1998 m. Lafline (nevada, JAV) vykusiame ufologu kongrese visų dėmesio centre atsidūrė žmogus, kuris vadinosi Edgaras Rotšildas Fuše (Edgar rothschild fouche). Būvąs Amerikos KOP kariškis, dalyvavęs pačiu pažangiausių ir slaptų objektų kūrime, sukėlė sensaciją, pareikšdamas, kad trikampio formos NSO, pastebėti vos ne visame pasaulyje, yra ne ateivių kosminiai laivai, o ypač slaptas amerikiečių ir britu žvalgybinis lėktuvas TR-3B.
Reikia pasakyti, kad amerikiečių strateginiai žvalgybos lėktuvai jau seniai išsiskiria ekstravagantiškais techniniais sprendimais ir neįprasta išore. Toks buvo ir panašus į didelį sklandytuvą U-2/ TR-1, sukurtas praėjusio amžiaus 6-o dešimtmečio viduryje ir dar šiandien eksploatuojamas. SR-71 lėktuvas buvo panašus į ateivių iš kosmoso aparatą. Šiuos abu lėktuvus sukūrė Klarensas Džonsonas – puikus aviakonstruktorius, kilęs į JAV iš Švedijos atvykusioje šeimoje.
Garsiojo SR-71 konstravimas prasidėjo nuo to, kad Sovietų Sąjunga 6-o dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurti savo viršgarsinį strateginį superbombonešį M-50. Amerikiečių atsaku į M-50 tapo strateginio žvalgybos lėktuvo A-12 kūrimo programa. Šis lėktuvas turėjo turėti galimybę išvystyti 3M greitį, t.y. trigubai viršyti garso greitį. Tai buvo ypač įslaptinta programa. A-12 kūrime be žmonių, tiesiogiai susijusių su konstravimo darbais, žinojo tik JAV prezidentas, keletas kongreso narių ir aukštų KOP vadovų. Reikalingi skaičiavimai NASA kompiuteriu buvo atliekami tik naktimis, tai stengiantis išsaugoti paslaptį. Tuo metu NASA turėjo pačią galingiausią ESM visoje Amerikos aviacijos pramonėje.
Į serijinę gamybą Klarenso Džonsono sukonstruotas aparatas pateko SR-71 „Blackbird“ („Juodasis paukštis“) vardu. Buvo pagaminti 29 SR-71A ir du mokomieji bei treniruotėms skirti SR-71B. Visos programos išlaidos sudarė daugiau kaip milijardą dolerių – tais laikais tai buvo nepaprastai didelė suma. 78 tonas sveriantys žvalgybos lėktuvai galėjo nuskristi 4800 km be nutūpimo. Žvalgybinius skrydžius galėjo atlikti 24 km aukštyje ir išvystydavo 3300 km/h greitį. Nemažai amerikiečių su naujausiais lėktuvais susipažino ne tik iš fotografijų ir straipsnių spaudoje, tačiau jie patys pajuto nuo lėktuvų sklindančią galingą smūginę bangą. 1968 metais ketvertas SR-71A lėktuvų pirmą kartą nuskrido į Okinavos salą, iš kur vykdydavo žvalgybinius skrydžius virš Vietnamo teritorijos.
Kiekvienas lėktuvas per dieną atlikdavo po 1-3 žvalgybinius skrydžius. Amerikiečių duomenimis, į šiuos keturis SR-71A lėktuvus iš zenitinių-raketinių kompleksų M-75 buvo paleista keli šimtai raketų, tačiau nė viena jų nepasiekė tikslo.
SR-71A vėliau vykdė žvalgybinius skrydžius virš Šiaurės Korėjos, Kinijos, Egipto, Kubos ir Nikaragvos. Šie lėktuvai keletą kartų buvo įsibrovę į SSRS teritoriją, ypač tose zonose, kur buvo silpna priešlėktuvinė gynyba. Spaudoje buvo pasirodžiusios žinios, kad šie lėktuvai buvo panaudoti ir karinio konflikto tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos dėl Folklendų salų metu – žvalgybiniai duomenys buvo teikiami britų karinei vadovybei. Jie taip pat buvo pastebėti ir Libijos danguje, kai 1986 metais padarė nuotraukas po baudžiamojo amerikiečių bombonešių reido. 1989 metais SR-71 buvo nurašyti. Tai paaiškinama tuo, kad jų eksploatacija atsiėjo nepaprastai brangiai – vieno žvalgybinio skrydžio su degalų papildymu ore kaina buvo 8 milijonai dolerių. Tačiau 1995 metais, kaip po konstruktoriaus mirties praėjo 5 metai, du aparatai vėl buvo pradėti eksploatuoti.
Apie tai, kad Pentagonas ruošiasi pradėti kurti hipergarsinį strateginį žvalgybos lėktuvą, kuris pakeis SR-71, buvo pradėta kalbėti antroje 8-o dešimtmečio pusėje. Ši programa greitai buvo pavadinta „Auroros“ vardu. Žinoma, kad 1985 metais lėktuvo SR-91 „Aurora“, galinčio pasiekti 6M greitį, kūrimui buvo išleista 455 milijonai dolerių, o 1987 metų pabaigoje visa lėktuvo kūrimo programa jau kainavo 2,3 milijardų dolerių. Po dviejų metų naujasis aparatas buvo išbandytas ore.
Kai 1991 metų pradžioje Persijos įlankos rajone prasidėjo karinė operacija „Audra dykumoje“, buvo nuspręsta išbandyti „Aurorą“ karinėmis sąlygomis. Sąjungininkų armijos kariai ne kartą pasakojo, kad praskrendant šiems lėktuvams, susidarydavo savotiškas tirštas vibruojantis garsas, kuris buvo labai panašus, kai kurių liudininkų teigimu, į tą, kurį skleisdavo kai kurių tipų NSO. Tų pačių metų antroje pusėje mažiausiai 25 iš 220 geologinių daviklių, esančių Pietų Kalifornijoje užregistravo galingus garsinius smūgius. Seismologų nuomone, šiuos smūgius galėjo sukelti lėktuvai, skrendantys 10 km aukštyje 5-6M greičiu. Manoma, kad tai buvo susiję su SR-91 bandomaisiais skrydžiais, kurių metu buvo bandoma pasiekti maksimalų greitį. Radijo mėgėjai tvirtina, kad girdėjo pokalbius, iš kurių galima spręsti, kad lėktuvai skrido 60 km aukštyje.
Nors ne vienas aviacijai skirtas leidinys yra išspausdinęs „Auroros“ fotografiją, tačiau oficialiu lygiu šio lėktuvo egzistavimas yra neigiamas. Tai tikriausiai susiję su tuo, kad Pentagonas labiau pradėjo remtis žvalgybiniais palydovais, todėl dalis lėktuvų buvo utilizuota, o mokesčių mokėtojų pinigai, galima pasakyti, sukišti į žemę.
Baigiantis 9-am praėjusio šimtmečio dešimtmečiui buvo pradėti dar vieno hipergarsinio žvalgybinio lėktuvo SR-75 „Penetrator“ bandymai. Buvo pagaminti mažiausiai 3 tokie aparatai. Teigiama, kad pakilę iš aviacijos bazės Nevadoje, jie galėjo nuskristi iki Rusijos šiaurės rytų sienos ir grįžti atgal per 3 valandas. Ant „Penetrator“ fiuzeliažo galima uždėti hipergarsinį nepilotuojamą skraidantį aparatą SR-74 „Scramp“, kuris gali išvystyti sunkiai įsivaizduojamą 15-18M greitį. Ši visa konstrukcija skirta palydovams išvesti į orbitą. Į 10 km aukštį pakilęs „Penetrator“ išvysto maksimalų greitį, po to „Scramp“ nuo jo atsiskiria. Nepilotuojamas aparatas gali pakilti iki 240 km aukštį.
Tačiau žymiai fantastiškesne naujiena tapo skraidantis aparatas TR-3B „Astra“. Viename internetiniame forume, kuriame vyksta diskusijos apie skraidančius aparatus, buvo labai taikliai pastebėta, kad šis modelis nuo TR-3A skiriasi kaip obuolys nuo vynuogės. Edgaras Rotšildas Fuše teigia, kad šiame skraidymo aparate, kurį sukūrė amerikiečių ir britų specialistai, pirmą kartą panaudotas antigravitacinis plazminis-branduolinis variklis. Šio tarsi iš fantastinių filmų aparato centre yra taip vadinamas magnetinio lauko pertraukėjas (MFD), kuriame cirkuliuoja gyvsidabrio plazma, sukelianti gravitacijos pertrūkio efektą.
Jei Fuše sakė tiesą, tai „Astros“ pilotai gali ištverti iki 40 g pagreitį, nes 89-iais % sumažinus gravitaciją (tai ir atlieka MDF), žmogaus organizmas reaguoja taip, tarsi tai būtų 4,2 g pagreitis įprastomis sąlygomis. Šio generatoriaus periodiškai skleidžiamą šviesos srautą stebėtojai sutapatina su NSO. Būtent TR-3B ufologų bendrijai tapo žinomas, kaip „belgiški trikampiai“. Vienas iš šių aparatų skrydžių tikslas buvo įbauginti gyventojus dėl galimo ateivių iš kosmoso įsiveržimo. Tai leidžia manipuliuoti visuomenės nuomone ir ją kryptingai veikti, kad visuomenė būtų tikra, jog reikia kurti Vieningą pasaulinę vyriausybę.