Itin kraupu, kai ateiviai grobia moteris. Šios tvirtina, kad baisieji svečiai jas prievartauja norėdami „veistis“. Matyt, dėl to moterys grobiamos jau daugybę metų. Tyrinėtojas Badas Hopkinsas nuodugniai ištyrė Keitės Deivis (pavardė dėl suprantamų priežasčių pakeista) atvejį, kuris gali būti šio baisumo pavyzdys.
1983 metų birželio 30 dieną Keitė Deivis sode (ji gyvena Kopli Vuds, Ohajo valstijoje) pastebėjo keistas šviesas. Kai išėjo iš namų pasižiūrėti, kas nutiko, pajuto „energijos smūgį“. Ją pagrobė ir, jos manymu, įdėjo implantą.
Badas Hopkinsas mano, kad šis atvejis yra vienas iš daugelio jos patirtų pagrobimų. Jų būdavo nuo pat Keitės vaikystės. Ji prisiminė „sapną“, mama mergaitę slėpė drabužių spintoje nuo grėsmės iš dangaus. Neaiškiai prisiminė „keistą namą“, ten sutiko mažą berniuką. B. Hopkinsas mano, kad šis atsiminimas sukurtas, jog auka nepalūžtų nuo patirto siaubo. Ant kelio pastebėtas randas, kurio kilmės moteris iš pradžių negalėjo paaiškinti, leidžia manyti, kad per medicininius tyrimus buvo paimta audinių pavyzdžių.
1977 metų gruodį moterį vėl pagrobė iš automobilio, tuo metu kiti keleiviai sėdėjo lyg sustingę. Ji patyrė pirmą ginekologinę intervenciją. Moterį dirbtinai apvaisino. Po trijų mėnesių, 1978 metų kovą vėl atėjo Keitės Deivis eilė. Vaikų grobikai šį kartą pašalino vaisių. 1979 metais jai buvo implantuotas svetimkūnis nosyje. Pradžioje minėtas susitikimas 1983 metais paskatino ją kreiptis į NSO tyrinėtoją B. Hopkinsą. Kitą kartą ją vėl kankino. Tik naktiniais marškiniais apsirengusi kraujais paplūdusi moteris atsitokėjo savo namų kieme.
Per hipnozės seansą paaiškėjo neįtikėtinas dalykas. Keitė Deivis buvo susitikusi mažą padarėlį, pusiau žmogų, pusiau ateivį. Ji tą trapų vaikelį vadino savo dukra, gimusia dirbtinai apvaisinus.
Ketvirtojo laipsnio susitikimams būdinga, kad pagrobiami keli vienos šeimos nariai. Keitės sūnus Tomis, matyt, buvo taip pat ne kartą pagrobtas. Vieną naktį mama pamatė, kad „svečias“ išeina iš sūnaus kambario.
Pačią Keitę pagrobė dar kartą 1986 metų balandį. Šį kartą jai pristatė du hibridinius vaikus, jiems Keitė turėjo duoti vardus. Badas Hopkinsas mano turįs įrodymų, kad ponia Deivis per pasikartojančius pagrobimus išnešiojo devynis vaikus – žmogaus ir ateivio mišrūnus. Tiksliau pasakius, „išperėjo“.
Tokiais pranešimais sunkiai patiki net ir patiklūs žmonės. Norisi sušukti „stop“ ir viską pavadinti visiška nesąmone. Tai suprantama reakcija. Tik kur ji nuvestų? Tai nepadėtų pasigailėjimo vertoms pagrobimų aukoms, mat jos iš aplinkinių sulaukia tik pašaipių ir ciniškų žodžių. Tų žmonių pasakojimai įtikina dar ir todėl, kad reikia daug drąsos atskleisti savo išgyvenimus.
Daugelio aukų parodymus tyrė psichologai ir psichiatrai, tikrino melo detektoriumi. Tačiau nė šešėlio apgavystės, sielos ar dvasinių sutrikimų. Vertinimai, kad jie talentingi aktoriai, kvailinantys visą pasaulį arba šiais bedieviškais laikais kuriantys naują religiją, „nes reikia kuo nors tikėti“, tuos žmones skaudžiai žeidžia.
Skeptikams labai parankūs šeštojo ir septintojo dešimtmečių „kontaktuotojai“, dažnai apimti religinių fantazijų. Jų istorijos veikiausiai išgalvotos.