Ponios Andreison byla

Šiuo metu pasaulyje užfiksuota daugiau kaip 1000 pranešimų apie žmonių „pagrobimus į NSO“. Liudininkų pasakojimuose apie NSO, subjektyvūs jų pojūčiai visada yra susiję su to meto kultūra ir archetipais, tad turi visuotinumo bei objektyvumo elementų. Būtent todėl ir manau, kad net absurdiškai atrodančiose istorijose yra daug žmonijai bei žmogaus pažinimui svarbios informacijos.

Vis dėlto pranešimus apie žmonių pagrobimus į NSO reikėtų vertinti kritiškai. Kai kuriais atvejais „kontaktų“ įspūdžius nesunku vertinti kaip žmogaus sveikatos patologiją, netgi laikinus psichikos sutrikimus. Daugelis pranešimų yra per menkai pagrįsti įrodymais bent jau ta prasme, jog be pačių liudytojų neatsiranda nė vieno žmogaus „iš šalies“, kuris būtų stebėjęs bent patį „pagrobimo“ procesą. Net ir fiziniai „pagrobimų“ pėdsakai – žaizdos, „tatuiruotės“ ar ūmus sveikatos sutrikimas – dar neįrodo, jog tai susiję būtent su NSO, nes gali būti ir taip, kad grynai žemiški fiziniai poveikiai žmogui jo sąmonėje ir pasąmonėje suformuoja mitogenišką tikrovės suvokimą bei aiškinimą, savotiškus „tikroviškus sapnus“.

Nepasitikėjimą kelia ir tai, kad iki šiol į NSO dar nebuvo „pagrobtas“, tarkime, fizikos ar psichologijos profesorius, išradėjas ir t.t. Dažniausiai „grobiami“ paprasti žmonės – ūkininkai, vairuotojai, medkirčiai, vaikai. Juk jei ateiviai yra „kosminiai proto broliai“, pirmiausiai jie turėtų bandyti užmegzti ryšį su tais žmonėmis, kurie daugiausiai išmano, kurie turi įtakos visuomenei. Bet taip nėra.

Nerimą kelia, kad daugelis žmonių, kurie tvirtina pabuvoję „lėkštėse“, neužilgo po „kontaktų“ jei nesuserga, tai patiria nesėkmes gyvenime. Gana dažnai „kontaktai“ su NSO ir humanoidais tampa tarsi preliudija į poltergeistus. Yra ir dar dėl ko nerimauti. Bene geriausiai šio nerimo šaltinį atskleidžia „ponios Andreison byla“.

Knygą „Ponios Andreison byla“ parašė Raimondas E. Fauleris, JAV Vudsaito observatorijos ir planetariumo direktorius. 1952 m. Fauleris tarnavo JAV karinių oro pajėgų saugumo (KOP) daliniuose. Atsistatydinęs tapo Nacionalinio oro fenomenų tyrimo komiteto nariu, duomenis apie NSO teikė ir KOP žvalgybai. 1971 m. tapo Masačiusetso NSO tyrimų centro direktoriumi, bendradarbiavo su CUFON, kuriam nuo 1974 m. vadovavo vienas iš žymiausių pasaulyje NSO tyrinėtojų profesorius Alanas Hainekas.

Hainekas ir jo bendradarbiai kasdien gaudavo dešimtis laiškų, kuriuose buvo pasakojama apie NSO ir kontaktus su humanoidais. Tarp jų buvo ir ponios Andreison laiškas, kupinas, Haineko nuomone, nežabotos fantazijos bei prasimanymų. Hainekas tokios „psichologinės patologijos“ atvejo nepanoro net tirti, ir laiškas buvo numestas į krūvą kitų, nevertų dėmesio.

Tačiau kartą peržiūrinėjant korespondenciją, Hainekui vėl į akis krito Andreison laiškas, ir šįsyk jį nustebino ne autorės košmariški sapnai, o jos nuoširdumas bei iš kiekvienos eilutės trykštantis maldavimas padėti.
Prof. Hainekas tą laišką su prašymų „ištirti ponios Andreison bylą“ nusiuntė Fauleriui – ponia Andreison gyveno palyginti netoli nuo observatorijos.

Bed Andreison ir jos vyriausią dukrą Bėki Faulerio suburta specialistų grupė tyrė ištisus metus. Tarp jų buvo įžymių psichoanalitikų ir psichiatrų, kuriems vadovavo Naujosios Anglijos hipnozės instituto direktorius G. Edelsteinas.
Prof. Hainekas, apibendrindamas tyrimų rezultatus, Faulerio knygos įžangoje rašė, kad „ponios Andreison atvejis toks mistiškas, jog dar prieš trejus ar ketverius metus jis jokiu būdu nebūtų sutikęs rašyti įžangą tokiai knygai“.
Tačiau, pasak Haineko, per pastaruosius kelis metus NSO fenomeno tyrimai atskleidė nepaprastai svarbius ne tik mokslinius ir techninius, bet ir socialinius, psichologinius ir net teologinius NSO aspektus. Ponios Andreison „byloje“ visi jie itin ryškūs.

„Ši knyga – tai iššūkis tiems, kurie NSO laiko fiziniais laivais, atgabenančiais „mėsingus“ pilotus iš tolimų saulių planetinių sistemų, – pažymėjo Hainekas, baigdamas įžangą. Be to, pridūrė, kad ponios Andreison išgyvenimai nėra vien „psichologinis triukas“, kad panašių pranešimų pasaulyje atsiranda vis daugiau…

Beti Eni Acho 1954 m. ištekėjo už keturiais metais vyresnio Džeimso Andreisono ir apsigyveno Naujosios Anglijos (JAV) Pietinio Ešbernheimo miestelyje. Iki 1967m. ji tapo septynių vaikų, kurių vyriausiai Bėki buvo 11 metų, motina.

1966 m. Kalėdų išvakarėse autoavarijoje labai susižeidė jos vyras Džeimsas, ir Beti pasikvietė tėvus, kurie prižiūrėjo vaikus, padėjo ūkyje. 1967m. sausio 25 d. vakare senelė su vaikais žiūrėjo televizorių, o Beti tuo metu tvarkėsi virtuvėje. Beti tyrinėtojams pasakojo: „Staiga užgeso šviesa. Mes nustebome — kas atsitiko? Apsidairiau ir… už lango, už mažo virtuvės lango… Rausva, oranžinė šviesa… Aš regiu oranžinę šviesą… Ji vis ryškėja… Tai rausva, oranžinė šviesa, ir ji pulsuoja… Aš pasakiau vaikams: „ Tyliau, tyliau. Eikite į miegamąjį, tuoj viskas baigsis“. Man atrodė, kad visas namas nugrimzdo į tuštumą. Ir — tokia tyla!“

Kol Beti vedė vaikus į miegamąjį, jos tėvas Veino Acho nuskubėjo pažiūrėti, kas atsitiko su elektra — bene perdegė saugikliai. Pažvelgęs pro sandėliuko langelį, Veino Acho iš nuostabos apmirė. Jis išvydo namo link vorele šokuojančias keistas būtybes. „Jos buvo panašios į kaukėtus žmones. Visos išskyrus priekinę, aukštesniąją., buvo vienodo ūgio. Jos šuoliavo kaip žiogai viena paskui kitą. Kai viena iš jų pamatė, kad jas stebiu, būtybės sustojo.

Buvusioji priekyje skvarbiai pažvelgė į mane, ir pajutau kažką keisto. Tai viskas, ką aš žinau “, – pasakė jis.
Dr. Edelsteinas pasinaudojo regresyvios hipnozės metodu. Hipnozės būsenoje Beti ir jos dukra nerišliai pasakojo apie tos dienos įvykius.

Keturios būtybės, pilkaveidės, kraušės formos galvomis ir didžiulėmis katės akimis, į namą įėjo kiaurai per duris. Trys buvo vienodos ir tik pirmoji kiek aukštesnė. Vietoje ausų ir nosių jos turėjo tik plyšius. Visos vilkėjo tamsiai mėlynomis blizgančiomis uniformomis, ant kairių rankų matėsi kažkas panašaus į emblemas — išskėstais sparnais paukštis. Tripirštes rankas slėpė pirštinės.

