Velykų sala, arba Rapanujis, yra Ramiojo vandenyno pietuose, maždaug 2300 mylių nuo vakarinės Peru pakrantės. Sala iš jūros dugno iškilo po ugnikalnio išsiveržimo ir yra gerokai nutolusi nuo kitų Polinezijos salų. Velykų sala yra vos 45 kvadratinių mylių ploto, joje yra trys ugnikalnių krateriai. Derlingų vietų esama tik palei ežerus; likusi salos dalis tuščia ir plika. Tačiau ne visada sala atrodė taip, kaip dabar. Išlikę ženklai liudija, kad kažkada šioje žemėje buvo gausu gyvūnų ir vešėjo augmenija.
Pirmą kartą pasaulis apie Velykų salą sužinojo 1722-aisiais. Tais metais ją atrado olandų admirolas Jakobas Rogevenas. Išsilaipinęs saloje jis rado atsilikusios raidos vietos gyventojų tautą, gyvenančią urvuose bei primityviose lūšnelėse ir praktikuojančią kanibalizmą. Tačiau labiausiai jį apstulbino salą sergstinčios milžiniškos akmens statulos, dar vadinamos moai. Mūsų laikais mokslininkai nustatė, kad šių milžiniškų statulų yra apie tūkstantį. Jų aukštis — nuo 12 iki 25 pėdų, o svoris — iki 20 tonų. Didžiausia statula sieką 65 pėdas aukščio ir sveria 90 tonų. J. Rogeveno išsilaipinimo metu dauguma šių statulų jau buvo išvartytos priešiškai nusiteikusių vietos gyventojų.
Velykų sala ir jos gyventojų kilmė iki šiol tebėra atkaklių ginčų objektas. Vienas iš tų, kurie saloje apsilankė netrukus po J. Rogeveno, buvo kapitonas Džeimsas Kukas. Kuko laive tarnavo havajietis jūreivis, kuris suprato vietinių Velykų salos gyventojų kalbą. Iš to galima spręsti, kad šie kalbėjo polineziečių kalba. Ir dabar vyrauja nuomonė, kad į Velykų salą gyventojai atvyko iš Polinezijos. Daug šalininkų turi ir teorija, kad jie atvyko iš Pietų Amerikos. Tai patvirtina saloje augantys meldai ir batatai, čia atvežti iš žemyno. Taip pat buvo įžvelgta panašumų tarp Amerikos kultūrų, gyvavusių prieš inkų civilizaciją ir Velykų salos kultūros. Kita vertus, manoma, kad tokius panašumus galima aiškinti tuo, kad Velykų sala, Pietų Amerikos ir Polinezijos salos galėję palaikyti prekybinius ryšius.
Į Velykų salą gyventojai veikiausiai atsikraustė maždaug pirmojo tūkstantmečio po Kristaus viduryje ir netrukus pradėjo statyti statulas. Ankstyvieji Velykų salos gyventojai turėjo būti nepaprastai kruopštūs ir puikūs meistrai, kad sugebėtų iš vulkaninių kraterių sienų iškalti akmenines žmonių statulas. Naudodamiesi rąstais ir virvėmis jie užtempdavo moai ant laidojimo platformos, vadinamosios ahu, po kuria paprastai laidodavo vadų palaikus. Manoma, kad akmeninė figūra atlikdavo talismano, saugančio ir ginančio mirusiojo gentį, vaidmenį.
Tačiau yra mokslininkų, manančių, kad salos gyventojai kūrė ir statė statulas dėl savo malonumo. Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta medinių lentelių, vadinamųjų kalbančių lentų, kuriose aprašomi senieji religiniai vietos gyventojų ritualai.
Velykų sala ir jos istorija — pati tipiškiausia salų istorija apie prarastąjį rojų. Kai čia išsilaipino pirmieji atvykėliai iš Polinezijos, rado derlingą žemę, gausią gamtos gėrybių: čia augo vešlūs miškai, cukranendrės, egzotiški vaisiai, buvo daug žvėrių ir paukščių. Tokiomis sąlygomis gyventojai klestėjo: statėsi namus ir džiaugėsi gyvenimu. Tačiau apie 1500-uosius metus po Kr. atsirado naujas vadinamasis Makemake, arba žmogaus-paukščio, kultas. Tai galėjo reikšti, kad iš už jūrų atsikėlė nauja gentis. Dėl gyventojų pertekliaus ir nerūpestingo gamtos išteklių naudojimo ėmė mažėti derliai, gamtos ištekliai buvo išeikvoti. Šeimos ir gentys ėmė kariauti tarpusavyje, netgi vartyti vienos kitų statulas. Legendos pasakoja apie siaubingą mūšį tarp „ilgaausių“ ir „trumpaausių“ genčių.
Per keletą šimtmečių Velykų sala tapo tokia, kokią ją rado J. Rogevenas: skurdi dykynė, gyvenama laukinių žmonių. Kuo toliau, tuo labiau vietinių gyventojų būklė blogėjo. Genčių tarpusavio kovos liovėsi tik 1862-aisiais, kai atplaukę svetimšaliai pavertė vergais tūkstantį darbui tinkamų salos vyrų ir išvežė juos į Peru kasyklas. Atgabenti į žemyną ir pakliuvę į neįprastas jiems sąlygas salos gyventojai greitai užsikrėtė įvairiomis ligomis. Grįžo tik nedaugelis, ir tie patys atnešė į salą ligas. Dėl raupų ir kitų ligų Velykų sala ėmė merdėti. 1877-aisiais tebuvo likę 111 žmonių. Iš Europos atvykę misionieriai išgelbėjo vietos gyventojus nuo visiško išnykimo, tačiau mirusieji į kapus nusinešė daug su akmeninėmis statulomis susijusių paslapčių.
