1118 m. devyni prancūzų riteriai Jeruzalėje įkūrė ordiną ir pasivadino Neturtingaisiais Riteriais Kristuje. Kariai davė vienuolystės įžadus ir paskyrė save krikščionims piligrimams ir Šventajai Žemei ginti. Iš Prancūzijos kilęs Jeruzalės karalius Boldvinas II apgyvendino juos karaliaus Saliamono šventyklos teritorijoje. Iš čia ir kilo pavadinimas Tamplierių ordinas.
1128-aisiais juos oficialiai pripažino popiežius Honorijus II, o šventasis Bernardas iš Klaro parašė jiems regulą. Riteriai, pagarsėję nuožmumu mūšyje, narsumu ir garbingumu, įgijo pagarbią baimę keliančią reputaciją. Kartu su Ričardu Liūtaširdžiu jie dalyvavo Kryžiaus žygiuose ir netrukus iš dėkingų Europos monarchų įgijo gausybę turtų ir žemių.
Po 200 metų tamplieriai apleido Šventąją Žemę ir savo rezidenciją perkėlė į Paryžių. Apie didžiulę jų įtaką liudijo tai, kad jie buvo atskaitingi tiesiogiai popiežiui. Jų turtai buvo tokie milžiniški, kad jie tapo bankininkystės pradininkais — pradėjo skolinti pinigų Europos monarchams. Tačiau visa tai, taip pat tradicija rengti slaptus susirinkimus, lėmė žlugimą.
Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis ordinui buvo smarkiai prasiskolinęs. 1307 m. spalio 13 d. jis, paskelbęs, kad tamplieriai slaptų savo susirinkimų metu skelbia erezijas, suėmė visus ordino Prancūzijos šakos narius ir konfiskavo jų turtą. Tamplieriai nesipriešindami priėmė nuosprendį, tačiau vėliau daugelis jų buvo kankinami, kad duotų melagingus parodymus apie tariamai rengiamas eretiškas apeigas. Tačiau
pasmerkti ordiną galėjo tik popiežius, o naujai išrinktas Klemensas V tylomis pritarė karaliaus Pilypo veiksmams.
Ordinas buvo sunaikintas. Visų šalių monarchams buvo siūloma persekioti buvusius narius. 1314 m. kovo 19 d. Senos upės saloje Paryžiuje ant laužo buvo sudegintas paskutinis Tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė. Pasakojama, kad jau apimtas liepsnos jis prakeikė karalių Pilypą ir popiežių bei pagrasino, kad po metų ir jų nebeliks gyvų. Taip ir atsitiko — Klemensas mirė praėjus mėnesiui, o Pilypas — dar septyniems. Kalbama, kad riteriai tamplieriai ir toliau slapčiomis susitikinėja, o Ž. de Molė prieš mirtį suskubo perduoti įgaliojimus savo įpėdiniui. Manoma, kad tamplieriai rado prieglobstį Škotijoje, ir iki 1705 m. apie juos nieko nebuvo girdėti.
1705-aisiais ordinas užmezgė ryšius su masonais ir kitomis slaptomis organizacijomis. Ordinas atsigavo ir suklestėjo, jo nariais tapo žinomi ir įtakingi žmonės. Dar vėliau, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, tarptautinė ordino organizacija kažkiek išsiskaidė. Narių susirinkimai iki šiol vyksta slaptai.
Be slaptų susirinkimų ir senų tradicijų, vargu, ar ordinas galėtų turėti dar kokių nors paslapčių. Tačiau vienas klausimas neduoda ramybės: kodėl paryžietiškoji ordino šaka nesipriešino, kai karaliaus kariai suiminėjo ordino narius? Kalbama, kad likus kelioms dienoms iki suėmimo iš tamplierių rūmų išvažiavo sunkiai pakrautas vežimas. Pilypas taip ir nesurado visų riterių turtų, kuriuos tikėjosi užgrobti. Atrodo, kad tamplieriai nuolankiai priėmė karaliaus smurtą, kad suspėtų paslėpti turtus.
Taigi kokie tai buvo turtai? Visuotinai paplitusi teorija skelbia, kad tai buvęs auksas ir brangakmeniai, kurių riteriai prisigrobė iš Jeruzalės šventyklų Kryžiaus karų metu. Yra manančių, jog riterių nuolankumas reiškia, kad turėję būti kažkas brangesnio už materialius turtus, pavyzdžiui, Sandoros skrynia arba Šventasis Gralis. Dar kiti mano, kad tai galėję būti kažkokie slapti krikščionių dokumentai, pavyzdžiui, liudijantys Jėzaus Kristaus palikuonių liniją.
Kad ir kokie būtų turtai, jų iki šiol niekas nerado. Jų buvimo vieta tebėra paslaptis. Dauguma Tamplierių ordino tyrinėtojų mano, kad tie turtai galėjo būti Beranžė Sonjero paslaptingo praturtėjimo priežastis ir kad jie buvę užkasti Ren le Šato bažnyčioje. Tačiau labiausiai paplitusi legenda teigia, kad turtai paslėpti Škotijoje, Roslino koplyčioje. Jei jau ordinas sugebėjo išsilaikyti per visus persekiojimo metus, yra pagrindo manyti, kad lobių buvimo vietą žino tik keletas išrinktųjų, o visiems kitiems riteriai tamplieriai viso labo tėra istorijos mįslės liudininkų palikuonys.
