Velykų salos paslaptys

Velykų salą atrado olandas Regevenas 1722-ųjų m. balandžio 6 d. Jo vadovaujamas 3-jų laivų būrys plaukė iš Pietų Amerikos, tikėdamas atrasti paslaptingąją Pietų Žemę – Terra Australis Incognita – ir gauti didelį grobį – vergus ir brangenybes. Sala buvo aptikta Velykų sekmadienį, todėl jai ir buvo suteiktas toks pavadinimas. Keliautojus nustebino etninė vietinių gyventojų sudėtis. Saloje gyveno ir juodaodžiai, ir raudonodžiai, ir netgi baltaodžiai gyventojai. Jūrininkams taip pat padarė įspūdį didžiulės akmeninės statulos, sustatytos salos pakrantėje.

Tyrinėti salą, kurios dydis apie 22×11 km, pirmieji pradėjo anglai 1914-1915 metais. 1955-ųjų ir 1986-1987-ųjų metų ekspedicijose dalyvavo garsusis norvegų keliautojas Turas Hejerdalas. Viso pasaulio mokslinė bendruomenė atkreipė dėmesį į šią salą, nes joje buvo aptikta tiek polineziečių kultūros, tiek ir žemyninės kultūros, labai panašios į dabartinėje Peru gyvenusių indėnų kultūrą, apraiškų.

1988-ais metais iš Velykų salos buvo gauta visiškai paradoksali žinia. Australų profesorius R.Majersas bei jo kolegos J.Longveilas ir V.Roudsas vykdė kasinėjimus nedidelėje pelkėje ir joje aptiko žmogaus palaikus. Įdomiausia buvo tai, kad tai buvo viduramžių riteris, jojantis ant kovinio žirgo, ir turintis visą ginkluotę. Dėl konservuojančių durpių savybių raitelis ir arklys gana neblogai išsilaikė. Ištyrinėję ginkluotę, mokslininkai padarė išvadą, kad riteris, greičiausiai, priklausė Livonijos ordinui. Ant raitelio juosmens buvo pakabintas maišelis, kuriame aptikti trys auksiniai dukatai, nukaldinti 1326-ais metais ir tuo metu plačiai paplitę Lietuvoje ir Lenkijoje. Australų mokslininkai padarė išvadą, kad ir riteris gyveno panašiai tais pačiais laikais.

Tačiau kaip į šarvus įlindęs riteris atsidūrė už dešimties tūkstančių kilometrų nuo Europos? Jis juk žuvo tais laikais, kai iki Kolumbo atradimo dar buvo likę pusantro amžiaus! Keletas mokslininkų iškėlė versiją, kad riteris į salą pateko atsitiktinai, kai laivas, kuriame jis plaukė, pateko į audrą ir buvo išmestas į krantą. Tačiau tais laikais europiečiai taip toli neplaukiojo.

Ufologai ir kiti anomalių reiškinių tyrinėtojai tiesiog ėmė trinti rankomis, siūlydami savo egzotiško nutikimo variantus. Labiausiai tarp šių tyrinėtojų paplito hipotezė apie atsitiktinę riterio teleportaciją iš Europos į bekraštėse vandenyno platybėse esančią salą. Ezoterikų nuomone, tai galėjo atsitikti kokio nors mūšio metu, esant didžiuliam stresui.

Tačiau pažvelkime į Velykų saloje aptikto riterio mįslę iš kito taško. Šveicarų tyrinėtojas Erichas fon Denikenas atkreipė dėmesį į tai, kad maoi statulų veidai tarsi primena kažkokių robotų fizionomijas. Jiems būdingi grubūs bruožai, plonos lūpos, ilga ir siaura nosis, giliai įkritusios akys. Į salos gyventojų protėvius moai tikrai nepanašūs.

Vokiečių archeologui Kurtui Horedtui pavyko aptikti įdomius atitikimus tarp senųjų vokiečių runų ir salos gyventojų raštų. Horedtas tyrinėjo XVI amžiuje netoli Galehuso miesto, buvusio Slezvige, istorinėje srityje šiaurės Europoje, rastą dviejų eilučių runą. Šį užrašą sudarė 9 runų ženklai. 7 iš jų buvo praktiškai identiški ženklams, kurie buvo aptikti ant medinių lentelių Velykų saloje. Horedtas nedrąsiai teigė, kad prieš 1,5 tūkstančio metų šiaurės Vokietijos gyventojai kažkokiu būdu buvo patekę į Velykų salą. Mokslininko nuomone, šią hipotezę patvirtina ir akmeninių skulptūrų veido išraiška, ir raudonos kepurės, nepaprastai panašios į tos epochos vokiečių galvos apdangalus.

Dar antikos laikais jūrininkai laikė paslaptyje savo aptiktus maršrutus vandenynuose. Būtent tai ir leido tiems, kurie atgabendavo visokiausius egzotinius daiktus ir prieskonius iš nežinomų šalių, juos parduoti už didžiulę kainą. Tai mūsų laikais puikiai žinomos monopolijos efektas. Žinios apie keliones, tarsi kokia paslaptinga tradicija, buvo perduodamos iš kartos į kartą – tėvas perduodavo sūnui, šis – savo sūnui ir t.t. Antikos laikų laivų kokybė leido jūrininkams leistis į tolimas keliones.

Dabar tai patvirtina įvairūs archeologiniai radiniai. Pavyzdžiui, tolimojoje Australijoje aptikti petroglifai, kuriuose pavaizduoti senovės egiptiečių laivai. Prie Amerikos krantų tyrinėtojams pavyko aptikti finikiečių prekybinių laivų ir romėnų biremų liekanas. Kalbant apie Azorų salas, kurios randasi kelio tarp Europos ir Amerikos viduryje, tai istoriniais faktais įrodyta, kad jose romėnai buvo įkūrę savo uostą ir koloniją. Visiškai galimas dalykas, kad ir senovės germanai taip pat leisdavosi į tolimas jūrų keliones, o informaciją apie savo maršrutus perdavinėjo iš kartos į kartą.

Viduramžių laivai vargu ar kuo nors savo savybėmis nusileido Kolumbo karavelėms. Reikia paminėti, kad šių karavelių burės buvo papuoštos tamplierių kryžių atvaizdais. O XIV amžiaus pradžioje Vatikanas ir Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis susidorojo su tamplierių ordinu. Karalius netgi pagrobė ordino iždą. Po šių įvykių La Rošelio (Prancūzija) uoste stovėję ordino laivai išplaukė į jūrą ir dingo be pėdsakų. Jokių šių laivų pėdsakų nėra aptikta iki šiol. Galima teigti, kad jūrininkų tarpe visais laikais buvo žinomi slapti keliai.

Komentuok su Facebook paskyra: