Pasakojimai apie susitikimus su NSO ir ateiviais mus pasiekia iš viso pasaulio. Lietuva ne išimtis. Mūsų šalyje taip pat yra nutikę nemažai nepaaiškinamų susitikimų su nežemiška gyvybės forma. Rašytojas ir ufologas Saulius Kanišauskas knygoje „NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė“ pateikia lietuvių liudijimus kurie teigia turėję kontaktą su ateiviais.
Informacija surinkta iš žurnalų ar laiškų kurios gavo pats rašytojas. Kai kuriuose pasakojimuose nėra atskleidžiami liudininkų vardai ir pavardės, nes jie norėjo likti nežinomi.
Susitikimas su humanoidais
„Neįprastą vaizdą praėjusį šeštadienį (1990 10 20 – S.K.) išvydo Kauno rajono Laumėnų kaimo gyventojas Antanas Poderis (tai žinutė iš spaudos, todėl vietovės pavadinimą bei pavardę perteikiu taip, kaip buvo parašyta). Išgirdęs smarkiai lojant šunis, jis pažvelgė pro langą ir už tvarto išvydo kažkokią ryškią žalsvą šviesą…
Išbėgęs į lauką, pamatė kabantį ugningą rutulį. Jo apačioje esančiame gaubte sėdėjo… du ateiviai su mėlynais šalmais.
A. Poderis bandė artintis prie laivo, tačiau kažkokia jėga stūmė atgal, o po to staiga tarsi žaibas plykstelėjęs spindulys partrenkė jį ant žemės. Rutulys su dviem ateiviais vertikaliai kilo aukštyn, palikdamas į dūmus panašią juostą. Šį objektą ir „ateivius“ regėjo ir A. Poderio vaikai — vienuolikos ir trylikos metų amžiaus. Po šio įvykio A. Poderiui ilgai skaudėjo galvą, akis“.
(„Ateiviai iš kosmoso… Norit — tikėkit, norit – ne“. – „Kauno tiesa“, 1990 10 24)
Avies galva danguje
Tai atsitiko 1977 m. rugpjūtį, maždaug tarp 20 ir 30 dienos, apie 18 val Plungės rajone, G. kaime. 1910 m gimęs Steponas Z. nuėjo į pievą perkelti pririštos avies. Saulė jam švietė į akis. Už sodybos jis išvydo tolokai esantį žmogaus siluetą su juodu blizgančiu apsiaustu. Siluetas, nekilnodamas kojų, judėjo jo link. Kai priartėjo, staiga išnyko ir vėl atsirado. Tik šįsyk atstumas sumažėjo iki maždaug 50 m, o Steponas išvydo juodų blizgantį horizontalų ovalų, kuris ėmė sukti aplink jį ratus.
Kiek pasukęs, sustingo, pakibo ore, tapo vertikalus. Tada viršutinė dalis tarsi skilo pusiau, ir iš jos išlindo… avies galva. Ji buvo su ausimis ir ragais, juodut juodutėlė. Galva pasisukiojo, atsigręžė į Steponų, ir jų žvilgsniai susitiko.
„Avies“ akys buvo be galo skvarbios, gilios, švytinčios, ir Steponui ėmė svaigti galva. Tuo metu galva paniro į užsivertusį ovalų, kuris vėl pajudėjo, ėmė sukti ratus aplink Steponų ir tolti. Svaigulys praėjo, jau gerokai nutolęs ovalas virto juodu, atšvaistais blyksinčiu rutuliu, pagaliau visai išnyko.
Į įvykio vietų Steponas atsivedė sūnų, abu viską atidžiai apžiūrėjo, bet nieko įsidėmėtino neaptiko. Žmonėms, kuriems pasakojo įvykį, Steponas prisipažino, jog prieš eidamas perkelti avies, išgėrė maždaug 15 g spirito, bet ne daugiau, nes prastai jautėsi, skaudėjo galvą. Nei prieš tai, nei po to nieko panašaus jis nebuvo regėjęs. Kita vertus, jis girdėjęs, kad tose vietose gyvenęs ir vėliau išsikraustęs jo kaimynas G. irgi kažką panašaus buvo matęs.
(Šią informaciją už užrašė ir man perdavė jau minėtas rašytojas fantastas Kazys Paulauskas. Savo knygoje „Pasaulio paslaptys“ ją perteikė plačiau, su pakeistomis kai kuriomis detalėmis.)
Paveikslas į ateivių planetą?
1979 03 09 Ukmergės rajone, Š. kaime, pensininkė J. virtuvėje skalbė. Durys į kiemą buvo praviros, švietė saulė. Ponia J. išgirdo kieme kalbant. Kalba buvo nesuprantama, „užsienietiška“ — balsių nesigirdėjo, vien priebalsės. Tačiau į tai J. neatkreipė didesnio dėmesio, nes tuo metu lenkėsi įjungti skalbimo mašiną. Jungiklį pasuko, bet mašina neįsijungė. Tada ponia J. pajuto, jog kažkas stovi už nugaros, ir tas stovintis palietė jos petį. Moteris staigiai atsitiesė ir atsisuko. Tačiau nieko neišvydo, virtuvėje nieko nebuvo.
Apsidairė atidžiau ir nustėro — vietoje pravirų durų į kiemą pamate „juodą paveikslą“, kuris ją traukė, viliojo. Ponia J. priėjo prie to „paveikslo“ ir ėmė į jį žiūrėti. Kilo noras paliesti, bet neišdrįso. Šiaip jau jokios baimės nejautė, priešingai — apėmė nenusakomas džiugesys. Po kurio laiko J. vėl pajuto, jog kažkas palietė jos petį, ir ji nevalingai nuo paveikslo nusigrįžo. Vėl nieko nepamačiusi, norėjo toliau žiūrėti į „paveikslą“, tačiau… jo jau neliko. Vietoje „paveikslo“ kaip ir turėjo būti, pamatė tik praviras į kiemą duris. J. jas dar plačiau atvėrė ir žingtelėjo laukan, tikėdamasi ką nors išvysti. Bet kiemas buvo tuščias, vien tik saulė švietė, kudakavo vištos…
Štai tada ponią J. apėmė klaiki baimė, ji pašėlo isteriškai klykti. Klykė ilgai, nė pati neatsimena kiek. Kai pagaliau nurimo, prisivertė eiti skalbti. Pasilenkė prie mašinos, norėdama pažiūrėti, kodėl neveikia, o ši suūžė, sutirtėjo, ėmė veikti. Joje sukosi skalbiniai, putojo muiluotas vanduo…
Su ponia J. kalbėjosi ir prof. V. Straižys, surinko papildomą informaciją. Paaiškėjo, kad ji serga krūties vėžiu, tačiau tuo metu sveikata buvo stabilizavusis. Psichiškai irgi, pasak šį atvejį tyrusių specialistų, buvo visiškai normali. Kai tyrinėtojai paklausė, ką ji regėjusi tame „paveiksle“, moteris atsakė: „Saulė, už jos — kloniai įvairiausio dydžio žvaigždžių, o už jų — kažkoks tarpas, dar toliau — kažkokie išdžiūvę žmonės ir dvikojai gyvuliai, iš kur ir buvo atskridusios tos lėkštės“.
Keista, ponia J. apie jokias „lėkštes“ nepasakojo… Ar ji kada nors buvo girdėjusi ir skaičiusi apie NSO – sužinoti nepavyko. Tačiau tas pavartotas žodis „lėkštė“ verčia manyti, kad bent kažką buvo girdėjusi.
(Ši informacija gauta iš daugybės astronomijos observatorijon patekusių laiškų.)
Žvaigždės duše
Tai atsitiko Panevėžyje 1998 04 28, po 23 val. Ponia D., dviejų vaikų motina, gyvenanti su šeimą bendrabutyje, pasibaigus televizijos filmui, užsimanė nusimaudyti. Nusileido į rūsyje įrengtas prausyklas, nusirengė, įėjo į dušo kabiną, paleido vandenį. Ir tada pajuto nepaprastą ramybę. Prieš akis išniro gausybė blizgančių sidabro spalvos „žvaigždžių“, kurios krito tarsi snaigės. Nors užvaldyta ramybės ir palaimos, norėdama greičiau grįžti į realybę, moteris užsimerkė ir papurtė galvą. Tačiau ir užsimerkus „žvaigždės“ neišnyko.
Tada D. atsigręžė į kabinos dureles, norėdama išeiti, bet ir ten krito „žvaigždės“. Iki lubų buvo metro dydžio tarpas, kuriame ji išvydo ryškiai raudoną gal pusmetrio dydžio ateivio figūrą. Tiesa, regėjo tik liemenį, plaukuotą galvą ir prie humanoido liemens prigludusią ranką su penkiais pirštais.
Nors humanoidas žiūrėjo į D., ji neiišsigando, nei susigėdo. Staiga ėmė plūsti ašaros, jos plūdo be regimos priežasties, užtemdė vaizdą. Poniai D. atrodė, kad ji verkė gal tik sekundę kitą. O kai ašaros išdžiūvo, nebebuvo nei ateivio, nei „žvaigždžių“. D. jautėsi žvali, nebuvo nei nugriuvusi, nei susitrenkusi, ir iš viso, tarsi nieko nebuvo įvykę.
Skubiai išėjo iš dušo kabinos ir tik apsirengusi pajuto klaikią baimę. Rengdamasi spėjo pamąstyti, kiek laiko ji užtruko duše. Atrodė, jog užtruko ne ilgiau nei 10 min. Bet grįžus namo, vyras paklausė, ką taip ilgai veikė duše. D. norėjo atšauti, kad užtruko vos kelias minutes, bet žvilgtelėjo į laikrodį ir nustėro — buvo praėjusi visa valanda…
Tada ponią D. ištiko isterijos priepuolis. Ji ilgai raudojo, pati nežinodama kodėl. O po to įvykio ją labai ilgai kamavo pasikartojantis košmariškas sapnas: ji nežemiškuose debesyse skraido ir žaidžia su raudonais žmogiukais, veikiau primenančiais beždžiones, nei žmones…
Ponia D. jaučiasi esanti visiškai sveika, niekuo sunkiai nesirgo. Jos charakteris griežtokas, ji nepripažįsta haliucinacijų ir yra įsitikinusi, jog tai, ką regėjo, buvo pati tikriausia realybė.
(Informaciją laišku apie šį įvykį vėlgi pateikė rašytojas fantastas K. Paulauskas.)
Žaidimai su NSO
„Tą naktį (tai įvyko 1989 ar 1990 metais) turėjau daug darbo. Miego nenorėjau, nes esu „pelėda“… Buvo labai šilta, užsilipau ant palangės, norėdama atidaryti langą, ir žiūriu — „blynas“ medyje. Girdėjau per radiją, kad rugsėjo 26-28 dienomis Marsas bus arčiausiai Žemės, vakarinėje dangaus pusėje, kad jį bus galima regėti plika akimi. Dienų neskaičiuoju. Pagalvojau, jog matau Marsą. Bet rymodama prisiminiau, kad jau per vėlu jį matyti.
Vos taip pagalvojau, „blynas“ ėmė judėti iš dešinės į kairę. Netikėjau, kad čia „ateiviai“, maniau —palydovas. Kai NSO sustojo prie kito medžio, pastebėjau, kad jis vos ne mėnulio dydžio. Jis neskubėdamas grįžo atgal į tą pačią vietą. Pasidarė baisiai įdomu. O jis nekruta. Nejučia garsiai ištariau: „Na, išlįsk“. Ir jis iškart pajudėjo – pirmyn atgal. Pagalvojau: kam gi man garsiai kalbėti? Juk jei tai ateiviai, jie sugeba skaityti mintis. Ir man prašant mintyse, „blynas“ vėl „važinėti“ pirmyn atgal, bet visą laiką tik nuo vieno medžio iki kito, ir vis trumpam pasislėpdavo medyje.
Pabandžiau ir aš pasislėpti. Pasitraukiau nuo lango, kad manęs nematytų. Bet vos tik išlįsdavau, „blynas“ vėl pajudėdavo. Baisiai įdomu! Pasiūliau: „Gal pažaiskim?“. Jis iškart pajudėjo kampais — stačiais ir įžambiais, žemyn ir aukštyn, bet pasidarė mažesnis. Be to, iš jo ėmė driektis spinduliai. Pasivaikščiojęs kampais ir zigzagais, jis pasidarė panašus į gyvatuką, o iš jo — vėl pavirto į „ blyną“.
Taip žaidėme apie valandą. Atrodė, kad jis manęs klauso. Tik staiga jis nutolo, virto blizgančiu brūkšniu, o po to milžinišku greičiu ėmė artėti į mane, ir taip greitai, jog aš išsigandau. „Brūkšnys“ virto į blizgančią, tarsi bronzinę kaukę… panašią į tipišką romėnų kario veidą, paišomą albumuose. Tas veidas buvo grėsmingas. Aš užtrenkiau langą ir nubėgau į kitą kambarį. Buvo labai baisu ir… juokinga.
Taip laukiau susitikimo su ateiviais, o dabar — išsigandau! Nutariau viską, ką regėjau, užsirašyti ir nupiešti, nes bijojau, kad rytoj neprisiminsiu. Baimė lyg ir dingo, liko tik nerimas. Kai atverčiau antrą popieriaus lapą, ranką tarsi kažkas prikaustė prie stalo. Zulinu, zulinu raidę, bet niekaip negaliu jos parašyti. Turėjau viską užbraukti ir pradėti iš naujo. Šiaip ne taip užbaigiau. Rašydama dar kelis kartus priėjau prie lango pasižiūrėti, ar yra tas „blynas“. Aišku, jis tupėjo medyje. Vos spėju žvilgtelti į jį, ir jis pajuda. Staiga mane suėmė toks miegas, jog nors ir buvau pasiryžusi stebėti visą naktį bei paskyriau jam kitą dieną pasimatymą, nenusirengusi kritau į lovą ir užmigau. Kitą naktį jo, aišku, nesulaukiau “.
(Klaipėda, dailininkė G.)
Kunigo Bronislavo Paltanavičiaus susitikimas su ateiviais
1992 07 07 Šakių rajono Kidulių parapijos kunigas Bronislavas Paltanavičius skaitė knygą. Pakėlęs akis, jis išvydo virs medžių viršūnių pakibusią maždaug 10 m skersmens „lėkštę“. Iš jos išlipę „ateiviai“pasiūlė kunigui paskraidyti kosmose bei nuleido virvines kopėčias.
„Užlipęs kopėčiomis, aš pamačiau maždaug 2 m ilgio ir metro pločio valdymo pultą, išmargintą lemputėmis bei apvaliais mygtukais. Ateiviai vilkėjo juodus kombinezonus, virš jų galvų matėsi 30 cm ilgio antenos. Jie sėdėjo dviejuose dermantinu aptrauktuose sukamuose foteliuose. Aparato grindys buvo padengtos juoda, minkšta danga. Sienos—geltonos. Iliuminatoriai apvalūs, garsai aparate panašūs į elektrinio variklio, savotiškai cypiantys. Jokių saugos diržų.
Skridimo metu su ateiviais ryšio nepalaikiau. Pakilę skridome į pietryčius, saulės kryptimi. Kylant Žemė greitai mažėjo, paskui staiga dingo iš akiračio. Nuo tada jokių vaizdų nemačiau.
Nusileidome į planetą, primenančią Žemę. Žolė ir medžiai čia buvo šviesiai žali, aplinkui — vienaaukščiai, ornamentais išpuošti namai. Piešiniai meniški. Langinės dažnai papuoštos širdies ir smuiko formos raižiniais. Moterys nešioja plono margo audinio sukneles. Nėra apsinuoginusių. Gal iš tikėjimo, gal iš kuklumo. Vyrų plaukai trumpi, visi — be barzdų. Dėvi akinukus ir kelnes. Šalia jų yra dar šešios planetos, kuriose gyvena 3-4 m ūgio gyventojai. O šios planetos gyventojai yra apie 1,6 m ūgio. Ten nevartojama maistui mėsos, net gyvūnų jokių nesimatė“.
Kunigas B. Paltanavičius regėjęs milžinišką šventyklą, kurioje galėjo tilpti apie šimtas tūkstančių žmonių. Į šventyklą visi atskrenda „lėkštėmis“, kurios nusileidžia juodoje aikštelėje. Šventykloje yra tik vieno Dievo Kūrėjo paveikslas, nėra nė Jėzaus Kristaus, nė Šv. Marijos. Visi išpažįsta tik vieną Dievą ir jam meldžiasi labai uoliai, net darbo metu, ištiesdami rankas į dangų.
Kunigą B. Paltanavičių ateiviai sugrąžino į Žemę, į jo namus.
(Cituota ir perpasakota pagal „Lietuvos aide“, 1994 03 02 išspausdintą informaciją.)
Juoduliai už lango
1991 03 16 jauna mokytoja E. viešėjo pas draugę Kauno rajone, B. gyvenvietėje. Prie vaišių stalo užsisėdėjo ilgokai, gulti nuėjo tik po vidurnakčio. Prieš atsiguldama, E. pro langą pastebėjo keistas penkias ar septynias danguje mirgančias švieseles, bet nutarė nekreipti dėmesio ir atsigulė. Kiek pagulėjusi, nusprendė vis dėlto į jas pažiūrėti.
Vos pažvelgusi, E. pajuto karštį ir kažkokią jėgą, verčiančią ją vėl atsigulti. Nuvirtusi ant pagalvės, ji negalėjo nė krustelti. Norėjo šaukti pagalbos, bet neįstengė praverti burnos. Tuo pat metu išgirdo, kaip kieme sustūgo šuo. Sunerimo ir kiti gyvuliai (karvė, gaidys). Mokytoja išgirdo, kaip už sienos sunerimo mieganti draugės devynmetė dukra. Triukšmas buvo labai didelis, bet nei draugė, nei jos vyras nepabudo.
Sustingimas ir keisti pojūčiai mokytojos neapleido beveik dvi valandas. Ir tik paryčiui krūtinę slėgęs sunkumas bei akyse pasirodančios raudonos liepsnos dingo. Tačiau ir tada ji kalbėti negalėjo. Bijojo net atsimerkti. Juto, kad lauke jau aušta, išgirdo giedantį gaidį, nerimstantį šunį. Pagaliau sunkumas visiškai dingo, mokytoja atsimerkė. Pažvelgė į langą ir išvydo prie stiklo prilipusias kažkokias figūras. Viena buvo panaši į juodą skritulį, 0 po juo buvo kvadratas.
Ar jos plokščios, ar tūrinės, mokytoja nesuprato. Stebint jas, nežinoma jėga staiga apvertė moterį ant kito šono, ir ji išgirdo tylų stuktelėjimą. O kai vėl atsigręžė į langą, figūrų ten jau nebuvo. Tada mokytoja įpuolė į gretimą kambarį žadinti draugės. Šeimininkai sunerimo. Mokytojos kūnas tiesiog degė, ant abiejų jos rankų bei kojų draugė aptiko… nedidelius pilkus kryželius — tarsi išdegintus, tarsi ištatuiruotus…
(Laiškas į Vilniaus planetariumą iš Kaišiadorių rajono.)
Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė
Skaitydamas kazkaip pasiilgsti tu tikru“vakarietisku“ leksciu, kuriu paveikslu pilna nete, ar ne?. 2 mintys – kuo labiau „UFO issilavinus“ visuomene, tuo labiau UFO pasakojimuose primena siuolaikini tipiska modeli.
Zinant kad UFO (liudininku parodymais) gali keisti savo spalva, forma, gali dideti, mazeti ir atsirasti is niekur ir pranykti visai. Tai ta ka jie „UFO“ daro, tai tas kas musu samoneje atsispindi. Kitaip tariant tai, sakykim, ivykio projekcija musu samoneje (smagenyse :-)). Jei ta samone yra „labiau“, matai daugiau, jei maziau matai kitaip. Manau kad auksciau pasakotos istorijos atrodo kiek tautiskai (or so to say), bet tai yra tas atspindys kuri paliko ivykis butent tokios samones zmonem. Nei kiek nenuvertinciau situ pasakojimu. Laimei ar nelaimei as pats nedaug turiu matymo patirties. Beveik nieko. Ir sakykim atvejai, kai zmones – kaip mano tevas – (jokio supratimo neturejo apie UFo) –
1. Mato stipria sviesa is dangaus nakti ir sviesos saltinis – nezinomas, staiga po keliu minuciu sviesa dingsta ir aplink visiska tamsa – „2nd Kind pagal Hyneka“,
2. Kai liudininkai mato keistai judanti objekta – kaip as lekiau paziureti kur lektuvas nukrito, – tai tipiniai atvejai – tiesiogiai suprantami – „1st Kind“ pagal Hyneko klasifikacija. Bet kai susiduri is arciau su ta nezinobybe („the 3th kind“ pagal Hyneko klasifikacija) tada prisiminimai buna ko gero „paveikti“ samones. Zinant kokius triukus tie „Ateiviai gali isdarineti su savo transport priemonem.
Maždaug 1977m 21 metų anksti ryte. Vilniuje –
Antakalnyje laukiau stotelėje troleibusą.
Buvo tada lyg pavasarys ir stovėjo dydelis rūkas, nesimato namų, žiūrėdama tolyn kaip gražu pamačiau šviesa geltoną žalia fioletine – daug langu lėktuvo forma – tai buvo lėkštę gulintį ant miško. Vaizdas buvo nepokartojimas. Labai gražus. Tiesiog žiūrėjau. Atvažiavo troleibisas įlipau. Tuo metu dirbau pas. Lidvika. Kalina – konstruktorių darbą. Įjungus 12 val radio išgirdau pranešimą kas matė lėkštę paskambintum tel. Tuo metu šaukiau aš it girdėjau dar šauksmą aš „-tai buvo. Tania -inžinierė – konstruktore.