Roswell’o technologijos. Tyrimų užrašai (X dalis)

Maisto turgus

Komitetas pridėjo penkis žmonių kūnus prie savo inventoriaus. Jie gavo penkis mirtinai sužeistus žmones iš kito šalies krašto. Detalės, iš kur tiksliai buvo paimti tie žmonės ir kokiomis aplinkybėms jie papuolė į tokią būseną – nežinomos. Komitetas laikė kūnus kambaryje – inkubatoriuje, kol sprendimas, ką su jais daryti neatėjo iš aukštesnės instancijos.

Kariuomenė pasiuntė prašymą, kad kūnai praėję “gydymą”, būtų atiduoti jiems. Daugelis komiteto narių žiūrėjo į tai palankiai. Jie norėjo atiduoti Frankenšteinus kariuomenės atsakomybei. Buvo nejauku dirbti kai jie turėjo vieną Frenkenšteiną. Penki Frenkenšteinai darbą laive darė ekstremaliai nekomfortabilų. Sprendimas atiduoti kūnus kariuomenei buvo padarytas kai Bilas buvo išvykęs keliomis savaitėmis. Bilas, kai jis sužinojo, nesutiko su tuo kas rengiamasi padaryti. Bilas buvo prieš kūnų atidavimą kariuomenei (nebuvo paaiškinta kodėl jis buvo prieš). Kariuomenė buvo sudariusi planus, ką darys kai gaus zombius ir jokiu delsimų jie netoleravo. Tačiau kai Bilas įsikišo, kūnų perdavimas buvo atkeltas nežinomam laikui.

Bilas įtakojo Aukštesnę valdžią kitokiu, nežemišku būdu. Tai niekur nebuvo įrašyta bet jis pasakė vienam iš patikimų draugų, kad jis buvo su ateiviais, kai jie pagrobė tam tikrą armijos generolą. Pagrobimo metu Bilas negirdėjo visko, kas buvo generolui “pasiūlyta”, tačiau vienas dalykas Bilui buvo pasakyta – generolas pažadėjo, kad kūnai liks neišsiųsti. Daugiau nieko generolui nebuvo padaryta. Jis buvo grąžintas į savo namus ir jo atmintis buvo ištrinta.

Tą pačią savaitę, kai Bilas dirbo laive, jis staiga atsidūrė ateivių laive, kambaryje kartu su vieniu iš kūnų kuriuos neseniai pavertė Frenkenšteinu. Ateiviai pasakė, kad jie nori paimti Bilo sielą ir patalpinti į Frenkenšteino kūną.

Idėja papulti į mirusio žmogaus kūną kiek gąsdino Bilą. Nors ateiviai užtikrino, kad prievarta to nedarys, Bilas pasakė, kad jis nepasiruošęs tokiam eksperimentui. Vieną kartą kai Bilas pasiryžo tai padaryti, ateiviai Bilą perkėlė į savo laivą ir paprašė, kad jis nueitų į kambarį kuris švytėjo geltonai, taip, kaip kambarys laive, Žemėje (jį vadino inkubatoriumi). Ateiviai negaišo ir greitai “užmigdė” Bilą. Po keliu sekundžių Bilas pajuto, kad jis atsijungė nuo savo kūno ir per viršugalvį iš jo išėjo. Tai vyko visiškai taip pat, kaip Bilas skaitė knygose apie išėjimą iš kūno.

Būdamas dideliu skeptiku, Bilas niekada netikėjo priešmirtine būsena. Jis sakė, kad viską galima paaiškinti chemikalais, kurie išsiskiria mirštančiame kūne. Viena iš mėgiamų Bilo istorijų buvo ta, kad kai kūnas patyręs traumą, vadinama “mirtimi”, paprasčiausiai prisiminė savo gimimo patirtį – keliavimą per motinos gimdą. Gimda, gimimo kanalas – tai buvo tunelis kurį piešė priešmirtinę būseną patyrę žmonės.

