Straipsnio pirmoji dalis yra čia: Slystančių akmenų paslaptis Mirties slėnyje
Jau daugiau kaip 70 metų savaime judantys akmenys Mirties slėnyje (Kalifornija, JAV) audrina mokslininku vaizduotę. Atrodo, kad šią paslaptį pagaliau pavyko įminti…
Versijų dėl judančių Mirties slėnio akmenų buvo pakankamai: magnetinės anomalijos, radiacija, o gal paslaptingi akmenys savaime nuslysdavo pasvirusiu šlaitu? Tačiau nė viena šių versijų nepasitvirtino: prietaisai neaptiko jokių magnetinio ar radiacinio lauko nukrypimų, o dauguma akmenų, kad ir kaip tai keista atrodytų, šliaužė aukštėjimo kryptimi.
Ilgiausiai buvo laikomasi „šlapio molio“ teorijos. Pasirodo, kad Mirties slėnis ne visais metų laikais yra paprasčiausias išdžiūvusio ežero dugnas. Retas, bet gausus lietus sudrėkina dirvą, molingas dugnas pasidaro slidus, todėl akmenys gali pradėti judėti dėl vėjo poveikio. Šis teiginys atrodė visiškai realus, nes vėjo greitis šiuose rajonuose kartais pasiekdavo 150 km/h greitį!
Tačiau po kiek laiko ir ši versija buvo atmesta. Pasirodo, kad iš vietos pajudėtų didžiuliai akmenys, kurie sveria po keletą šimtų kilogramų, vėjo greitis turi būti apie 300 km/h! Tačiau per visą stebėjimų laikotarpį tokio anomalaus stiprumo vėjo nepasitaikė nė kartą, o stambūs akmenys ir toliau vis tęsė savo keliones, kurių metu įveikdavo dešimtis metrų.
Grupė studentų, surinktų iš įvairių JAV universitetų, tiesiog apsigyveno bevandeniame slėnyje, norėdami įminti šią paslaptį. Atrodo, kad jiems tai pavyko padaryti.
Būsimieji mokslininkai atliko kruopščius tyrinėjimus ir nustatė, kad akmenis šliaužti priverčia… ledas. Tai skamba labai paradoksaliai, nes Mirties slėnis yra žinoma kaip viena iš karščiausių vietų visoje Žemėje. Būtent šiame slėnyje buvo užfiksuota pati aukščiausia temperatūra Vakarų pusrutulyje +56,7°C!
Tačiau iš tiesų pasirodė, kad slėnyje nėra taip jai karšta ir sausa. Metus laiko įkasti į žemę davikliai parodė, kad kovo ir balandžio mėnesį gruntas būna drėgnas, o kovo mėnesį būna tokių naktų, kai temperatūra išdžiūvusio ežero dugne krenta žemiau 0°C.
Pagrindinis vandens, reikalingo savaiminiam akmenų judėjimui, šaltinis yra sniegas ant slėnį supančių kalnų viršūnėse. Žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje šis sniegas tirpsta, o susidaręs vanduo ežero dugne sudaro balas, kurios naktį užšąla. Jei tokia bala susidaro aplink akmenį, jai aplink jį tarsi sudaro ledinį „žiedą“. Ledas sumažina trintį į gruntą, o kai jį ima nešti ištirpusio sniego vandens srautas, tai ledas tarnauja tarsi plaustas, kuris šiek tiek pakelia akmenį ir sumažina jo slėgimą į dirvą.
Vandens srautai, atsidaužę į tokį „plaustą“, gali akmenis nustumti ar pasukti bet kuria kryptimi.
Studentai taip pat pastebėjo, kad akmenų judėjimo paliktos šliūžės vis gilėja. Jie tai aiškina tuo, kad ledas, apėmęs akmenį, judėjimo metu tirpsta, todėl akmuo vis giliau susmenga į dirvą ir palieka gilesnę šliūžę.
Ledas gali paaiškinti ir tai, kad kai kurių šliūžių pabaigoje nėra jokio akmens. Kažkas buvo iškėlęs mintį, kad tokius akmenukus kažkas paprasčiausiai susirenka atminčiai, nežiūrint į tai, kad Mirties slėnis yra gana toli nuo žmonių gyvenamų vietų. Dabar studentai šių šliūžių atsiradimą aiškina tuo, kad jas galėjo palikti stambūs ledo gabalai su juose įšalusiais smulkiais akmenukais. Po to, kai ledas ištirpsta, „keliauninkų“ paliktų pėdsakų praktiškai nebėra jokių.
Ledas gali tarnauti ir kaip savotiška „burė“. Tyrinėtojai mano, kad net labai stambūs akmenys, apsupti sušalusio į ledą vandens, gali imti pradėti judėti dėl šiose vietose kartais būnančio labai stipraus vėjo.
Atrodo, galima manyti, kad savaiminio akmenų judėjimo paslaptis įminta. Tačiau dar niekam nepavyko pamatyti ar nufilmuoti patį akmenų judėjimo procesą! Norėdami įrodyti savo prielaidos pagrįstumą, mokslininkai ruošiasi visame Racetrack Playa rajone įrengti skaitmenines vaizdo kameras nuolatiniams akmenų judėjimo stebėjimams.
Arba aš kažko nesuprantu, arba ir ši versija neteisinga? Juk savaime nei vanduo nei ledas taip pat negali judėti aukštėjimo kryptimi…o akmenys būtent taip ir juda „dauguma akmenų, kad ir kaip tai keista atrodytų, šliaužė aukštėjimo kryptimi.“
Šiame straipsnyje minėjo stiprų vėją (iki 150km/h). Matyt dėl to akmenys padengti ledu juda aukštyn.
Labai kelianti abejoniu versija.
„Stones sometimes turn over, exposing another edge to the ground and leaving a different track in the stone’s wake.“
Norėčiau pabuvoti ir pamatyti tą vietovę ir judančius akmenis, tačiau su įdomumu apžiūrėčiau ir tuos tyrėjus.
Aš buvau ten, keliaudamas per Ameriką.