Praėjus maždaug mėnesiui po Keneto Arnoldo „skraidančios lėkštės“ pasirodymo, Naujosios Meksikos (JAV) ūkininkas Viljamas Bazelis audros metu išgirdo sprogimą. Kitą dieną dykumoje rado keistus aukštos kokybės gabalus metalo, kuris jam buvo nežinomas. Apie radinį jis informavo valdžios atstovus, kurie tuos metalo gabalus perdavė netoliese esančiai Rosvelo karinei bazei. Atlikus kai kuriuos tyrimus, bazės vadas Džesis Marselis įsakė radinio teritoriją aptverti. Į karinę bazę buvo pristatytos ir visos kitos metalo liekanos, o iš čia buvo išgabentos į kitas karines bazes Teksase, o paskui į Deitoną Ohajo valstijoje. Nežinomas metalas buvo panašus į aliuminizuotą plastiką, tada dar naują medžiagą, kuri buvo naudojama gaminti oro balionams. Iš pradžių kariškiai informavo, kad tai „skraidančios lėkštės“ liekanos, bet netrukus jie tą informaciją paneigė. Vėlesnė oficiali versija buvo tokia, kad tai esąs audros metu nukritęs aerozondas.
Bet po Rosvelo incidento praėjus ir pusei amžiaus, jis vis tebėra įvairiausių spėlionių šaltinis. 1994 metais Jungtinių Valstijų kongresmeno Stiveno Sifo tyrimas parodė, kad rastieji fragmentai buvo ne aerozondo fragmentai, o liekanos slapto karinio bandymo, kurį reikėjo bet kokia kaina nuslėpti. Galbūt tai buvo aukštai skraidantis aparatas, turėjęs šnipinėti branduolinę programą, kurią plėtojo Tarybų Sąjunga. O gal norėta nuslėpti kokią kitą, dar labiau neskelbtiną programą, tokią kaip branduolinių bandymų vykdymas virš negyvenamų JAV teritorijų.
Netrukus pasklido gandai apie ateivius, kurie buvę rasti tarp kosminio laivo, kurį slaptai laiko Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė, nuolaužų. Anot vienos labiausiai paplitusios versijos, Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos vienoje savo bazėje Ohajo valstijoje šaldymo kamerose laikančios įvairių ateivių lavonus su atrofuotais lytiniais organais. Kino filme „Autopsija“, kurio turinys yra pagrįstas tuo epizodu, pasirodo keturi didžiagalviai humonoidai labai ilgomis rankomis su keturiais pirštais, didelėmis juodomis akimis ir burna be lūpų.
1966 metais atsargos kareiviai, kurie dalyvavo kariškių uždarytos teritorijos valyme, neigė, kad kada nors būtų matę „lėkštę“. Jie sakė, kad surinktos liekanos vargais negalais sutilpo į sunkvežimį. Vis dėlto tai, kad karinė valdžia nuslėpė faktus, sukūrė precedentą kitiems slėpimams ir spekuliacijoms. Šeštąjį dešimtmetį NSO reguliariai pasirodydavo virš Malmstromo karinės bazės, bet Jungtinių Valstijų karinė vadovybė įrodymus vis nuslėpdavo. Strateginių raketų eskadrilės-579 karininkas Džeris Nelsonas po daugelio metų pripažino, kad NSO virš bazės nuolatos skraidydavo ir ją apšviesdavo.
1967 metais kitas karininkas Robertas Salasas dalyvavo nepaaiškinamame įvykyje, kurio metu, jo paties liudijimu, galingas ūžimas dezaktyvavo dvylika Malmstrome dislokuotų branduolinių raketų „Minuteman“. Jungtinių Valstijų vyriausybė buvo apkaltinta, kad tuo metu eksperimentavusi su radiaciniais efektais tam tikrose gyventojų grupėse apie gręsiantį pavojų jų neinformuodama. Kur kas liūdniau pagarsėjęs atvejis buvo eksperimentai, kurie buvo vykdomi Los Almose, Naujosios Meksikos valstija, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Jų metu vargingiems žmonėms vietoje maisto įšvirkšdavo radioaktyvios medžiagos.