Pagal skeptikų teoriją – ryški šviesa, kurią mato mirštantys, tai ryškaus kambario gimimo metu prisiminimas, kai jis ar ji grimzta į tamsos liūną.

Tačiau kitose istorijose buvo pasakojama kai numiręs asmuo staiga pasijusdavo plūduriuojantis ligonines palatos palubėje ir žiūrintis į save, gulintį lovoje. Kartais jie žiūrėdavo, kaip sunkiai seselės dirba badydamos juos atgaivinti. Kai kurie, kas „trumpam“ mirdavo, likdavo tokioje egzistavimo formoje kažkuriam laikui prieš grįždami atgal į savo kūną.

Bet kuriuo atveju – Bilą tos istorijos intrigavo. Ypatingai tos, kur buvo pasakojama apie pomirtinius susitikimus su kitomis būtybėmis, kur tie, kas numirė, didžiuliu greičiu keliavo per tunelį kurio gale susitikdavo su savo mylimaisiais ir pažįstamais kurie numirė anksčiau. Jie sveikino juos atvykusius. Išvykusieji dažnai būdavo lankomi būtybių, kurios spinduliavo šviesa ir tyra meile.

Tada šviesos būtybės papasakodavo jiems visą jų gyvenimą be jokiu paslapčių ir smerkimo, prieš siusdami juos atgal į jų kūnus tęsti jų gyvenimą Žemėje. Bilas nenumirė, bet jis patyrė kažką keisto, kai kabojo ir stebėjo savo kūną. Jis žinojo, kad tai buvo jo kūnas, bet matant save iš kitos pusės buvo šokiruojantis jausmas. Kas labiausiai jį šokiravo, tai kito kūno pojūtis. Frankenšteinas įsiurbė jo sielą į save. Jei ne ateivių raminantys, jis tikėjo, kad jo siela būtų neišgyvenus transformacijos. Kai Bilas pagaliau atsidūrė kitame kūne, jis pasijuto natūraliai.

Bilas suvokė, kad kūnui, kuriame jis buvo, nereikėjo valgyti ar gerti, kadangi ateivių dirbtinio palaikymo mechanizmas išlaikė kūną. Bilas nejautė to mechanizmo buvimo kūne ir tik žinojo apie tai, kadangi jie buvo rentgenu peršvietę kūną laboratorijoje Žemėje. Kūnas spinduliavo gyvybe ir Bilas nežinojo, ar tai dėl to, kad kūnas buvo jaunesnis, ar dėl ateivių gyvybės palaikymo „baterijos pakuotės“. Kūnas buvo aprengtas. Tada Bilas pasiėmė to kūno asmeninius daiktus – piniginę, raktus iš kelnių kišenių ir buvo pasiruošęs eiti. Prieš tai, paklausė ateivių apie nuotrauką vairuotojo pažymėjime. Ateiviai pasakė pažiūrėti į piniginę, pasirodo, jie pasirūpino, kad pažymėjime būtų kūno nuotrauka. Ateiviai liepė Bilui pasilinksminti ir stebėti, kaip kūnas jaučiasi.

Norint pasijusti komfortabiliai Bilas stengėsi susidėti su žmonėmis, kurių jis nepažinojo. Tokiais kaip žmonės turguje. Kai pasijuto kūne gerai, Bilas nuėjo į vietą kur galėjo būti jo draugai ir kolegos. Kai tik Bilas pamatė vieną ši tų, kuriuos jis žinojo, jis jį užkalbino. Bilas buvo nustebęs, kad žmonės, kurie buvo jo pažįstami, kalbėjo su kūnu, kurį jis buvo dabar užvaldęs, ir neturėjo jokio supratimo, kad Bilas jame sėdi, ar kad prieš juos buvo vienas iš kūnų kurių jie bijojo ir dėl kurių buvo labai neramūs savo laboratorijose. Tas kūnas dabar sėdėjo ir su jais išgėrinėjo. Bilas bandė panaudoti keletą savo manierų, kad ji atpažintų. Neveikė. Tada jis pabandė kalbėti apie kai kuriuos dalykus kuriuos jų draugas Bilas mėgo ir nemėgo. Niekas neveikė – jo kolegos niekaip neįtarė, kas jis yra. Jie paprasčiausiai galvojo, kad rado labai kalbų pašnekovą ar kažką, kas bandė iš jų ištraukti informaciją.

Bilo žmona ir šeima nepasiilgo Bilo tą savaitę, kas buvo Bilui pažįstama, nes jis dažnai išvykdavo iš namų dienoms ar savaitėms.

Bilas labai norėjo pakalbėti su vienu iš savo draugų ir pasakyti kas jis yra, kad pamatyti veido išraiškas. Po to kai pagalvojo, jis suprato tos idėjos beprotiškumą ir potencialų emocinį įspaudą, kurį galėjo padaryti tiems, kuriems būtų atvėręs tokią paranormalią realybę. Bilas vaikščiojo gatvėmis ir stebėjo žmones galvodamas, kiek iš jų buvo tokių, kaip jis pats? Nebuvo jokios galimybės sužinoti atsakymo. Ateiviai niekada nedavė Bilui net atsakymo užuominos į šitą klausimą, tačiau jie prižadėjo, kad Bilas sužinos daugiau apie tai ateityje.

Bilas galvojo, jei kas galėjo pastebėti jo asmeninę kibirkštėlę, tai butu jo šeima. Taigi apsimetęs draudimo agentu jis nuėjo į savo namus. Bilui patiko, kad žmona jo neįleido į namus. Tai buvo kvaila idėja – pasakė jis vėl pats sau. Jei butu bet koks kontaktas įrodytas, tai butu psichinė trauma tam kuris jį nustatytų.

Tai buvo pamoka, kurią ateiviai norėjo, kad jis išmoktų. Jie siuntė jį pas žmones, kuriuos jis žinojo, bendrauti su jais, žinodami, kad jis negalės pasidalinti su jais savo paslaptimi. Paslaptimi, kuri buvo per daug fantastinė, kad išlaikyti savyje. Kartą Bilas galvojo, kad jis pamiš laikydamas tas paslaptis savyje. Jis jautė beprotišką norą pasidalinti jomis su kažkuo, su bet kuo, kam jis galėtų papasakoti apie savo sugebėjimus.

Po savaitės jis grįžo atgal, ten kur jis buvo sutaręs su ateiviais susitikti, kad jį grąžintų atgal į savo kūną. Tas įvyko namuose, kurie turėjo “pardavimui” lentelę ir buvo tušti. Bilas susitiko su dviem ateiviais, kurie apsimetė, kad jie yra pardavimo agentai. Jie labai buvo panašus į žmones (ko gero jie ir buvo). Name Bilas rado tikrą save laukiantį.

Ateiviai palaikė jo kūno gyvybę prijungę prie išorinio aparato, nuo kurio į nosį ir į burną buvo įleistos žarnos. Bilas, matydamas “save”, nesijautė komfortabiliai. Ateiviai jį pasodino šalia ir greit grąžino į savo kūną. Dabar ateiviai naudojo kitą procedūrą, nei savo laive. Jie naudojo nešiojamą aparatą, kuris tilpo krepšyje. Tuo metu, kol Bilas sėdėjo prie savo kūno, ateiviai uždėjo savo įtaisą ant jo galvos, “ištraukė“ jį iš Frankenšteino kūno ir perkėlė į jo kūną.

Tai buvo visai kitas jausmas nei kai tai buvo padaryta pirmą kartą. Procedūra buvo greita ir neženkli, jos metu Bilas net nesuprato kaip tai įvyko. Nebuvo jokios “nekūniško laiko” patirties. Po transformacijos Bilui reikėjo prigulti keletui minučių, kad galėtų apsiprasti su savo senu kūnu. Skirtumas buvo didelis.

Keletui dienų praėjus Bilas grįžo į ofisą ir sukvietė komiteto narius į susirinkimą. Bilas pasakė ką jis padarė ir kokia tai turėjo jam įtaką. Tiems, kurie juo netikėjo, jis papasakojo detales to vakaro kai jis su jais sėdėjo ir išgėrinėjo.

Skeptikai tvirtino, kad jis butu galėjęs gauti tą informaciją iš to su kuriuo jie linksminosi. Tačiau vienu metu jie sutiko, kad būtų kvaila Bilui išdirbinėti tokius dalykus tam, kad juos apgauti. Bilas pasakė ką kiekvienas jų galvojo kai jis juos sutiko. Niekas negalėjo suteikti tos informacijos. Kol Bilas buvo Frenkenšteino kūne jis galėjo vien tik įsivaizduodamas kolegų veidus arba žiūrėdamas į juos žinoti ką jie galvoja.

Bilas manė, kad tas sugebėjimas buvo dėl to, kad jis buvo ne savo kūne. Vienaip ar kitaip, kad įtikinti komiteto narius jis pasiūlė jiems patiems pabandyti šį fenomeną. Jis pasiūlė panaudoti viena iš inkubatoriuje laikomų kūnų ir paklausė, kas nori būti savanoriu. Atsirado keturi žmonės, kas norėjo pabandyti. Tai nustebino, kadangi Bilas galvojo jog niekas nenorės patirti tokį beprotišką jausmą. Ypatingai todėl, kad reikėjo palikti savo kūną ir įlįsti į Frankenšteino. Kas blaiviam prote norėtų okupuoti kitą kūną, kai jie pasiverčia vaiduokliais. Akivaizdu kad jie rimtai apie tai negalvojo. Bet Bilas buvo nusiteikęs labai rimtai.

Bilas darė tą procedūrą pirmą kartą ir jis nebuvo užtikrintas, kad tai jam pavyks. Jis tikėjosi, kad tai darant žinios ateis pas jį pačios, kadangi viskas ką jis darė, buvo jam duota ateivių. Bilas paaiškino savanoriams, kad procesas ne visiškai jam aiškus ir jo metu gali atsitikti nenumatytų dalykų. Kai tik jie suprato kad Bilas nejuokauja, trys iš keturių tuoj pat atsisakė dalyvauti eksperimente.

Timas – vienintelis kuris neatsisakė, jis norėjo viska patirti. Bilas, norėdamas, kad viskas praeitų sklandžiai, pasirinko inkubatorių ateivių laive, nei ta nešiojamą prietaisą kuri Bilui paliko ateiviai. Nors nešiojamas įrenginys, kaip sakė ateiviai, buvo paprastesnis naudoti. Tačiau Bilas geriau jautėsi dirbdamas ateivių laive. Daugelis komiteto narių vengė dirbti laive ir kai tik galėjo to nedaryti jie geriau į ten nėjo. Bilas jautė, kad ateiviai buvo laive visą laiką tik jie buvo nematomi. Ko gero kiti jautė kažką panašaus, bet jie nebuvo susipažinę su ateiviais todėl dažnai to jausmo, kad kažkas čia dar yra, nemokėjo apibrėžti. Ateiviai davė Bilui mobilų prietaisą ir atsikratė kūnu, kurį jis naudojo. Jie nepaaiškino kodėl taip padarė.

Ateiviai užkrovė komplikuotą informaciją Bilo pasąmonėje, kadangi procedūra, kurią jis turėjo atlikti, reikalavo tokio informacijos kiekio, kurio žmogus niekad nesugebėtų įsigyti be jų pagalbos. Timas kuris pasisiūlė eksperimentui pradėjo abejoti, kai įėjęs į inkubatorių pamatė keturis Frenkenšteinus. Bilas davė jam laiko apsigalvoti, tačiau tęsė pasiruošimą eksperimentui.

Po kiek laiko Timas apsiramino ir buvo pasiruošęs. Bilas liepė jam atsigulti ant operacinio stalo šalia kūno, kuri jam išrinko. Prasidėjo išėmimo sielos iš Timo ir perkėlimo į kitą kūną procesas. Bilas jautė, kaip laiko tėkmė sulėtėjo. Jis galvojo, kad jį užpuls panikos ataka ir vienu momentu galvojo, kad praras sąmonę. Bilas turėjo liguistą nuojautą, kad tas, kuris papuola į eksperimentą, papuola į mirtiną pavojų ir jis jautėsi visiškai bejėgis kaip nors ištaisyti situaciją jei kas pradės eiti nepageidaujama linkme. Jo konfidencialumas prapuolė, kai jis pats suprato ką jis ruošiasi padaryti – išimti sielą iš pažįstamo žmogaus ir įdėti į zombį su negyvais smegenimis!

Bilo galvoje praėjo klausimų srautas – kas jei Timo siela išsprūs proceso metu? Kaip Bilas pagaus tą sielą ir įdės atgal į Timo kūną? Klausimų svarba vertė Bilą jausti visą atsakomybę už daromą eksperimentą ir jis buvo atsakingas už eksperimento sklandų išpildymą. Jis niekada prieš tai nedarė tokio paranormalaus sielų manipuliavimo eksperimento. Tai atrodė, kaip dieviškas darbas.

Kaip tik tą akimirką Bilas pamatė du ateivius kurie perkėlė jo siela į jo kūną ir jis pasijuto ramiau. Jie nieko nelaukdami padare Timo sielos perkėlimą į Frenkenšteino kūną. Ateiviai leido Bilui žiūrėti kiekvieną proceso detalę. Ateiviai norėjo, kad Bilas išmoktų teisingai tai padaryti. Viskas tesėsi dvi ar tris minutes ir ateiviai dingo taip pat greitai kaip ir pasirodė. Bilas stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir prieš ateivių atsiradimą. Jis buvo normalioje būsenoje, susikaupęs, be jokio streso kuris keletą minučių buvo jį užvaldęs.

Bilo kolegos ateivių nematė ir padarė išvadą, kad visa kas buvo padaryta – padaryta paties Bilo. Jie buvo pritrenkti, kad sielos perkėlimas truko taip trumpai ir sveikino Bilą turint dieviškų sugebėjimų. Timas buvo Frenkenšteino kūne ir šokinėjo iš džiaugsmo, kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Timas negalėjo patikėti, kad tai iš tikrųjų atsitiko!

Timas priėjo prie savo kūno ir įdėmiai į jį pasižiūrėjo. Tada staiga susuko – “Tai štai kaip aš atrodau!” Timo nuostaba buvo tokia didelė, kad jis nesugebėjo susitvarkyti su savo jausmais ir apalpo. Jo kolegos jį atgaivino, bet Timas po trumpo tarpo realizuodamas savo padėti apalpo vėl. Po sekančio karto kolegos nusprendė palikti jį ramybėje. Timas atsipeikėjo po kelių minučių pats.

Tuo tarpu kol Timas kapstėsi iš nuostabos būklės, Bilas paklausė visu kitu kolegų, kas stebėjo kambaryje tą procedūrą, ar jie nepastebėjo ko nors keisto sielos perėjimo metu arba ar jie ką nors jautė? Nei vienas stebėjęs visą procedūrą nepastebėjo nieko ir nieko nejautė.

Trys žmonės, kurie stebėjo Bilo darbą sužavėti Bilo sugebėjimais, negalėjo atsistebėti kokio lygio žinios gal būti perduotos ateivių. Kad ir kaip jie gyrė Bilą, jie suprato, kaip jis tas žinias įsigijo. Jo kolegos neslėpė, kad jie pavydėjo Bilo ir ateivių ryšio ir nebuvo patenkinti, kad jie nebuvo priimti susipažinti.

I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
VII dalis
VIII dalis
IX dalis

Autorius: Šaulys
Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su apiemistika.lt skaitytojais. Siūlyti straipsnį

Komentuok su Facebook paskyra: