Peru archeologai jau seniai gali pasigirti pakankamai gerais santykiais su vietiniais fermeriais. Šie, dirbdami savo laukus, gana dažnai randa žemėse senovės artefaktus. Vietoje to, kad numestu į šalį rastas senu indu šukes, sulaužytas statulėles ar nuo laiko pažaliavusius papuošalus, fermeriai jau seniai jiems žinomu keliu traukia į san Marko Nacionalini universitetą llmoje ir archeologams perduoda savo radinius. Tiesa, daro tai ne be atlygio -už kiekvieną artefaktą universitetas fermeriams sumoka pinigų, ir kartais visai nemažą sumą.
Būtent dėl šių radinių archeologams pavyko sudaryti apytikslį politinį dabartinėje Peru teritorijoje buvusių valstybių žemėlapį iki kol Kolumbas atrado Ameriką. Archeologų nuomone, šioje teritorijoje nuo XI iki XV amžiaus klestėjo dvi mažos kultūros – čankajų ir čimų. Čankajai gyveno Uaura upės slėnyje, o Čimai -Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tarp šių dviejų valstybėlių buvo susiklostę geri kaimyniniai santykiai, jos tarpusavyje plačiai prekiavo. Tačiau likus maždaug pusei amžiaus iki to laiko, kai Pietų Ameriką užėmė ispanų konkistadorai, šias abi kultūras užėmė inkų imperija.
Ir štai 2007-ais metais iš Peru ir JAV archeologų suburta ekspedicija pradėjo žvalgybinius kasinėjimo darbus Uaura upės pakrantėje šalia Rontojaus gyvenvietės. Ekspedicijos rezultatai pranoko netgi pačius drąsiausius lūkesčius. Archeologai aptiko vieną atskirą kapą (prieš inkų kultūrą tai buvo labai neįprasta), kuris buvo po senoviniu moliniu pastatu. Kape kukurūzų burbuolių kotų guolyje gulėjo maždaug 40-ies m. amžiaus vyro mumija.
Tuleino universiteto (Luizianos valstija, JAV) antropologė Kitė Nelson davė interviu žurnalui „National geographic“ ir papasakojo, kad rastoji mumija priklauso mažai ištyrinėtai čankajų kultūrai. Mumija buvo tampriai apsukta 15-a sluoksnių laidojimo medžiagos, panašios į marlę.
– Mes ištisus dvejus mėnesius atsargiai išvyniojome mumiją, stengdamiesi nepakenkti audiniui, – pasakojo Kitė Nelson. – Tai buvo labai įdomus užsiėmimas ir jis priminė kelionę laiku. Kiekvienas naujas audinio sluoksnis, kurį nuimdavome nuo mumijos, pateikdavo savo siurprizų. Pvz., po viršutiniu sluoksniu radome tvirtus baltos spalvos medvilninius kamuoliukus, primenančius vatą. Jie buvo išdėstyti šalia mumijos šonų. Po kelių sluoksnių vėl aptikome tokius pačius rutuliukus, tik vienas jų buvo rudos spalvos. Gal tai buvo kažkokie simboliai? O gal tokie rutuliukai buvo mirkome antiseptike ir naudojami mumifikacijos procese? Tai mums dar teks išsiaiškinti. Be to, tarp sluoksnių aptikome grūdų ir kukurūzų burbuolių kotų. Kol kas šios mumijos radimas neleidžia mums atsakyti nė į vieną klausimą apie čankajų kultūrą.
Archeologai mumiją pavadino Kiko Rontojumi (angl. Kiko Rontoy). Kai kūnas buvo išvaduotas iš įkapių, pasirodė, kad vyras buvo apsisukęs strėnas juosta ir apsirengęs dvejus raudonus marškinius. Jo veidą dengė kaukė. Nuėmę kaukę archeologai pamatė, kad mumijos akys buvo uždengtos sidabrinėmis plokštelėmis. Tokia pat plokštelė buvo įsprausta tarp dantų. Ant Kiko kaklo kabėjo sidabro rutuliukų karoliai, suverti ant medvilninio siūlo. Rankose laikė tuščią drobinį maišelį ir kukurūzo stiebą. Ant dešiniosios mumijos kojos galima buvo įžiūrėti juodą tatuiruotę. Salia Kiko gulėjo maždaug 30 cm ilgio lėlė, aprengta lygiai taip pat, kaip ir jos šeimininkas.
Vyro mirties priežasties kol kas nepavyko nustatyti. Jo kūne nerasta jokių matomų traumų. Gal jis mirė nuo kokios ligos, tačiau tai pasakyti irgi labai sunku, nes visi jo vidiniai organai prieš palaidojimą buvo pašalinti, ir tai buvo padarytą per išeinamąją angą.
Kas toks buvo Kiko Rontojus? Archeologai irgi dar negali atsakyti į šį klausimą. Sprendžiant pagal tai, kad kapas rastas toli nuo bendrų kapinių, galima spėti, kad jis kažkuo skyrėsi nuo savo tėvynainių – gal buvo koks valdovas ar žynys.
Dabar archeologai yra labai sunerimę, kad taip sėkmingai prasidėjusius kasinėjimus gali tekti užbaigti. Fermeriai nori plėsti savo pasėlius ir juose auginti žemės ūkio kultūras. Tokiu atveju mokslininkai turės tik vienintelę išeitį: tikėtis, kad fermeriai, ardami žemę, ir toliau nenu-mes į šoną rastus unikalius artefaktus, o perduos juos specialistams.
Šaltinis: mįslės ir faktai 2010 4nr