Priekyje ėjusi būtybė prisistatė Kvazagu. Poniai Andreison atrodė, kad būtybės kalba, bet ilgiau pamąsčiusi, ji suabejojo: „Na, gal ne… Aš manau, kad jos kalbėjo, per atstumą perduodamos mintis… Bet viskas atrodė taip, tarsi kalbėtų iš tikrųjų…“

Kvazagas ištiesė ranką, tačiau šį mostą Beti suprato savaip: „Jūs norite valgyti?“ Ateiviai linktelėjo galvomis. Beti beregint atidarė šaldytuvą, išėmė mėsos. Būtybė ją pataisė: „Bet tai ne mūsų maistas. Mūsų maistas skaistinamas ugnimi. Ar jūs turite tokio maisto?“

Ponia Andreison buvo labai religinga. Sunkiai susižeidus vyrui, jos ir šiaip stiprus religinis jausmas dar labiau sustiprėjo. Tad ji nedelsdama atsakė: „ Taip, manau, šį tą panašaus turiu… Tuoj atnešiu…“

Beti nuėjo į svetainę, o būtybės nusekė iš paskos. Ten ponia Andreison išvydo savo šeimą, tik viskas atrodė keistai. Ir motina, ir vaikai buvo sustingę judesyje. Ponia Beti labai nustebo, tačiau pirmiausiai priėjo prie stalo, ant kurio gulėjo Biblija, ir padavė ją Kvazagui.

Šią sceną kiek savaip įsiminė ir hipnozės būsenoje atpasakojo Bėki.
HIPNOTIZUOTOJAS: Kur dabar esi, Bėki? Tarpduryje?
BĖKI: Ne, aš svetainėje. Aš šalia televizoriaus, žiūriu į kairę.
HIPNOTIZUOTOJAS: Ką matai?
BĖKI: Kažką tokio… Nežinau, kas tai. Ten kažkas… baisaus… O su mama — viskas tvarkoje…
HIPNOTIZUOTOJAS: Tas „Kažkas“ — vienas ar jų daug?
BĖKI: Tai panašu į… molinį žmogų… Jis šnekasi su mama. .. Panašus į žmogų… O jam už nugaros — dar vienas neūžauga, ir dar du už šio – kaip trynukai… Jie visi panašūs į molinius žmogiukus.

Ateiviai gana greitai įvertino ponios Anderson jiems pasiūlytą „maistą“- bibliją ir ėmė ją kviesti skristi su jais. Ponia Andreison sutiko tik su viena sąlyga — jeigu jie Dievo siųsti. Tačiau į pakartotą Beti klausimą, ar jie Dievo siųsti, ateiviai neatsakė. Pagaliau Beti ryžosi: „Jei jūs — Dievo siųsti, jei atėjote gelbėti pasaulio, aš su jumis eisiu. Tik neapgaudinėkite manęs“.

Vargu ar to sutikimo reikėjo — Kvazagas savo žvilgsniu ponią Beti tarsi užhipnotizavo ir ji beregint pasidavė jo valiai. Kieme Beti išvydo ovalo formos objektą su atviromis durimis. Kvazagas paėmė Beti už rankos ir jie kartu pakilo į orą, pasiekė liuką bei įėjo.

Dabar ji jautėsi kaip sapne. Ji išvydo keistas patalpas. Kaip vėliau paaiškėjo, ponia Andreison gana gerai piešė ir savo įspūdžius tyrinėtojams perteikė piešiniais. Jau per pirmus hipnozės seansus tyrinėtojai susidūrė su aštriomis ponios Beti emocijomis – nedirbtinu ir tikru siaubu. Štai, pavyzdžiui, ji pasakoja, kaip Kvazagas ją veda į mažą kambariuką su veidrodinėmis sienomis, ir jos veide atsiranda siaubo išraiška.

HIPNOTIZUOTOJAS: Beti, čia as, daktaras Edelsteinas. Atsipalaiduokite. Kaip dabar jaučiatės?
BETI: Jie palieka mane vieną!
HIPNOTIZUOTOJAS: Atsipalaiduokite. Tai aš. Aš su jumis. Aš jus paremsiu, padėsiu. Greitai pajusite, kad baimė silpsta…

Tai ištraukėlė iš magnetofoninio įrašo. Viskas, ką kalbėjo Beti ir Bėki Andreison, buvo įrašoma į magnetofono juostas. Tokie daktaro Edelsteino intarpai į nerišlų ponios Anreison pasakojimą tęsėsi visus metus – vis tekdavo Beti raminti. O kartais, kad Beti pailsėtų, net prisieidavo hipnozės seansus savaitei ar dviem nutraukti.

Beje, tuos įrašus vėliau poniai Andreison duodavo išklausyti, kad ji galėtų viską, ką pasakojo nesąmoningoje būsenoje, įsisąmoninti ir pakomentuoti.

Humanoidai ponią Beti iš pradžių patalpino į nedidelį „apsivalymui“ skirtą kamerą, paskui nuvedė į pleišto formos patalpą, kurioje tiesiog ore kabojo baltas rūbas. Kvazagas labai mandagiai, bet primygtinai liepė jai persirengti. Po to — vėl kelionė nesuskaičiuojamais koridoriais, ir pagaliau — didžiulė salė. Jos viduryje stovėjo kažkas panašaus į operacinį stalą. Beti pati nesuvokė, kaip atsidūrė ant jo.

HIPNOTIZUOTOJAS: Kas atsitiko po to?
BETI: Didžiulis stalas… ilgas… ant kurio mane laikė… ir ugnys iš visų pusių… ir laidai… laidai tarsi ilgos adatos… prisiliečia prie kaktos… Jie paėmė tas ilgas sidabrines adatas — jos labai lanksčios — ir vieną įkišo man pro nosį į galvą…
HIPNOTIZUOTOJAS: Skausmą jautėte?
BETI: Taip… Bet jie prisilietė prie pakaušio, ir skausmas dingo. Jie palietė kaktą ir pasakė, jog nori kažką pažadinti… Jau žadina… Po to įsmeigė kitą ilgą sidabrinį adatą į bambą ir sukišo ją visą. Tarpusavyje jie kalbėjosi, jiems kažko trūko… Paskui… mane krėtė drebulys… Jie ima instrumentus. Aš jiems visiškai paklusni ir… bejėgė… Jie ima instrumentus!.. Ir… Ach!.. Ach!..0-o-o-o!Aš nenoriu!. Aš negaliu pajudėti…

Čia hipnozės seansą teko nutraukti. Tyrinėtojai pasidomėjo, ko humanoidams galėjo trūkti ponios Andreison organizme. Paaiškėjo, kad po paskutinio gimdymo buvo įtarta, jog ponia Andreison serga vėžiu, ir pažeista gimda buvo išpjauta.

Po savaitės ponia Andreison savo pasakojimą tęsė jau ne taip emocingai.
BETI: Jie sako, kad tai tęsis jau neilgai. Jie rado kažką panašaus į voratinklį. Ima traukti adatą… Oi! Keistas jausmas… Jie jau ištraukė… O adatos gale — kažkas panašaus į rutuliuką… Rutuliukas su spygliukais, tarsi plaukučiais…

Humanoidai ėmė ginčytis, paskui vėl ją tyrė, pagaliau viską baigė. Ponia Beti pakibo ore ir nuskriejo į „persirengimo kambarį“. Kvazagas prieš tai jai pasakė, kad netrukus ji galės keliauti į „inosferą“.
BETI: Mes judame… Judame tarsi požeminiu koridoriumi… Labai siaura… Regiu šviesą išėjime… Galvoje — skausmas, vos iškenčiu…

Ponia Andreison pateko į didžiulę garažą primenančią patalpą su krėslais, kurie atrodė stikliniai. Kvazagas pasiūlė sėstis, o kai ji atsisėdo, apgaubė skaidriu elastingu apsiaustu. Pasidarė šalta. Erdvė po apsiaustu prisipildė skysčių.

Viskas pulsavo ir vibravo. Į Beti burną humanoidai įstatė vamzdelį, ir ji pajuto salsvo sirupo skonį. Šaltis atlėgo, užplūdo ramuma. Neužilgo Kvazagas nusivedė ją labai ilgu koridoriumi. Koridorius baigėsi aklaviete — didžiule veidrodine siena. Tačiau veidrodis nei humanoidams, nei poniai Andreison nesutrukdė — visi perėjo jį skradžiai.

Toje kelionėje ponia Andreison vieną po kito išvydo kelis keistus pasaulius. Pirmasis buvo raudonas su daugybe didžiulių pastatų ir keistomis, baisiomis būtybėmis. Antrajame, žaliame, jis išvydo nepaprastai gražią žalumos karaliją — net oras buvo žalsvas. Tolumoje ji regėjo neryškius pastatų kontūrus, o šalia savęs — fantastiškus žalius augalus ir ore skraidančias žuvis. Ir vėl kelionė — į trečią pasaulį. Šįsyk ponia Andreison išvydo ore kabančius milžiniškus nuostabaus grožio kristalus. Pro juos tryško ryški Šviesa, kuri skaidėsi į vaivorykštes.

BETI: Aš bijau! Noriu grįžti namo! Ak… Jie veda mane kiaurai per tuos kristalus… Ir ta nepaprastai ryški šviesa priešais… Ooo! Ta ryški šviesa… Mes sustojome… Ir… Tie du nueina, palieka mane vieną… Aš ten — viena! Stoviu priešais tą šviesą… Matau kažką panašaus į milžinišką paukštį. Paukštis stovi, matau jo sparnus, o už paukščio — šviesa! Paukštis panašus į erelį. Jis gyvas! Jo galva balta, o plunksnos rusvos. O už paukščio tokia ryški šviesa, tokia ryški… Ir begalo karšta… Aplink paukštį ore sklando auksinės dulkės… mažyčiai auksiniai taškeliai… Oi, kaip karšta! Ir darosi vis karščiau. Aš neištversiu, neištversiu! Ištraukit mane iš čia! Aš jau degu, aš nejuntu savo rankų!

Hipnozės būsenoje ponios Andreison kūnas pradėjo krūpčioti, bet kol medikai atsipeikėjo, ji pradėjo rimti ir vėl ėmė kalbėti.

Akinanti šviesa blėsta, karštis sparčiai slūgsta. Didžiulis paukštis dingsta, o ten, kur jis stovėjo, dega nedidelis laužas, kuris akyse ima blėsti. Pagaliau jis užgęsta, ponia Andreison mato juoduojančius pelenus. Beti pradeda kalenti dantimis.

Tik štai pelenai ir anglys po truputį ima šviesėti, juose Beti išvysta… besirangantį didžiulį riebų kirminą. Tą pačią akimirką ji išgirsta griausmingą balsą:

– Tų matei, tu regėjai! Tu supranti? Ne, aš nesuprantu, ką tai reiškia ir kodėl esu čia.
– Aš tave pasirinkau.
– Kam?
– Kad parodyčiau pasaulį.
-Tu — Dievas? Tu — Viešpats Dievas?
– Aš atsakysiu, kai ateis tam laikas.
– Kodėl mane čia atvedei?
– Todėl, kad tave pasirinkau.
– Tai kodėl nesakai, kam tai padarei?
– Dar neatėjo laikas. Bet jis ateis. Tai, kuo jūs tikite, ir yra jūsų viltis. O tu privalai išsilaisvinti nuo tos baimės, kuri ir pagimdė regėjimus per mano sūnų.

Paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė tas griausmingas balsas, ponią Andreison sukrėtė. Teko iškviesti psichiatrą. Audringos emocijos keistai susipynė su religine ekstaze. Psichiatras didesnių nukrypimų nuo normos neaptiko, tačiau patarė kuriam laikui hipnozės seansus nutraukti.

Kai pagaliau Beti Andreison paprašė tęsti tyrimus, ji buvo jau rami ir didesnių emocinių sukrėtimų nepatyrė. Toliau Beti pasakojo, kaip per visus tuos pasaulius ir tunelius grįžo atgal.

Kiek įdomesnė buvo Beti perteikta Kvazago „atsisveikinimo kalba“:
„Jie atėjo man padėti. Jeigu žmogus nepriima tos pagalbos, jis negyvens. Viskas suplanuota. Meilė yra aukščiau visko. Jie nenori niekam blogo. Iš didelės meilės žmonijai jie negali leisti mums gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol. Geriau kai ką pamiršti negu viską prarasti… Jeigu žmogus tirs gamtą, jis ras daug atsakymų į savo klausimus… Ir ugnyje, ir pelenuose yra daug atsakymų. Aukščiausiame iš aukščiausiųjų ir žemiausiame is žemiausiųjų yra daug atsakymų. Žmogus turi juos rasti per savo dvasią. Žmogų visur ir visada supa energijos, bet jis to nežino. Energija yra ore… Išmintingieji supras, ieškantys suras… Jie rengiasi ateiti į Žemę. Žmogus šito bijo. Daug kas nustebs. Bet daugelis jau nugalėjo baimę…“

Uždėjęs Beti ant pečių rankas, Kvazagas atsisveikindamas pasakė: „Eik, eik, vaike. Eik ir ilsėkis“. NSO durys atsivėrė, ir Beti Andreison išvydo tamsią naktį bei savo namo kontūrus. Vos įžengusi vidun, ji vėl pamatė judesyje sustingusius vaikus ir mamą. Vienas iš humanoidų nuvedė Beti į miegamąjį ir liepė gultis. Ji nusirengė, atsigulė ir bematant užmigo. Prieš užmigdama dar spėjo išgirsti tarsi vabzdžių dūzgimą. O kai kitą rytą visi pakilo iš miego, buvo žvalūs ir nieko neprisiminė. Keisti prisiminimai sąmonėn pradėjo išplaukti tik daug vėliau.

Ponios Andreison „bylą“ galima pavadinti jei ne ypatinga, tai bent įstabia. Šioje istorijoje yra beveik viskas, kas sutinkama kituose pasakojimuose apie NSO. Ponios Beti pasakojime apstu „techninių detalių“, kurių neatkartojau.

Nesunkiai aptinkame ir „telepatinę kalbą“, ir „levitavimą“, ir erdvėlaikio reliatyvumą, ir „laiko sustabdymą“, ir keliones po „kitus pasaulius“, ir „laimingą grįžimą“, po kurio viskas buvo pamiršta. Tame nerišliame pasakojime yra ir jau tradiciniais tampantys pabauginimai dėl „žmonijos ištvirkimo“, ir perteikta šiai poniai informacija, kad mūsų Galaktikoje yra apie 70 labai išsivysčiusių nežemiškų civilizacijų, iš kurių viena itin agresyvi. Kai kurios nežemiškos civilizacijos jau seniai tapo „žemiškomis“, t.y., įsikūrė Žemėje, tačiau žmonių šalinasi. Ponios Andreison „byloje“ pasikartoja ir dar vienas NSO fenomenas: pasirodo, kaip ir daugelis „kontaktuotojų“, su humanoidais ji buvo patyrusi kontaktą jau kur kas anksčiau nei lemtingąją 1967 m. sausio 25-ąją. Ji ir prieš tai buvo „kontaktavusi“ net kelis sykius, tik viską pamiršo ir būtų neatsiminusi, jei ne regresyvi hipnozė…

Ši „byla“ ypatinga ir tuo, kad ponios Andreison „nuotykiuose“ regime du itin keistus momentus, nesutinkamus kitoje ufologinėje literatūroje. Į vieną iš jų neatkreipė dėmesio net pats R. Fauleris. Tai keistasis „rutuliukas“, kurį ateiviai ištraukę iš ponios Andreison širdies…

Žinoma, R. Fauleris negalėjo nekomentuoti šios keistos Beti pasakojimo detalės, bet jo išvada gan „technokratiška“ – ateiviai iš ponios organizmo išėmę… radijo siųstuvą ar kažką panašaus. Tą prietaisą humanoidai implantavę į ponios Beti organizmą ankstesnio kontakto, kurio Beti neprisimena metu, o 1967 m. sausio 25-ąją jį išėmė… R. Fauleris, kaip minėjau, įsitikinęs, kad humanoidai žmones tiria, į jų organizmus implantuodami miniatiūrinius daviklius. Pasak R. Faulerio, gali būti, kad šių „rutuliukų“ pagalba humanoidai reguliuoja žmonių elgesį…

Pateiksiu dar kelias labai svarbias ponios Andreison „bylos“ detales, patvirtinusias prof. A. Haineko mintį, jog čia susiduriame ne tik su religiniu, bet ir su mistiniu NSO aspektu.

Perskaičiusi laikraščiuose informaciją apie NSO tyrimus, ponia Andreison į ufologus kreipėsi todėl, kad ją naktimis ėmė kamuoti košmarai. Buvo ir kita priežastis. Ponios An-dreison namuose pradėjo vaidentis – be jokios regimos priežasties judėti daiktai, sproginėti indai, pasigirsdavo paslaptingi triukšmai ir t.t. Žodžiu, tai sustiprėdamas, tai pritildamas ėmė siautėti poltergeistas. Be to, šeimą užgriuvo nelaimės.

Ponios Beti vyras pasveiko, tačiau neužilgo paliko šeimą. Po „kontakto“ su NSO mirė ponios Beti tėvas. Jai pačiai vieną dieną paskambino nepažįstamas žmogus, kuris ėmė įtikinėti, kad pabuvojęs tuose pačiuose „inosferos“ pasauliuose, ir staiga jų pokalbį nutraukė metalinio tembro balsas, pratrukęs nežmoniškai keikti ponią Beti ir jai grasinti. Tą pačią dieną autokatastrofoje žuvo du jos sūnūs.

Žinoma, galima manyti, kad šios nelaimės – tik sutapimai, atsitiktinumai, į kuriuos buvo atkreiptas dėmesys tik todėl, kad ponia Beti savotiškai išgarsėjo. Tačiau iš gausios ufologinės literatūros sužinojus, kad tokie nelaimingi „atsitiktinumai“ persekioja beveik kiekvieną, turėjusį artimų kontaktų su NSO ar humanoidais, ima darytis nejauku…

Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė

Komentuok su Facebook paskyra: