Praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenė buvo sukrėsta visos serijos pranešimų apie keistus dangų vagojusius oro laivus. Kalbama apie NSO reiškinio, kuris visoje planetoje sukėlė daugybę teorijų, spekuliacijų ir apgavysčių, atsiradimą.
Pirmųjų pranešimų poveikis ir vėlesnės istorijos apie pagrobimus ir nežemiškųjų būtybių vizitus yra priskirtini tai nepasitikėjimo aplinkai, kuri susidarė po Antrojo pasaulinio karo. Po to, kai buvo surastos naikinimo stovyklos, ir po atominių bombų susprogdinimo Hirosimoje ir Nagasakyje šimtai žmonių dairėsi į dangų ir ieškojo kitos gyvybės formos, kuri būtinai turėjo būti labiau civilizuota ir intelektuali negu jų gentainiai. Pranešimai apie Žemei gręsiantį didelį pavojų, kurį keliantys pirmieji mūsų planetos gyventojai, užmezgę ryšį su NSO, reiškė visuotinę baimę dėl prasidėjusios pavojingos branduolinės eros.
Legendos apie šviečiančius laivus danguje siekia priešistoriją. Asociacijų tarp tų laivų ir kitų pasaulių būtybių yra randama tokiuose šventuose tekstuose kaip indų „Mahabharata“ ir majų „Popol vuh“. NSO taip pat sutinkami gausiuose lotynų klasikiniuose raštuose, viduramžių bažnyčios autorių tekstuose ir Renesanso laikų paveiksluose. XIX amžiaus pabaigoje užregistruojami NSO nutūpimai ir sukrečiantys jų sprogimai, padidėjo ir dokumentuotų liudijimų apie NSO skaičius. Vis dėlto reiškinio apogėjus, kurį jis pasiekė XX amžiaus viduryje, su ankstenėmis epochomis nepalyginamas.
Anot tų, kurie tiki NSO buvimu, tais metais beveik nepaliaujamų tarpgalaktinių laivų vizitų priežastis buvo kritiška padėtis pasaulyje. Yra tokių žmonių, kurie už tam tikrų vyriausybinių sluoksnių veikos ir tikro ar tariamo susidomėjimo NSO matė plataus masto apgaulės manevrą. Per šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius NSO tapo bene labiausiai paplitusiu anomaliu reiškiniu istorijoje.
Į NSO reiškinį pirmą kartą atkreiptas dėmesys 1947 metais, tuoj pat po vieno skeptiškai nusiteikusio piloto pranešimo. Tų metų birželio 24 dieną Kenetas Arnoldas su savo lėktuvu ieškojo kito lėktuvo, patyrusio katastrofą Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės vakaruose. Netrukus jo dėmesį patraukė šviesos blyksniai. Vienintelis lėktuvas, kuris tuo metu buvo danguje, neskaitant jo lėktuvo, buvo DC4, bet Arnoldas tolumoje įžiūrėjo naujas šviesas, kurios judėjo klajodamos virš Beikerio kalno. Objektai atrodė kaip diskai su keista, į bumerangą panašia uodega. Arnoldas juos apibūdino kaip „skraidančias lėkštes“, nes atrodė kaip vandenyje plūduriuojančios lėkštės. Kitais metais šis apibūdinimas buvo plačiai naudojamas kartu su labiau technišku terminu NSO – netpažintas skraidantis objektas.
Nors Arnoldas savo lėkštes matė judančias dangumi vingiuojant, beveik visi vėlesni pranešimai NSO apibūdino kaip disko, cigaro arba trikampio pavidalo objektus, kurie greitai judėdavo tiesia linija. Galimas daiktas, kad šviesos, kurias matė pilotas, buvo kokio nors keliu važiuojančio automobilio šviesų arba lėktuvo DC4 fiuzeliažo atspindžiai. Pats Arnoldas niekada negalvojo, kad turės reikalų su laivais iš kito pasaulio, o tą vakarą joks kitas liudininkas apie danguje pastebėtą tarpžvaigždinių laivų flotilę nepranešė, jų taip pat neužregistravo joks radaras.
Vis dėlto atsitiktinis atradimas davė pradžią Jungtinėse Valstijose bangą pranešimų, kurie neatrodė galintys būti palaikyti nei haliucinacijomis, nei meteorologiniais reiškiniais. Jungtinių Amerikos valstistijų vyrausybė paslaptingiems objektams, įsiveržusiems į jos oro erdvę, tirti sudarė komisiją. Ta komisija, žinoma kaip: „Zodiako ženklo“ projektas (Project Sign), nustatė, kad pastebėti laivai buvo realūs ir pagal jų judėjimo greitį jie negalėtų būti pagaminti vadovaujantis žemiškąja technologija.
Zodiako ženklo projekto komisijos išvados sukrėtė visuomenę. Žinios pasklido po planetą kartu su spekuliacijomis apie gręsiančią ateivių iš kosmoso invaziją ir išugdė masinį susidomėjimą astronomija ir kosminiais reiškiniais. Anot kai kurių sąmokslo teorijų, šis visuotinis susidomėjimas dangaus skliautu prieštaravo Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės sumanymams. Pasinaudodama NSO, ji buvo susirezgusi alibi, kad „paaiškintų“ slaptus karinius bandymus, kuriuos ji vykdė savo oro erdvėje.
Turėdama tai galvoje ar ne, 1949 metais JAV valdžia sudarė naują komisiją, pavadintą „Grudge“ („Pagieža“), kurios, skirtingai negu ankstesniosios, tikslas buvo paneigti naujus pranešimus apie kosminius laivus ir kontaktus su jais panaudojant suprantamus argumentus ir įrodymus. Didžiausias slaptumas, kuris tada gaubė reiškinį, paskatino didelį mėgėjų susidomėjimą.
NSO tyrimo komisijai artimuose sluoksniuose buvo kalbama, kad erdvėlaivius saugoja Jungtinių Valstijų kariuomenė ir kad savo bazėse ji turi pagrobtų kosminių būtybių. 1952 metais vyriausybė sudarė naują komisiją, „Projektas lėkštė“, kurios skelbiamas tikslas buvo užmegzti ryšius su ateiviais, kad galėtų pasikeisti technologija.
Nauja susidomėjimo NSO reiškiniu banga kilo su pirmaisiais kosminiais skrydžiais ir su žmogaus išsilaipinimu Mėnulyje 1959 metais. Vis dėlto tie įvykiai taip pat parodė, kad kosminė erdvė nėra pilna tarpgalaktinių laivų. Praeito amžiaus septintąjį dešimtmetį vis buvo gaunami pranešimai apie įvairių rūšių kontaktus, įskaitant pagrobimus, kurių aukos kosminiuose laivuose praleisdavo valandas, dienas, savaites ir net mėnesius. Iki 1969 metų projektas „Mėlynoji knyga“ („Blue Book“), vėl sukurtas Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės, tęsė NSO technologijos tyrinėjimus.
JAV gynybos ministerija vis dar išsaugojo tais metais sukurtą departamentą NSO reiškiniams studijuoti, kurio pavadinimas buvo pusiau anoniminis – Erdvės personalas 2-A.
2001 metais projektas „Disclosure“ („Atskleidimas“), vadovaujamas Stiveno Gryro ir remiamas daugelio šalių, pradėjo darbus turėdamas tikslą išsiaiškinti NSO technologiją, jų įgulų narių nusiteikimą ir praeityje įvairių vyriausybių naudotą strategiją, kad jų atradimus panaudotų savo gyventojų naudai.
Vienas iš įdomiausių su NSO ir didžiausia paslaptimi susijusių įvykių buvo Apolono XI nusileidimas Mėnulyje 1969 metais. Neilas Amstrongas papasakojo, kad tos misijos metu buvo matomi du NSO, kurie juos stebėjo nuo kraterio krašto. Vienoje iš Apolono XV darytoje nuotraukoje ant kalno šlaito matyti NSO siluetas. NASA tai visada neigė, o kitus pranešimus iš orbitinės stoties arba iš erdvėlaivių sąmoningai nutylėdavo.
Vaizdas ir istorija galėjo būti pramanyti, kaip ir galimi NSO, kurie lydėję laivus, tačiau yra tikra, kad po Apolono XVII skridimo 1972 metais neskrido joks mūsų palydovas. Kai kurios fotografijos net verčia abejoti, ar iš vis kada nors skrido.