Vienas pirmųjų keleivinio lėktuvo susidūrimų su NSO įvyko 1948 m. liepos 24 d., 14.45 val. Du buvę JAV karinių oro pajėgų pilotai kapitonas Klarensas S. Cilsas (Clarence S. Chiles) ir lakūnas Džonas B. Vaitedas (John B. Whitted) skrido Rytų oro linijų lėktuvu DC-3 iš Atlantos (Džordžija) į Montgomerį (Alabama). Lėktuvas skrido 5000 pėdų aukštyje. Staiga abu vyrai pastebėjo keistą NSO, kuris artinosi tiesiai į juos.
Pasak jų, erdvėlaivis buvo cigaro formos, be sparnų, 400 pėdų ilgio ir skrido maždaug 600 mylių per valandą greičiu. Pilotai pastebėjo dvi eiles langų, kurie spindėjo ryškiai balta šviesa, o korpuso apačia spindėjo žydrai. Kildamas jis kliudė DC-3. Po šio įvykio iki pat XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos daugelio lėktuvų pilotai teigė sutikę NSO. Reiškinys įgavo tokį mastą, kad komercinių skrydžių lakūnams kalbėti apie savo patirtį buvo uždrausta.
Kitoje sienos pusėje, Kanadoje, toks draudimas nebuvo taikomas. 1966 m. Kanados transatlantiniam DC-8 skrendant 35 000 pėdų aukštyje iš Peru į Meksiką įgula pastebėjo kai ką labai keista. Lėktuvo kapitonas Rodžeris Milbankas buvo toks tikras tuo, ką matė, kad parašė oficialią ataskaitą Meksikos pareigūnams. Jis tvirtino, kad jis ir antrasis pilotas kairėje lėktuvo pusėje pastebėjo dvi skaisčiai baltas šviesas, kurios pamažu prasiskirdamos artėjo prie DC-8. Šviesų spalva ir intensyvumas keitėsi, jos virto dviem ryškiomis V formos linijomis. Šviesos dar labiau priartėjo ir pakibo virš lėktuvo kairiojo sparno galo. Milbankas teigė, kad mėnulio pilnaties šviesoje jie „įžiūrėjo tarp šviesų kažkokį pavidalą, kažkokią struktūrą, kuri ties viduriu buvo storesnė“. Dar keletą minučių objektas skrido visai šalia DC-8. Paskui atsiliko ir pranyko.
1970 m. vieno Britanijos oro linijų reaktyvinio lėktuvo reiso keleiviai patyrė gana linksmą susitikimą su NSO. Lėktuvas skrido į pietus nuo Portugalijos sostinės Lisabonos, kai kapitonas išgirdo skrydžių valdymo centro pranešimą apie nežinomą objektą danguje prie lėktuvo maršruto linijos. Įgula pamatė priešais save ryškią šviesą. Netrukus prie jų priartėjo cigaro formos erdvėlaivis. Suvokęs, kad tokia proga gali nepasikartoti, britų pilotas per garsiakalbį kreipėsi į keleivius: „Ponios ir ponai, jeigu pažvelgtumėte pro dešinįjį lėktuvo bortą, jūs pamatytumėte tai, ką vadiname NSO“. Kelionės tikslą lėktuvas pasiekė saugiai.
1979-ųjų lapkritį pilotas, skrendantis Ispanijos oro linijų lėktuvu užsakomuoju reisu iš Ibisos į žemyninę Ispaniją, patyrė kur kas nemalonesnį nuotykį. 24 000 pėdų aukštyje lėktuvas vos nesusidūrė su NSO. Pilotas pastebėjo skaisčiai raudoną objektą, artėjantį tiesiai į jį. Mėgindamas išvengti susidūrimo jis ėmė priverstinai leistis. Tačiau NSO ir toliau sukinėjosi aplink lėktuvą. Galiausiai objektui sulaikyti buvo pasiųsti du naikintuvai. Įvykį fiksavo radarai, jį matė daugybė žmonių žemėje. Labai panašiai toje pačioje vietoje nutiko lygiai po metų. Iberijos oro linijų lėktuvo pilotas skrisdamas 31 000 pėdų aukštyje savo kelyje pastebėjo milžinišką žalios spalvos rutulį. Šį reiškinį matė dar šešių civilinės aviacijos lėktuvų pilotai. Kai kurių liudininkų teigimu, keistas rutulys buvo pakibęs net virš Barselonos oro uosto.
Pastaraisiais metais taip pat buvo keletas panašių nutikimų. 1995-aisiais prie Mančesterio oro uosto artinosi Britanijos oro linijų laineris Boeing 737, kai staiga prie vieno jo šono pasirodė NSO. Dar vienas įvykis nutiko išvis neseniai — 1998-aisiais. Iš Oslo atskridęs lėktuvas pakilo iš Londono Hitrou oro uosto.
Pilotas pranešė skrydžių valdymo tarnybai, kad jo lėktuvo vos nenumušė kažkoks nedidelis lėktuvėlis. Vėliau antrasis pilotas pasakojo, kad jis matė labai ryškią šviesą, o lėktuvo vadas parašė oficialią ataskaitą, kurioje nurodė, kad maždaug 50 metrų atstumu nuo jų praskrido naikintuvo dydžio lėktuvas. Nei aviatoriai, nei policija, nei kariškiai negalėjo paaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti. Jie tik pasakė, kad, nepaisant to, kokie saugūs yra oro skrydžiai, nuo nelaimių niekas neapdraustas. Turint galvoje intensyvų judėjimą ore reikia tik stebėtis, kad tokių nutikimų įvyksta palyginti retai.