Neatpažinti plaukiojantys objektai

NPO- neatpažinti plaukiojantys objektai. XX-ame amžiuje, ypač antroje jo pusėje, pranešimų apie NPO žymiai padaugėjo—tam padėjo naujai sukurti radarai ir technologijos, skirtos povandeninių laivų aptikimui. Vienas iš pirmųjų „kovinių“ susidūrimų su tokiu nežinomu objektu įvyko 1960 m. sausio mėnesį. Tada Argentinos laivyno apsaugos laivas hidrolokatorių pagalba savo teritoriniuose vandenyse pastebėjo du didžiulius ir keistos formos povandeninius laivus. Vienas buvo nusileidęs į jūros dugną, kitas suko ratus aplink pirmąjį. Greitai atvykę koviniai laivai ant „pažeidėjų“ numetė daugybę giluminių bombų. Tačiau argentiniečiams pavyko pasiekti tik vieną: abu povandeniniai laivai iškilo į paviršių ir neįtikėtinu greičiu ėmė tolti. Negalėdami jų pavyti, kariniai laivai atidengė artilerijos ugnį. Keistieji laivai iš karto paniro į gelmę. Tai, ką vėliau jūreiviai pamatė hidrolokatorių ekranuose, visiškai nepaaiškinama: povandeninių laivų iš pradžių padvigubėjo, o vėliau pasimatė net šeši!

NATO vadovybė kategoriškai atmetė Argentinos kaltinimus: nė viena pasaulio šalis negalėjo pastatyti povandeninių laivų su tokiomis techninėmis charakteristikomis. Praėjus nedaug laiko, vasario ir gegužės mėnesį panašūs (arba tie patys) povandeniniai laivai buvo pastebėti Atlanto vandenyne, o po to -Viduržemio jūroje.

Tarp daugybės susitikimų su NPO ypač išsiskiria tie atvejai, kai nežinomas objektas pastebimas iš kokio nors pramoginio ar žvejybinio laivo, o iš karinio laivo, apginkluoto pačia naujausia karine technika. 1963 metais Atlanto vandenyne, netoli Puerto Riko krantų, JAV KJL vykdė mokymus, kurių pagrindinis tikslas buvo aptikti ir persekioti galimo priešininko povandeninius laivus. Tačiau beveik iš karto po manevrų pradžios praktiškai visų laivų hidroakustinių stočių operatoriai aptiko signalus, kurie sklido ne iš mokomojo tikslo. Manevrų rajone iš tiesų buvo nežinomas povandeninis laivas! Nedelsiant buvo duota komanda jį persekioti. Tačiau jau po valandos paaiškėjo, kad persekiotojai visiškai nepajėgūs pavyti keistąjį povandeninį laivą: jis plaukė greičiu, sugluminusiu hidroakustikus – apie 150 mazgų (arba 250 km/h), kai naujausių atominių povandeninių laivų didžiausias greitis buvo tik 45 mazgai. Situacija pasidarė dar painesnė, kai paaiškėjo, kad paslaptingasis objektas gali nesunkiai panerti į 6 km gylį, kas žymiai viršijo povandeninių laivų panirimo gylio rekordą. Persekiojimą teko nutraukti.

Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje NPO dažnai pasirodydavo prie Skandinavijos krantų. Neutraliosios Švedijos patruliniai ir koviniai laivai ne kartą užfiksavo „priešo“ povandeninius laivus netoli Stokholmo. Norvegai, ieškodami tų pačių povandeninių laivų, iššukavo visus šcherus ir fiordus. 1972 m. rudenį norvegų karo laivas netgi užblokavo vieną tokį laivą Sognės fiorde ir apmėtė jį giluminėmis bombomis, bandydamas priversti iškilti į paviršių. Tačiau netikėtai povandeninis laivas susilaukė pagalbos – iš kažkur atskrido kažkokie „juodi malūnsparniai“ be atpažinimo ženklų, visa technika kariniame laive sugedo, dėl to povandeniniam laivui pavyko ištrūkti iš blokados.

Nuo XX-o amžiaus 7-o dešimtmečio žymiai padidėjo NPO aktyvumas prie Kalifornijos krantų. Kai kurie žmonės kelia mintį, kad netoliese yra paslaptingųjų objektų povandeninė bazė. Dar XX-o amžiaus viduryje į San Francisko įlanką įplaukiančių ar iš jos išplaukiančių lavų hidrolokatoriai fiksuodavo kažkokį povandeninį „kalną“, kuris tai atsirasdavo prietaisų ekranuose, tai išnykdavo iš jų. Operatoriai jį praminė „rifu – fantomu“. Dar vienas toks „fantomas“ buvo pastebėtas iš JAV KJL tyrimo laivo „Mauris“ borto 400 mylių nuo Kalifornijos pakrantės. Šio objekto egzistavimą patvirtino ir kiti laivai. Tačiau visi bandymai priartėti prie paslaptingojo objekto baigdavosi nesėkmingai – jis paprasčiausiai išnykdavo!

1997 metais Australijos karinis laivas tyrinėjo Belingshauzeno įdubą, esančią netoli Antarktidos. Batiskafo filmavimo kamera užfiksavo du ovalinės formos darinius, kurių vidus buvo apšviestas ryškia šviesa. Okeanologijos instituto tyrinėtojai ištyrė juostą ir padarė tvirtą išvadą – šie statiniai yra dirbtinės kilmės.

Piramidės esančios po vandeniu aptiktos netoli Bermudų

Kalbant apie NPO egzistavimo galimybę, negalima nepaminėti dviejų keistų piramidžių, hidrolokatorių pagalba aptiktų Bermudų salų rajone Atlanto vandenyno dugne. 1991 metais jas atrado žymus okeonografas daktaras Verlagas Mejeris. Šių objektų aukštis – apie 300 metrų, o tai du kartus daugiau, nei garsiųjų Egipto piramidžių aukštis. Spaudos konferencijoje, surengtoje Bahamuose, Mejeris parodė du nuo piramidė nuskeltus fragmentus, kurie savo sandara buvo panašūs į stiklą, bei pademonstravo žemėlapį su tiksliomis piramidžių koordinatėmis ir piešinius su jų vaizdu. Tada kai kurie specialistai iškėlė versiją, kad piramides, kurių sukūrimo technologija šiuolaikiniam mokslui yra nežinoma, gilioje senovėje pastatė atlantai. Tačiau po nuodugnesnių tyrimų, apie kuriuos pasaulis sužinojo visai neseniai, buvo gautas neįtikėtinas rezultatas -Bermudų piramidžių amžius yra… tik 50 metų!

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado žmonių, tvirtinančių, kad neatpažinti plaukiojantys objektai (NPO) – tai nesunaikinti Trečiojo reicho povandeniniai laivai. Tačiau atsirado šios versijos skeptikų: povandeniniam laivui reikalingas kuras, maistas ekipažui, remontas ir kita, o tai reiškia, kad laivo veikimo spindulyje turi būti nuolatinė bazė. O ir povandeninių „fantomų“ charakteristikos – greitis, manevringumas, nusileidimo gylis -buvo nepasiekiamos netgi geriausiems vokiečių povandeniniams laivams.

Kas gi vyksta vandenynų gelmėse? Versijų nėra labai daug. O hipotezės apie giliavandenius gyvūnus, mikroorganizmų kolonijas ir užsienio šalių povandeninius laivus neatlaiko net mažiausios kritikos.

Komentuok su Facebook paskyra: