du mokslininkai žaide plodami delnais ir dainuodami kalbėjo su įsivaizduojamais draugais.

Šie atsitikimai, tai nedidelė dalis, kas iš tikrųjų vyko su tais, kas buvo įtrauktas į projektą. Tai buvo nuotaikų epizodai, žaidimai su kolegomis. Daugelis praradusių kontrolę buvo jėga išvedami. Kai kurie atsigaudavo po keleto dienų, ir ne daug prisiminė, kas jiems nutiko. Kai kuriais atvejais mokslininkai buvo pašalinami nuo projekto visam.

Mokslininkai turėjo didelių sunkumų perkąsti ateivių įtaisus, kurie, atrodė, žaidė su jų sąmone kaip žaidime – darykit ką sakau, ne ką darau. Įtaisai ne kalbėjo… žodžiais. Kas buvo keistoka, nes visa kita įtaisai darė. Įskaitant siuntimą žinučių kitiems įtaisams, prietaisams ir mokslininkams kažkokiu ekstrasensiniu būdu.

Psichologai bandė atskleisti paslaptis

Komitetas bandė naudoti psichologus (galinčius bendrauti savo sąmone) atskleisti įtaisų paslaptis. Idėja ta, kad stiprios sąmones specialistas bus mažiau paveiktas įtaisų ekstrasensinių savybių ir jie galės labiau susikoncentruoti darbui. Bet kaip parodė praktika, daugelis negalėjo susikaupti, įtaisai juos tiesiog varė iš proto, kaip paaiškino vienas mokslininkas. Buvo keli, kurie vis tik sugebėjo nugalėti šoką ir įėjo į kontaktą su įtaisais, bet greitai atsijungdavo, pereidavo į psichozę ir turėjo būti pašalinti nuo programos.

Su įtaisais dirbo didžiulė masė mokslininkų. Kai kurie žinojo iš kur jie. Kiti buvo laikomi nežinioje ir tikėjo, kad jie dirba su labai tobulu žmogaus moksliniu projektu iš karines ar privačios pramonės. Nebuvo jokiu tarpusavio komunikacijų. Visos mokslininkų grupės raportavo vienam komitetui.

Kiekviena grupė ar vienetas turėjo du ar daugiau specialistų paimtų iš tokių profilių kaip fizika, medicina, inžinerija, psichiatrija, astronomija, parapsichologija, matematika, filosofija ir t.t. Komitete buvo septyni nariai. Kiekis keitėsi metams bėgant. Taip kaip ir mokslininkų skaičius programoje. Kai kurie komiteto nariai buvo kariškiai, kiti civiliai. US Prezidentas specialiai išsirinko komiteto narius. Atrankos tvarka keitėsi 1960-tais.

Po pirmų mokslininkų ataskaitų peržiūros, komitetas buvo garantuotas dėl vieno dalyko, kad ateiviai atidavė žmonijai savo laivą su savo stebuklais ir terorais, kaip dovaną. Tačiau kai kurie komiteto nariai abejojo, ar čia nebuvo Trojos Arklys. Komiteto nariai beveik buvo užtikrinti, kad ateiviai galėjo pasiimti savo laivą bet kuriuo metu. Kodėl ne? Tai pradėjo aiškėti, kai buvo išsiaiškinta, kokie savarankiški įtaisai laive, kaip ir pats laivas. Laivas galėjo laisvai funkcionuoti be jokios ateivių įgulos įsikišimo. Kai kas tikėjo kad įtaisai laive ir buvo laivo įgula.

Po to, kai laivas pats save pataisė, komitetui pasidarė aišku, kad niekas nebūtu galėjęs sulaikyti laivo jei jis nuspręstų palikti bazę. Komiteto misija buvo rasti tą silpną laivo vietą. Tačiau kuo daugiau buvo gilintasi į laivą, tuo labiau buvo suprantamas žmogaus bejėgiškumas prieš ateivių technologiją. Vienas mokslininkas pasakė – nėra jokio palyginimo, mes visiškai bemoksliai, ateivių Einšteinas yra n-tojo laipsnio. Todėl kiekvienas prezidentas, pradedant nuo Hario Trumano, negalėjo patvirtinti apie ateivių egzistavimą. Nei vienas prezidentas nesiruošė išeiti ir paskelbti apie ateivius mūsų planetoje, ir kosmose aplink žemę. Ir kad jie gali suploti žmonių rasę vos tik panorėję.

Iš visų 2 psichologai padarė tai, ko nei vienas negalėjo. Jie sugebėjo prasibrauti pro gynybinę įtaisų apsaugą ir labai primityviu būdu pabendrauti su ateivių įtaisais. Tai buvo panašu į pirmamečių studentų kalbą su profesoriumi. Profesorius – ateivių įtaisas – buvo nustebintas ir negalėjo suprasti, kaip mes nežinom elementarių dalykų. Kartais profesorius bandydavo išaiškinti pagrindus. Buvo atrasta daug mažų dalykų iš tų kalbų ir tyrinėjimų, kurie vėliau sugulė kaip puzle į vieną paveikslą.

Vienas iš tų mažų žingsnių atvedė mokslininkus prie vieno didelio atradimo. Psichologai išsiaiškino kaip išspręsti galvosūkį ir įjungti vieną įtaisų rūšį, kuris iki tolei nereagavo į nieką. Vienas iš tų įtaisų, pasirodo, gali daryti tai kas galvota, kad neegzistuoja. Įtaisas įgalino praeiti sienas ir kitas kliūtis, nesvarbu kokio tankumo ar sandaros tos kliūtys yra. Mokslininkai paprasčiausiai eidavo kiaurai viską kol laikydavo tą įtaisą. Įtaisas nekeitė formos kaip daugelis kitų. Tai buvo mokyklinės kreidos gabalėlio dydžio prietaisas. Išskyrus tai, kad jis buvo juodas, o ne baltas.

Įtaisas turėjo keistą absorbavimo savybę ir perdavė ją tam kas jį turėjo. Pojūtis, kad jis visas gali būti absorbuotas į tą įtaisą kaip į juodą skylę. Kai įtaisas būdavo aktyvuotas šviesos kambaryje pritemdavo. Įtaisas turėjo savybę pasiimti energija iš aplinkos. Televizoriai, radijo imtuvai, šviesos iki tam tikro laipsnio, žmones ir gyvūnai buvo paveikti. Atrodė, kad šaltas oro frontas praeina kiaurai. Naudodami įtaisą mokslininkai rengėsi specialiais rūbais atspariais staigiam atšalimui. Kartas tai buvo keista, nes aplinkui būdavo karšta. Jausmas laikant įtaisą buvo panašus, kaip laikant vakuuminio siurblio galą neapsaugotomis rankomis.

Kitas įdomus prietaisas, kurį psichologams pavyko aktyvuoti, tai prietaisas galintis paralyžiuoti žmogų ar gyvūną tam tikram laikotarpiui. Įtaisas panašus į lazerinį pieštuką – rodyklę. Išskyrus tą faktą, kad šviesos ruožas sieke tris pėdas, kaip silpna versija iš Žvaigždžių karų kardo. Taigi tas “kardas” akimirksniu paralyžiuodavo žmogų kai juo prisiliesdavo. Paralyžiuoti žmones ar gyvūnai pasilikdavo visiškai sąmoningi, tačiau negalėjo pasijudinti išskyrus mirksėti akimis. Paliesti žmonės turėjo būti prižiūrimi, kadangi jie tuoj pat griūdavo.

Jie likdavo taip suparalyžiuoti tol, kol tas “kardas” paliesdavo bet kurią galvos dalį. Kai spindulys išeinantis iš prietaiso buvo išjungtas ar nusuktas nuo paraližuoto žmogaus, žmogus atgaudavo jėgas po kelių minučių. Buvęs paraližuotas, žmogus kentėdavo nuo nedideles amnezijos ar disorientacijos. Paveiktieji neprisimindavo kas jiems atsitiko prieš tai, tuo metu ar po to. Vienas iš mokslininkų pastebėjo, kad paraližuojant girdisi aukšto dažnio garsas ausyse ir sąmonėje. Kartu su kažkokiu vidutiniškai svaiginančiu šnibždėjimu.

Kiekvieną kartą kai kažkas buvo atrandama, komiteto apetitas kilo labiau ir labiau. Atradimai pasidarė reikalaujami. Būtent šitokioje nuotaikoje komitetas pasiūlė naudoti žmones kaip tyrimo objektus. Psichologai jų akimis nesugebėjo duoti tai, ko komitetas tikėjosi. Komiteto nuomone, tarp išradimų buvo per didelės pauzės, kurių metu žmonių užimtumas buvo nedidelis. Milžiniškas ateivių palikimas nebuvo tiriamas norima sparta. Be to daugelis mokslininkų buvo įsitraukę į kitokius dalykus susijusius su įtaisais. Per daug spausdami psichologus, komiteto nariai kartą perlenkė lazdą ir susipyko su jais. Tačiau pakeisti kitais tokios aukštos kvalifikacijos psichologus buvo labai sunku. Jei psichologai butų dirbę greičiau, nebūtų reikėję imtis tokių drastiškų priemonių kaip eksperimentuoti su nieko neįtariančiais žmonėmis.

Kai kuriems komiteto nariams eksperimentuoti su žmonėmis buvo dilema. Jie galvojo, kaip jie galės vėliau miegoti jei darys tokius eksperimentus. Tai pat jei viskas butų paviešinta, kaip tada butų teisiami tuos eksperimentus vykdę? Keturiasdešimtaisiais tai daryti buvo daug lengviau. Amerikiečių tauta pasidarė daugiau ciniška ir įtari kariuomenei. Ypatingai vyriausybei po tokiu įvykiu, kaip karas Vietname ir Niksono Sągos.

Net labiausiai verdantys komiteto nariai suprato, kad tik laiko klausimas, kada tai iškils į viešumą, ir viskas ką jie čia veikia, bus atverta. „Kai tas laikas ateis – galvos riedės kaip Prancūzų revoliucijoj“ – pasakė vienas iš mokslininkų savo ataskaitoje. Niekas netikėjo, kad tai įvyks jų gyvenimo laikotarpiu, bet galimybė visada egzistavo. Komiteto nariai pasidalino į dvi grupes. Moralė komitete labai susilpnėjo, dėl to atsirado grėsmė, kad informacija gali prasisunkti į viešumą.

Buvo rastas labai paprastas sprendimas. Įtaisus buvo nuspręsta paimti į mūšio laukus. Du komiteto nariai, kurie atstovavo karines struktūras, pasiūlė idėją po trumpo pasitarimo su prezidentu ir jo kabineto nariais. Pasitarime su prezidentu jie sužinojo, kad karo su Korėja tikimybė yra labai didelė. Toks scenarijus turėjo išspręsti keletą problemų. Komitetas įsteigs lauko laboratoriją fronte ir naudos labiausiai sužeistus karius. Tuo būdu daugelis dalykų butų paslėpti už karo užsklandos. Kai kurie komiteto nariai žiūrėjo labai optimistiškai į tą idėją, kad ateivių įranga bus išbandyta realiomis sąlygomis.

Kaip sakoma – mirę kariai pasakų nepasakoja.

Korėjos karas suteikė komitetui daugelį galimybių. Jie galėjo panaudoti pagautus nelaisvius ir kalinius eksperimentams. Tačiau prieš pradedant vykdyti planą buvo daug kliūčių kurias reikėjo pašalinti. Ateivių įtaisai kas kartą paslaptingai grįždavo į laivą po trijų dienų. Reikėjo pabandyti atgabenti laivą į karo zoną. Tai ne buvo paprasta. Daugelis su laivu susietų tyrimų reikalavo, kad laivas būtų nejudinamas. Juo labiau, kad pati tyrimų vieta buvo paslaptis. Eksperimentas su žmonėmis buvo tik dalelė to, kas vyko aplink ateivių laivą tuo laiku. Jėgos pasiskirstė taip: kaip ir ką veikia ateivių įtaisai žmogaus organizme – tuo buvo suinteresuoti valdantieji komitete, tačiau mokslinė laivo tyrimo grupė buvo didesnė.

Okinava (sala), Japonija – tai vieta kur laivui laikinai buvo paskyrę namus. Okinava buvo kelių minučių atstumu nuo Korėjos. Ten be to jau buvo didelės amerikiečių karines pajėgos. Kadangi po antro pasaulinio karo sala patyrė didelį sugriovimą, ten amerikiečiai atstatinėjo ekonomiką (vykdė statybas) ir kartu turėjo savo bazę. Niekas tokiam jovale ir nebūtų pastebėjęs laivo. Ten pat Japonų ir Amerikos mokslininkai tyrinėjo atominio sprogimo pasekmes žmonėms. Liko nežinoma, kur tiksliai buvo patalpintas laivas. Laivas buvo saloje tik karo metu. Vėliau jis buvo iš ten išgabentas.

Kai kurie Komiteto nariai užjautė japonų žmones, kurie nukentėjo nuo radiacijos ir norėjo išbandyti ateivių įtaisus ant radiacijos paveiktų žmonių. Tačiau jie norėjo pirmiau išsiaiškinti kiek tie įtaisai gali padėti.

Kaip amerikiečiai ir įtarė, Šiaurės Korėja pasiuntė į Pietų Korėją gerai sovietų armijos treniruotas pajėgas 1950-tų vasarą. Jau pirmomis karo dienomis UN kariuomenė pradėjo stumti korėjiečius atgal. Tai buvo svarbus momentas komitetui. Prieš du su puse metų komitetas gavo ateivių laivą ir dabar jie buvo ant vienos iš didžiausių visatos paslapčių atradimo slenksčio.

Tačiau nuo pat pradžios viskas nebuvo taip paprasta. Pastatyta bazė buvo užpulta Šiaurės Korėjos. Buvo prarasti gydytojai, mokslininkai techniniai darbuotojai. Prapuolė kai kurie prietaisai. Dėl prietaisų buvo ramu – jie grįžo po trijų dienų ir čia nuostolių nebuvo. Tačiau to negalėjai pasakyti apie užmuštus arba sunkiai sužeistus darbuotojus.

Dėl dažnų atakų ant jų bazės, eksperimentai kartais buvo chaotiški. Tvyrojo įtampa, kad bazė gali būti užimta vėl, kas veikė darbuotojus. Per tris karo metus tik dalis surinktos informacijos buvo pripažinta vertinga. Daug dokumentacijos buvo prarasta traukiantis nuo priešininko. Tačiau mokslininkai turėjo dirbti fronto linijoje, kad būtų su sužeistais kareiviais ir kad juose būtų dar kažkiek gyvybės.

Mokslininkai dirbo su kareiviais kurie buvo beviltiškai sužeisti. Nežiūrint į tai, buvo padarytas ženklus progresas. Komitetas galėjo pateikti sąrašą naudingų įtaisų gydyti tokius susirgimus kaip maliarija, dizenterija, jie sugebėjo sugražinti regos praradimą darydami sudėtingiausias operacijas mūšio lauke. Pagal ataskaitą, daug stebuklų buvo padaryta gydant žaizdas. Nelaimei daug užrašu apie naudotas technikas ir pastebėjimus buvo prarasti. Tie kam padėjo ateivių įtaisai, buvo tiek iš Šiaurės tiek ir iš Pietų Korėjos.

Yra nežinoma, ar kiti ateivių prietaisai buvo naudojami karo tikslams. Tuos testus atlikinėjo kitos komisijos. Aprašoma, komisija tyrė medicininę prietaisų paskirtį. Amerikos prezidentas kas dieną gaudavo ataskaitas apie visus projekto atradimus. Ataskaita aprašydavo prietaisą ir ką jis darydavo. Viena iš ataskaitos dalių buvo aprašymas, kaip prietaisai aktyvuodavosi ir nerdavo operuoti. Prie ataskaitų buvo pridedami piešiniai. Nors piešiniai negalėjo parodyti tikros įtaiso formos, kadangi pastarasis ją keisdavo. Pastovi forma buvo būdinga neaktyvuotiems prietaisams. Kai jie tik pradėdavo veikti, jie keisdavo spalvą į kitas, prisitaikydavo prie naujos aplinkos. Kiekvienas įtaisas buvo aprašomas atliekantis vieną funkciją, tačiau mokslininkai pripažino, kad jie, ko gero, gali atlikti ir šimtus kitų funkcijų.

Viena ataskaita sakė, kad užimtų metų metus išsiaiškinti tik pačias paviršutines žinias apie prietaisų galimybes. Todėl prezidentui buvo pasiūlyta tuos įtaisus, kurie nesudaro grėsmės valstybiniam saugumui, atiduoti į civilių tyrėjų rankas. Jie galvojo, kad atėjo laikas civiliams mokslininkams susipažinti su ateivių įtaisais ir pajusti jų galią. Buvo manoma, kad tokius įtaisus geriau perduoti didesnėms mokslininkų grupėms. Kolektyvinio darbo pagalba įtaisų veikimas butų greičiau išsiaiškintas.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsnį

Komentuok su Facebook paskyra: