Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (VIII dalis)

Mitas apie žmonių anatomiją

Ateivių supratimas, komitetui buvo lėtas ir sunkus procesas. Tačiau tai nebuvo didžiausias komiteto galvosūkis. Komiteto didžiausias galvosūkis buvo tarpusavio arogancija išsivysčiusi per metus dėl savo neliečiamybės. Tai buvo sunku kontroliuoti ir tai neigiamai atsiliepė visam projektui. Asmenybių kova ir įtakos zonų dalybos ypatingai pasireiškė eksperimentų su globos namais metu. Tikėjimas, kad jie yra visagaliai akino kai kuriuos komiteto narius.

Kas atsitiko globos namuose niekada nebuvo atskleista, nes pats komitetas egzistavo po keliais biurokratiniais sluoksniais. Kas labiausiai nedavė ramybės vadovams tai galimybė, kad jie pritrauks spaudos gigantų dėmesį ir tai atsispindės papildomu spaudimu sistemos uždangai.

Ta įranga kurią turėjo komitetas, buvo kartu ir priemonė pasidaryti daugiau slaptiems nei jie yra. Tik keletas žmonų pasaulyje žinojo apie jų egzistavimą, tačiau su ateivių įrangos panaudojimu, komiteto nariai galėjo pasidaryti iš tikrųjų nematomi. Komitetas nenorėjo naudoti ateivių įtaisų, už jų komforto zonos – operacijų bazės vidaus. Jie bijojo, kad jei jie sužlugdys misiją ir visą operaciją, bus atskleista visa organizacija. Tie komiteto nariai, mokslininkai įtraukti į programą buvo pastoviai stebimi „valymo komandos“. Valymo komandos darbas buvo atsikratyti slaptais operatyvininkais kartu su jų visa įranga jei tik misija butu sukompromituota ir grėsmė organizacijos atskleidimui pasidarytu neišvengiama.

Organizacijos atskleidimo užtikrintas rezultatas butų operatyvininkų išėmimas iš veiksmų scenos. Pašalinimui vieno ar visų slaptų operatyvininkų jokių kliūčių nebuvo. Pasirinkimo nebūtų jokio. Šita galimybė, kokia ji nebūtų maža, kėlė didelį susirūpinimą komitetui. Kaip gali būti, kad mokslininkai ir komiteto nariai butų neliečiami ir kartu jais galėjo tuoj pat atsikratyti? Tai buvo labai sunki realybė “Prima Donoms”- komiteto nariams ir mokslininkams.
Dėl to, kad jais galėjo greitai atsikratyti (juos pašalinti), komiteto nariai vengė viešumos ir kratėsi rizikingu užduočių, kurios buvo už jų saugios zonos.

Baimė būti pagautiems, buvo ne vienintelis faktorius, kuris stabdė komiteto narius, buvo kitos priežastys dėl ko jie delsė paimti ateivių įtaisus į nieko neįtariančių žmonių namus. Galimybė įeiti į žmogaus namą, į jo miegamąjį be jo žinios, tai kažkas, prie ko reikėjo priprasti. Visa situaciją keitė tas, kad buvo žinoma, jog ateiviai lankė tūkstančius žmonių kiekvieną dieną. Tik keli žmonės žinojo, kad jie buvo pagrobti ateivių, bet dauguma neturėjo jokio supratimo, kad jie buvo pagrobti.

Mes, žmonės, vertinantys labiausiai savo privatumą, naiviai galvojame, kad mūsų giliausios mintys priklauso mums. Tokie įsitikinimai yra gryna fantazija. Kūno ir sąmonės privatumas yra visiška nesąmonė. Komiteto nariai priėjo tokios išvados kai tik buvo pristatyti į slaptą programą ir suprato ateivių pranašumo mąstą prieš žmoniją. Tie kurie dirbo programoje priėjo išvados, kad žmogus negali pažeisti kito žmogaus pasitikėjimo, kai tiesa ir pasitikėjimas yra iliuzijos.

Po kelių mėnesių ar metų (nekas nežino kaip ilgai buvo tiekiama programa), komitetas nusprendė, kad žmonės iš globos namų buvo geriausias ir saugiausias kelias atlikti eksperimentus. Seni žmonės buvo pasiruošę juos priimti ir nelabai suprato apie mokslininkų veiklą. Tačiau mokslininkai jautėsi apie tai kitaip po keliu eksperimentų.

Mokslininkai patys pagrobdavo žmonės eksperimentams ir neprašė kitų pagalbos. Paramos grupės techniniai darbuotojai padėdavo įeiti į pastatą naudodami įtaisą, kuis leido jiems praeiti kiaurai per sienas ir kitas vientisas kliūtis. Jie naudodavo nepažymėta – be numerių autobusą su ateivių įrankiais, kurį pastatydavo reikiamoje vietoje.

Ateiviu įtaisai tilpo į portfelį ir beveik visą laiką elgdavosi gerai, kas buvo ne visai įprasta nes jie buvo nenusakomi.
Globos namai kuriuos jie pasirinko užduočiai buvo atokioje vietoje, keleto mylių nuotoliu nuo didelio miesto. Komitetas neturėjo savų žmonių šiuose globos namuose. Operacijos tikslas buvo pažiūrėti, kaip gerai jie gali veikti nekontroliuojamoje aplinkoje. Operatyvininkų užduotis buvo paprasta – pagrobti vieną iš pacientų, paimti jį trumpam pasivažinėjimui po to ten pat jį palikti. Jie vylėsi, kad tai pavyks padaryti niekam nepastebėjus. Jie neturėjo jokiu planų pagrobtajam išskyrus kaip trumpa išvyka. Kad operacija nebūtų atskleista ir jei įvykiai pasisuktų nenorima linkme, buvo imtasi tam tikrų saugos priemonių.

Komiteto nariai (operatyvininkai) atvažiavo į sutartą vietą valanda po vidurnakčio. Vienas komiteto narių, kuris vairavo neregistruota autobusą įėjo į pastatą pirmas. Jis įėjo per paradinį įėjimą prisistatęs valstijos inspektoriumi ir pasakė, kad jis čia yra dėl netikėto patikrinimo. Jis turėjo visus reikalingus dokumentus ir pažymėjimus ir jei seselė būtų paskambinus patikrinti jo duomenis, kadangi visos linijos buvo klausomos, skambutis būtų priimtas komiteto narių.

Kol “inspektorius“ atitraukinėjo dėmesį, kiti trys komiteto nariai iš autobuso ieškojo tamsios vietos prie pastato, kuri nebūtų matoma iš priėmimo ofiso. Po to kai vieta, kad įeitų į pastatą buvo rasta, jie aktyvavo ateivių įtaisą ir tą pačią akimirką perėjo per plytinę sieną, arba kaip vienas operatyvininkas sakė “buvo įtraukti į pastatą“. Jie pateko į kambarį pas seną moterį, kuri atrodė buvo kokia devyniasdešimt metų. Ji sėdėjo invalido vežimėlyje viename kampų dviejų miegamųjų palatoje, atrodė, kad ji miegojo. Televizorius buvo įjungtas, bet garsas užtildytas. Kai jie kirto sieną jie nejautė nieko, atrodė, kaip praėjus per dūmus. Tačiau ateivių įtaisas paveikė ir šviesą ir televizorių. Jie švystelėjo ryškiau. Per tyrimus ėjimas per sieną buvo bandytas daug kartų, tačiau nei karto patalpose nebuvo pusiau prigesinta šviesa.

Tą naktį globos namuose buvo šeši prižiūrėtojai. Kai šviesa sumirksėjo visi šeši pradėjo bėgti to kambario linkme. Komiteto narys kuris turėjo tik atitraukti jų dėmesį nenoromis įkaitino situacija ir prižiūrėtojai persistengė reaguodami. Kadangi prižiūrėtojai turėjo įeiti į kambarį kur per plytinę sieną tik ką įėjo komiteto nariai, komiteto nariai neturėjo pasirinkimo, jiems reikėjo paralyžiuoti kiekviena kas tik įėjo.

Prisilietimas prie galvos paralyžiavo juos akimirksniu. Komiteto nariai padėjo monetos dydžio įtaisus jiems ant kaktų. Prižiūrėtojai taip ir liko stovėti nejudėdami, pilnoje sąmonėje, bet negalintys judėti ar kalbėti. Komitetas niekada neparalyžiavo sveikų normalių žmonių ir juo labiau nekontroliuojamoj situacijoj. Dabar jie turėjo šešis žmones stovinčius kambaryje kaip statulos ir jų akyse buvo vien tik baimė. Kadangi komitetas niekada neplanavo įsivelti į santykius su globos namų aptarnaujančiu personalu, jie atšaukė misiją.

Šitos bandomosios misijos metu jie išsiaiškino kokius sunkumus jie gali turėti ateityje, kai įeinama į privatų pastatą tikslu paimti žmogų be įtarimo sukėlimo. Praeityje komitetas naudojosi specialiai nusamdytų tarnautojų paslaugomis. Jie buvo įdarbinami specialiai. Nauja strategija būtų leidus pasiimti žmogų be savo agentų įdarbinimo įstaigose. Idėja buvo ta, kad jie gali paimti žmogų iš bet kurios jų pasirinktos vietos. Nauja sistema dar turėjo ir tą privalumą, kad jiems reikėjo mažiau žmonių ir tai mažino duomenų nutekėjimo galimybę.

Netrukus po prižiūrėtojų paralyžiavimo komiteto nariai nuėmė diskus nuo prižiūrėtojų kaktų, atlaisvindami juos nuo paralyžiaus. Nežiūrint į tai, kad prižiūrėtojai buvo visą laiką sąmoningi, jie tą pačią sekundę griuvo ant grindų, nes jų nebelaikė kojos. Jie buvo disorientuoti, kas buvo gerai, nes komiteto nariai panikavo patys ir jiems reikėjo kiek papildomo laiko grįžimui į situacijos kontrolę. Penkiasdešimt ar daugiau pacientų staiga atsidūrė be jokios priežiūros ir tai, kad bet kas galėjo įeiti į pastatą ir rasti prižiūrėtojus ant grindų buvo visiška katastrofa.

Paralyžius praėjo per kelias minutes nuo disku nuėmimo, tačiau kiekvienas prižiūrėtojas į tai reagavo skirtingai. Kai kurie išsilaisvino nuo paralyžius anksčiau, kai kurie vėliau pasak vieno iš operatyvininkų, kuris liko stebėti prižiūrėtojus kaip tie atsipeikėja. Jis sakė, kad bendru atveju užtruko penkias minutes, kad jie visi atsigautų.

Prižiūrėtojai nieko neprisiminė: nei kas jiems atsitiko, nei to, kodėl jie viename pastato vietoje, ar kodėl jie gulėjo ant grindų. Kai prižiūrėtojai grįžo į normalią būklę, komiteto nariai jau buvo palikę pastatą. Pirmas dalykas ką padarė vienas iš prižiūrėtojų – jis paskambino gaisrininkams. Jis manė, kad anglies dioksido ar kokių kitų nuodingų dujų kiekis padidėjęs patalpoje ir dėl to jie prarado sąmonę. Nei vienas iš prižiūrėtojų neprisiminė, kad jie buvo inspektuojami prieš tai kai jie apalpo. Diskai ne tik paralyžiavo žmones, jie iššaukdavo savotišką amneziją. Prižiūrėtojai neprisiminė įvykių prieš ir paralyžiaus metu.

Komiteto narai, kurie klausėsi telefono pokalbių operacijos metu, klausėsi jų ir po operacijos. Jie girdėjo pokalbį su gaisrine ir policija. Jie norėjo būti užtikrinti, kad viskas tvarkoje prieš palikdami tą vietą. Tik dviem prižiūrėtojams reikėjo medikų pagalbos, kad atsistatyti. Jie buvo paimti į ligoninę tolesnei apžiūrai. Jie buvo paleisti tą pačią naktį. Kiti buvo tvarkoje ir atsisakė važiuoti į ligoninę.

Jokios žalos nebuvo padaryta ir policijos ataskaitoje buvo nurodyta, kad nei vienam pacientui globos namuose sužalojimų nepadaryta. Buvo įtariama, kad darbuotojai apsvaigo nuo valymo skysčio, kuris buvo išlietas netoliese. Iš karto po šios nesėkmės tie kurie vadovavo programai uždarė leidimą naudotis prieglaudų namais visam laikui. Jie tai padarė dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai – jie žinojo, kad pasveikę seni žmonės vėliau atkreips dėmesį ir yra galimybė, kad tai bus adresuota NSO fenomenui.

Antra – pagydymo kaina dešimčių šimtų ar tūkstančių žmonių buvo per didelė. Slaptoms komiteto operacijoms skirtų pinigų buvo kaip tik tiek, kiek reikia ir papildomų lėšų gyvybių gelbėjimui nebuvo skiriama. Jei jie padidintų savo biudžetą keliais milijonais jie rizikuotų pasidaryti matomi kongresui, kuris ir taip finansuoja visas vyriausybės programas, net ir tas apie kurias nieko nežino.

Šalto karo metu gauti nežinomoms operacijoms finansavimą buvo paprasčiau. Bet po Tarybų Sąjungos žlugimo paimti pinigus komitetui darėsi pavojinga operacija. Ir didėjanti finansavimo problema tapo komiteto Achilo Kulnas. Komitetui buvo pasakyta, kad finansavimas kurį jie gauna yra iš nacionalinio biudžeto, ir taip nebus visą laiką.

Antrasis susitikimas

Bilas turėjo antrą susitikimą su ateiviais. Tai atsitiko keturiems mėnesiams praėjus po pirmo. Ateiviai jį pasiėmė jo darbo metu, dieną. Aplink buvo žmonių, tačiau Bilas dirbo vienas tame kambaryje. Tai buvo apie pietų metą. Bilas valgė sumuštinį kurį vienas iš kolegų paėmė iš kavinės kuri buvo koridoriaus gale. Bilas dirbo prie ataskaitos kurią turėjo pristatyti po pietų. Kitą akimirką Bilas atsidūrė ateivių laive be sumuštinio rankoje. Ateiviai nepaaiškino kodėl jie neleido jam pabaigti pietų, o po to jį paimti. Ne tai kad Bilas paklausė, bet tai tiksliai buvo jo galvoje ir jis žinojo, kad jis negali turėti paslapčių.

Kartu su Bilu laive buvo moteris. Ji gulėjo ant operacinio stalo prie kurio Bilas stovėjo. Ji buvo jauna ir Bilas kažkaip žinojo kiek jai metų – ji buvo devyniolikos. Ji buvo nuoga bet jokio seksualinio patrauklumo Bilas jai nejautė (nežiūrint į tai kad ji buvo simpatiška). Ji gulėjo ant operacinio stalo. Jos akys ir veidas buvo pilni baimes. Ji buvo pasimetus ir neturėjo jokio supratimo, kas čia darosi. Ji negalėjo kalbėti, bet Bilas žinojo visas jos mintis – speciali dovana kurios neturėjo pirmo vizito metu. Ji žiūrėjo tiesiai į Bilą ir jos sąmonė nenustojo klausti – kodėl jūs tai man darot?

Ji nebuvo tikra, ar ji buvo prievartauta, ar buvo papuolus į kokią avariją ir buvo ligoninės priimamajame. Bilas žinojo jos mintis, bet tai buvo ne abipusis ryšys – ji nežinojo ką Bilas galvoja. Bilas labai norėjo kalbėti su ja, nuraminti, bet nesugebėjo susikalbėti nei telepatiškai nei fiziškai. Bilas žinojo, kad ji buvo tris mėnesius nėščia, bet jis nežinojo kodėl jis žinojo.

Tuo metu kai jis stovėjo prie jos, visas jos gyvenimas pasidarė jam žinomas. Tada Bilas pradėjo suprasti kodėl ateiviai duoda jam informaciją palaipsniui, tuo tarpu, kai šimtai klausimų iškilę jo galvoje, liko neatsakyti. Ateiviai vis papildydavo informaciją apie merginą. Vienu metu jos pasidarė tiek daug, jog Bilas suabejojo, kad sutalpins viską savo sąmonėje. Kodėl jis žinojo tiek daug apie tą moterį? Bilas jautė, kad žinojo ją, bet niekaip nesuprato iš kur?

Bilas žiūrėjo, kaip ateiviai paėmė iš moters dar negimusį kūdikį ir nusinešė į specialų kambarį. Kitas ateivis atėjo prie moters ir įdėjo kitą kūdikį. Nors Bilui niekas nesakė ar tai buvo tas pats ar kitas kūdikis. Jei tai buvo tas – ką ateiviai jam padarė? Ateiviai pasakė Bilui, kad jam dar ne laikas tai sužinoti. Tačiau ateiviai pasakė, kad moteris yra su juo, genetiškai susijusi. Iš tikrųjų Bilas buvo jos biologinis tėvas.

Nors jis niekada nesutiko jos biologinės motinos. Jos motina buvo apvaisinta Bilo sėkla tame pačiame laive devyniolika metu atgal. Tas kūdikis buvo Bilo anūkas. Bilui buvo pasakyta, kad jis yra daugelio kitų vaikų tėvas ir nėra svarbu turėti su jais kontaktą net jei ir Bilui būtų leista sužinoti kur jie yra ir kas jie yra. Bilui nebuvo duota informacijos daugiau nei jie pasakė – ta moteris – jo dukra. Jam buvo pasakyta, kad ji gali būti iš bet kurio pasaulio krašto. Ir kai tik jie grąžins jį į savo ofisą, jis daugiau jos nepamatys.

Ateiviai pasakė, kad žmogaus fizinis kūnas turi nedaug reikšmės ir tai iš tikrųjų tik konteineris tam kas yra žmogus. Tai nesudarė jokios svarbos, ar ta moteris, ar kitas kuris nešiojo jo DNR. Žmogaus individualybė neturėjo nieko bendro su tuo kaip jis atrodo. Bilo genai nepersidavė nei į vieną sąmonę ar sielą. Tačiau aplinka kurioje vaikas dalinasi gyvenimu su tėvais yra auklėjamoji ir vaikui augant jis yra tos aplinkos įtakojamas nepriklausomai nuo genų. To paskutinio teiginio esme niekada nebuvo Bilui paaiškinta ir ateiviams neatrodė, kad jie turi ką nors paaiškinti.

Tiek kiek ateiviai darė įtakos žemėje žmonėms niekada nebus atskleista, tačiau ribota informacija bus kažkam duota, taip kaip Bilas gavo tą informaciją. Žmonėms buvo duota daug žinių (ypatingai technologinių), užuominų istorijoje, daug idėjų įdėta į jų galvas.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsni

Komentuok su Facebook paskyra: