Antrasis pasaulinis karas ir NSO

Išsireiškimas „foo fighters“ („šmėklų medžiotojai“) buvo sugalvoti Jungtinių Valstijų pilotų Antrojo pasaulinio karo metu. Iš tikrųjų ir Europos padangėje, ir Ramiojo vandenyno regione daug naikintuvų ir bombonešių yra susidūrę su spindinčia šviesa arba mažais diskais, kurie skraidydavo kartu su lėktuvais. Žodis „foo“, kuris įėjo į apyvartą, yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „feu“, reiškiančio ugnį. Šiaurės amerikiečiai manė, kad tai galėjo būti Ašies (Vokietijos, Japonijos, Italijos) slaptas ginklas. Vis dėlto, kai karas pasibaigė, iš dokumentų paaiškėjo, kad Ašies karinės pajėgos taip pat buvo susidūrusios su „šmėklų medžiokle“ ir manė, kad tai galėjo būti priešų ginklai. Japonijos karinės oro pajėgos pranešė, kad panašių susitikimų turėjo virš Ramiojo vandenyno.

„Šmėklų medžioklė“ pirmą kartą oficialiai atsirado 1943 metų spalio 14 dieną, kai, vykdydama slaptą užduotį, anglų bombonešių eskadrilė paskutinį kartą užskrido ant Sveinfurto (Vokietija) pramonės komplekso. Vokiečių naikintuvai, kurie iki to laiko juos persekiojo, išnyko ore nepalikdami pėdsakų. Vietoje jų virš bombonešių pasirodė nedidelis spiečius maždaug 8 m dydžio diskų. Vienas bombonešis bandė išvengti susidūrimo su tokiu objektu, bet jam nepavyko. Tačiau, nors vienas lėktuvo sparnas susilietė su diskais, jie ant lėktuvo sparno nepaliko jokių žymių. Galimas daiktas, kad tai buvo bandymas sutrikdyti radarų parodymus.

Po dvejų metų, tai yra 1945 metais, Jungtinių Valstijų naktinių naikintuvų eskadrilė Nr. 215 grįžo į Prancūziją po bombardavimo nacistinėje Vokietijoje, kai staiga lėktuvus apsupo keisti maždaug metro skersmens švytintys objektai, kurie skrido rikiuote ir prisiartinę sutrikdė lėktuvų elektrinių sistemų darbą.

Kai kurie tyrinėtojai manė, kad tie ir kiti skraidantys objektai iš tikrųjų galėjo būti vokiečių gynybos ginklai. Iki 1938 metų nacistai buvo pradėję visą seriją tyrimų Antarktidoje ir, savaime suprantama, ten, terminių šaltinių ir požeminių urvų zonoje, buvo įsteigę slaptas eksperimentines bazes. Tose bazėse vokiečių mokslininkai buvo sukūrę įvairius lėktuvų-šnipų prototipus su reaktyviniais varikliais. Galimas daiktas, kad tų lėktuvų prototipai turėjo skraidančių lėkščių pavidalą ir mūšyje galėjo būti supainioti su NSO.

Per tą patį laikotarpį Skandinavijoje, ir visų pirma Švedijoje, buvo užregistruota pranešimų apie įvairių tipų NSO, žinomų „raketų šmėklų“ pavadinimu. Pirmiausia jos pasirodė Arkties rato apylinkėse, Vesterbotene, netoli Švedijos ir Norvegijos sienos. Vis dėlto reikšmingiausias „raketų šmėklų“ pasirodymas buvo pasibaigus Antrajam pakuliniam karui, 1946 metų liepos 19 dieną, Ant Kiolmjarvio ežero krantų.

Apie dvyliktą valandą dienos ūkininkas Knutas Lindbas ir tarnaitė Beda Person stovėjo ant ežero kranto, kai pasigirdo griaudėjimas. Pakėlę akis, jie tikėjosi pamatyti lėktuvą. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo kokių dviejų metrų ilgio raketa su sparnais šonuose, kuri nėrė į ežerą sukeldama didžiulį vandens fontaną. Ant kito ežero kranto buvęs trečiasis liudininkas girdėjo griaudėjimą, kurį apibūdino kaip bombos sprogimą.

Zoną apsupo kareivių kuopa ir dvi savaites tralavo ežerą, bet nesužvejojo jokių raketos liekanų. Istorija apie raketas tęsėsi, kol galiaui ją ėmėsi tirti oficiali komisija. Kurios narys Erikas Malmbergas išvadas sumavo taip: „Jei stebėjimai yra teisingi, daugelis detalių leidžia manyti, kad turime reikalą su virš Švedijos paleista kreiserine raketa. Tačiau 1946 metais tokios technologijos dar niekas neturėjo.“

Kiti svarstė, kad toli pažengusią nacistų technologiją galėjo panaudoti Tarybų Sąjunga arba Jungtinės Amerikos Valstijos ir kad raketų pasirodymas galėjo būti antras iš tokių slaptų karinių eksperimentų. Vis dėlto praeito amžiaus penktąjį dešimtmetį „raketos šmėklos“ taip pat buvo matomos Makedonijoje ir Salonikuose. Mokslininkas Paulius Santorinis priėjo prie išvados, kad tai nėra raketos, tačiau kariškiai tyrimus užblokavo.

Didžiausia karine paslaptimi NSO tapo atsiradus „geležinei uždangai“ tarp Rytų ir Vakarų šalių. Abiejų blokų supervalstybės – Jungtinės Valstijos ir Tarybų Sąjunga -blaškėsi tarp entuziastingo domėjimosi NSO ir kontaktų su nežemiškais laivais išjuokimo. Po skandalo, kurį sukėlė projektas „Zodiako ženklas“, abiejų šalių komisijos ir vyriausybių atitinkami departamentai pagreitino savo NSO tyrimus maksimaliai juos įslaptindami, o savo gyventojus aktyviai dezinformavo.

Neaiškios kai kurių nepriklausomų tyrinėtojų mirtys buvo minimos kaip įrodymas, kad vykdoma plati dangstymo politika, kurios tikslas buvo paslėpti branduolinių ginklų bandymus ir nematomas šnipinėjimo sistemas po kitais projektais. Anot sąmokslo teorijos rėmėjų, tie eksperimentai turėjo būti įgyvendinti panaudojant nacistų išvystytą technologiją ir patarinėjant vokiečių mokslininkams, kuriuos buvo paėmusios Tarybų Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Nesunku patikėti, kad, kaip ir karo metais, ir vieni, ir kiti tokiuose sprogimuose ir kitose anomalijose matė savo konkurentų karines paslaptis. Taip pat nesunku nustatyti, kad jie manipuliavo masiniu susidomėjimu NSO tiesiogiai tam, kad sužlugdytų priešą. Slaptųjų dokumentų išslaptinimas dar šiandien tebėra procedūra lėta ir sunki, o to meto atsakingi kariškiai beveik visi jau yra mirę. Be kita ko, dabartiniu metu manipuliuoti yra kur kas lengviau, išskyrus internetą.

Komentuok su Facebook paskyra: