Chai Marko kalno papėdėje (Peru pietinė dalis, Pumo miesto apylinkė) prieš dešimt metų dar gyveno žmonės. Dabar buvusio kaimo vietovėje likę tik apgriuvę namai, skendintys piktžolių atvasynuose. Toks įspūdis, kad visi vietos gyventojai tą pačią valandą skubiai paliko savo namus.
Visą šią istoriją išsiaiškinti padėjo turistai. Iš Arizonos valstijos (JAV) atvykusi turistų grupė klaidžiojo po Pumo apylinkes ir grožėjosi puikiais spalvingais peizažais. Juos sudomino tas keistai apleistas kaimelis. Atvykę į Pumo miestą, Amerikiečių turistai ėmė klausinėti miestiečių, kas gi atsitiko prieš dešimt metų prie Chai Marko kalno. Tai ką turistai išgirdo, pranoko jų pačius fantastiškiausius lūkesčius.
Nedidelės suvenyrų krautuvėlės savininkas Pumo mieste- Chose Rodriges, kaip paaiškėjo, paliko minėtą kaimelį būtent prieš dešimt metų. – Ten gyventi tapo nebeįmanoma,- papasakojo Chose. – Mes jautėmės lyg ant vulkano: kartkartėmis žemė pradėdavo vibruoti po mūsų kojomis. Atrodydavo, kad tuoj prasidės žemės drebėjimas, tačiau viskas praeidavo. Vieną kartą mano žmona Mari pabudo naktį išgirdusi vaikiškus balsus. Susidarė įspūdis, jog kažkokie vaikai, stovėdami tiesiai po mūsų langais, dainavo keistą dainą akompuonuodami sau indėnų būgnais.
Mes puolėme prie langų, tačiau gatvėje nieko nebuvo. Nesuspėjome atsitokėti, kai tiesiai mūsų kambario viduryje atsirado šviečiantis rutulys, kurio viduryje aiškiai buvo matyti gyvis, panašus į gauruotą šunį su degančiomis akimis. Paaiškėjo, jog anomalių reiškinių liudytojais buvo visi kaimelio gyventojai. Daugelis savo akimis namuose regėjo vaiduoklius, kurie kartais elgdavosi gan agresyviai. Kai kada visuose namuose vienu laiku imdavo gesti lempos.
Tais momentais pastatų sienos keistai vibruodavo, oras gatvėje pradėdavo mirgėti, kai kada namų duris ir sienas sudrebindavo smūgiai, tačiau jokios žalos nepadarydavo. Kaimo gatvelėse retkarčiais pasirodydavo žmonės ir keisti gyvūnai, kurių anksčiau niekas niekada nebūdavo matę. Užkalbinti vietinių gyventojų, atėjūnai į juos nekreipdavo jokio dėmesio ir praeidavo lyg pro tuščią vietą. O kartą atsitiko įvykis po kurio visi kaimo gyventojai iškart susikrovė turtą ir iškeliavo kas kur.
Vieną vasaros vakarą žemė vėl pradėjo vibruoti, pasigirdo duslus ūžimas ir virš medžių užsižiebė ryškiai geltonas rutulys. Iš jo išsiveržė akinantis spindulys, apšvietė keletą sodybų. Išbėgę iš savo namų, žmonės be žado žiūrėjo į keistą reiškinį. Po 15 min. rutulys dingo. O kitos dienos pavakare paaiškėjo, jog visų kaimo gyventojų, kuriuos apšvietė „dangiškasis prožektorius“, oda tapo įdegusi keistu žalsvu atspalviu ir ėmė niežėti.
O po kiek laiko ant odos atsirasdavo pūslelės, kurios trūkinėjo, palikdamos šlapuojančias žaizdas. Pumo mieste gydytojai tik rankomis skėsčiojo: niekas nebuvo susidūrę su tokiomis keistomis ligomis. Po mėnesio nukentejusieji pradėjo mirti. Po paskutinės ugninio rutulio aukos mirties visi kaimo gyventojai tuoj pat paliko savo namus.
Išklausę visus tuos pasakojimus, turistai nutarė daugiau nebelankyti tos keistos vietos. Tačiau tarp jų buvo vienas žmogus, kuris visai kitaip reagavo į šiuos pasakojimus. Tai buvo anomalių reiškinių tyrinėtojas Haris Hopkinsas. Jis jau ne vienerius metus tyrinėjo „mirtina vietą“, esančią netoli Sedo miestelio JAV pietvakarinėje dalyje, kur savo akimis matė keistus reiškinius.
Nuostabiausia, kad Hopkinsui kartu su tyrinėtojų grupe pasisekė nustatyti, jog Sedono apylinkėse egzistuoja savotiški vartai tarp išmatavimų, arba paralelinių pasaulių, kurie atsiranda tam tikru laiku. Jeigu tuo momentu šalia vartų atsidurtų žmogus, tai jis žengęs žingsnį į kitą išmatavimą, pradingtų be pėdsakų. Tyrinėtojai žino, jog būtent čia gana dažnai nusileidžia „skraidančios lėkštės“.
Išklausęs Rodriges ir kitų vietinių žmonių pasakojimų apie keistus reiškinius Pumo apylinkėse, profesorius suprato, kad kalbama apie anomalią zoną, labai primenančią „Sedonos vartus“. Juk čia, Peru pietuose, sprendžiant iš visko, kartkartėmis taip pat atsiveria tunelis į kitus išmatavimus. Po metų Hopkinsas grįžo į Pumo apylinkes. Tyrinėtojas jautė, kad visa paslaptis gludi ne kaimelyje, o kažkur netoliese, Chai Marko kalnuose, kur turi būti akmeniniai statiniai, panašūs į jo tyrinėtus „Sedonos vartus“. Ir jo pastangos buvo apvainikuotos sėkme. Už 37 km nuo Pumo miesto, uolose, jisai surado darinį, primenanti akmenine sieną (apie 50 kv.m) su nedidele stačiakampe niša. Tačiau Hopkinso laukė nusivylimas.
Grįžęs į Pumo miestą, jis vietos valdžiai pranešė apie savo atradimą, bet išgirdo atsakymą, jog ši atradimą jau prieš tai padarė tyrinėtojas Mamuri. Maža to, Pumo valdžios atstovai mokslininkai papasakojo keletą vietinių legendų apie „Dievų vartus“, per kuriuos senovės Peru gyventojai galėjo patekti į jų šalį. Tačiau Hopkinsas vis dėlto mano, kad jo ekspedicija buvo sėkminga.
Visu pirma jam pasisekė sudominti tyrinėtojus šia dar viena anomalia zona. Beto, iš Perų jis sugrįžo atlikęs ten daugybė įdomių stebųjimų. Pvz. paaiškėjo, jog pridėjus ranką prie „Dievų vartų gali pajusti lengvą akmenų vibraciją ir dilgčiojimą odoje. Kai kada šalia „vartų“ tarsi iš po žemės pradeda skambeti tyli muzika. Kaip byloje legenda, kurią išgirdo Haris Hopkinsas Pumo mieste, ateis laikas, kai „Vartai“ viena kart atsivers ir dievai gales sugrįžti pas Žemės gyventojus, kad galėtų gyventi, kartu su jais ir ginti nuo vargų bei nelaimių.