Ateiviai ir žmonių pagrobimai

Daugelyje pagrobimų istorijų dažniausiai minimi maži, 1 m ar 1,5 m aukščio, padarai. Jie, atrodo, panašūs į žmones ir kartu į embrionus. Juos dėl ūgio, odos ar drabužių spalvos, vadina „mažais pilkais žmogeliukais“. Jie skiriasi nuo kitų homanoidų.

Jiems būdinga, palyginti su kūnu, didelė plika galva. Akys didelės, įkypos ir siaura, į plyšį panaši, burna be lūpų, nosies tik užuomazga, dažnai tik dvi skylutės. Atrodo, kad šios būtybės neturi ausų ir plaukų ant kūno. Jų didelės, toli viena nuo kitos esančios akys veidui suteikia rytietiškų bruožų.

Pirmiausia stebėtojai netoli pamato neįprastą šviesą. Ne visada žmogus pagrobiamas. Daugeliu atvejų vyksta „mentalinis bendravimas“, tai yra minčių perdavimas, kurį tos paslaptingos būtybės puikiai moka.

1978 metų spalio 3 dienos popietę Hideicho Amano važiavo savo automobiliu kalnų keliu aukštyn netoli namų Sajamoje. Aistringas radistas norėjo pasinaudoti geromis signalo priėmimo galimybėmis kalno viršūnėje. Ant užpakalinės sėdynės sėdėjo jo dvejų metų duktė Juri.

Užvažiavęs į viršūnę nustebo: nors jau temo, jo automobilis pateko į ryškią šviesą. Tuo pat metu išsijungė variklis ir elektros maitinimo sistema. Amano dairėsi aplinkui, tačiau nerado šviesos šaltinio. Šviesa nukrypo į dukterį, tiksliau, į mergaitės skrandžio sritį buvo nukreiptas ypač ryškus oranžinis šviesos spindulys. Vyras, kol dar galėjo judėti, jautė, kaip metalinis daiktas prispaudė jam kaktą. Apsidairęs, pamatė labai mažą padarą beveik be nosies. Jis šukelė jam didžiausią siaubą gyvenime.

Padaras bandė užmegzti su visiškai negalinčiu pajudėti vyru kontaktą. Amano sąmonėje iškilo nesuprantami vaizdiniai, jam atrodė, kad girdi aukštus, šaižius garsus. (Kiti pagrobtieji taip pat pasakoja apie telepatiškai perduodamus vaizdus ir įspūdžius.) Žmogus neprisiminė, kiek ilgai jis sėdėjo prieš siaubą įvarantį padarą. Po kiek laiko mažaūgis siaubūnas dingo, pradėjo veikti automobilio elektros prietaisai ir variklis.

Amano pasileido nuo kalno kaip furijų genamas. Jis neišdrįso pažiūrėti į užpakalinę sėdynę, kur buvo jo duktė. Tik kai pasiekė pakalnę, atsisuko į vaiką. Mergaitė atrodė nesužalota, tik labai norėjo gerti.

Tą vakarą žmogus nuėjo smarkiai skaudančia galva miegoti. Vėliau jis sakė, kad nežinoma būtybė jo smegenyse paliko žinią. Ji perspėjo sugrįšianti.

Komentuok su Facebook paskyra: