NSO Anglijos karinėje bazėje

Daugelyje Britanijos rytų pakrantės vietų yra labai įslaptintų karinės paskirties objektų. Viena sala prie Safolko pakrantės, vadinama Orford Nesu, XX a. 5-7 dešimtmečiais buvo iki šiol visuomenei neatskleistų cheminio, biologinio, branduolinio ir radioaktyviojo ginklo bandymų vieta.

Smalsuolius į tą vietą taip pat traukia ir ten esantis įspūdingas švyturys. Kai kurios kitos pakrantėje esančios bazės buvo išnuomotos JAV karinėms oro pajėgoms. Analogiški įrenginiai Karališkųjų oro pajėgų Bentvoterio ir Vudbridžo bazėse sudarė du ovalinius kompleksus, kurie buvo labai svarbūs NATO gynybai nuo komunistinio bloko. Kaip žinome, didžiausio Šaltojo karo klestėjimo laikais šiose tarpusavyje glaudžiai susijusiose bazėse buvo sutelkta didžioji vakariečių turimų branduolinių ginklų dalis. Dėl išskirtinės svarbos šios bazės buvo kruopščiai saugomos ir slepiamos miškų masyve, vadinamojoje Rendlšamo girioje (Rendlesham Forest). 1980 m. gruodį šioje girioje nutiko du įvykiai, kuriuos matė bazėse tarnaujantys kariškiai ir kurie įeis į istoriją kaip vieni iš labiausiai stulbinamų susidūrimų su NSO atvejų.

Rendlšamo girios incidentas unikalus tuo, kad po trejų metų visuomenei buvo pateikti oficialūs kariniai dokumentai, kuriuose buvo užfiksuoti liudininkų pasakojimai apie NSO. Liudininkai buvo ne kokie kaimiečiai, pamišėliai ar išgarsėti siekiantys asmenys — tai buvo gerai parengtas kadrinis JAV karinių oro pajėgų personalas. Incidento metu labiausiai išgarsėjęs žmogus pulkininkas leitenantas Carlsas Holtas (Charles Halt) buvo vyriausiojo vado pavaduotojas, atsakingas už Bentvoterio ir Braidvoterio saugumą. C. Holtas ne tik parašė ir įteikė oficialią ataskaitą, jis taip pat buvo ir tiesioginis antrojo iš tų dviejų keistų NSO nutikimų liudininkas.

Ataskaitą, kurią Č. Holtas nusiuntė Britanijos gynybos ministerijai, paviešino Jungtinių Valstijų pareigūnai 1983 m. Tai buvo padaryta dėl dviejų priežasčių: dėl priimto Amerikos informacijos laisvės įstatymo ir tarp NSO entuziastų pradėjusių sklisti gandų apie keistus nutikimus minėtose bazėse. Netrukus bulvariniuose laikraščiuose pasirodė sensacingų straipsnių apie Rendlšamą ir NSO objektus. Britų pareigūnai į visa tai reagavo visiška tyla, todėl daugelis ėmė tikėti, kad Rendlšame tikrai atsitiko kažkas keista. Taigi kas vis dėlto atsitiko Rendlšamo girioje tą 1980-ųjų gruodį?

C. Holto ataskaitoje minima, kad pirmasis incidentas įvyko ankstyvą 1980 m. gruodžio 27-osios rytą. Pasak jo, du sargybiniai, patruliuojantys apie bazę, už galinių Karališkųjų oro pajėgų bazės Vudbridže vartų pastebėjo keistą šviesą (NSO). Iš pradžių jie pamanė, kad tai galėtų būti sudužęs lėktuvas. Jie susisiekė su vadovybe ir paprašė leidimo išsiaiškinti. Gavę leidimą trys patruliai nuėjo apžiūrėti įvykio vietos iš arčiau. Vėliau jie teigė, kad miške rado keistą švytintį metalinį objektą. Jis buvo trikampio formos, maždaug dviejų trijų metrų pločio ir dviejų metrų aukščio. Pasak patrulių, skaisčiu baltu spinduliu tas objektas apšvietė visą girią. Objekto viršuje švietė raudona šviesa, o išilgai korpuso — žydra. Atrodė, kad objektas kybo arba stovi ant atramų. Patruliams prisiartinus objektas staiga pakilo į orą ir pranyko virš medžių. Tuo metu ėmė blaškytis netoliese ūkyje laikomi gyvuliai. Po valandos keistas NSO buvo trumpai šmėstelėjęs dar kartą.

Kitą dieną, pasak C. Holto, keletas kariškių, tarnaujančių bazėje, ryžosi eiti į girią ir paieškoti kokių nors pėdsakų ar ženklų. Toje vietoje, kur buvo pastebėtas NSO, jie rado tris pusantro colio gylio ir septynių colių pločio įdubas. Gruodžio 29 d. bazės darbuotojai išmatavo radiacijos lygį ir nustatė, kad įdubų centre ir prie šalia augančio medžio radiacijos lygis didesnis už normą.

Naktį iš gruodžio 29-osios į 30-ąją virš girios buvo pastebėta dar viena judanti ir pulsuojanti „raudona, panaši į saulę“ šviesa. C. Holtas savo akimis matė šias keistenybes. Ataskaitoje jis rašė: „Atrodė, kad nuo NSO atsiskyrė keletas švytinčių dalelių, jos virto penkiais atskirais objektais ir netrukus pranyko“. Taip pat buvo pastebėti danguje sparčiai judantys trys keisti, panašūs į žvaigždes, NSO, skleidžiantys nakties tamsoje raudoną, žalią ir žydrą šviesą. NSO buvo matomi dvi ar tris valandas. Visą tą laiką jie „kartkartėmis išleisdavo šviesos pliūpsnį“.

Ilgainiui įgavo drąsos dauguma kitų karinių oro pajėgų tarnautojų, mačiusių šiuos įvykius, ir pateikė savo liudijimus. Pats C. Holtas įrašė savo pasakojimą apie antrąjį incidentą. Deja, oficialią ataskaitą jis parašė tik 1981 m. sausio 13 d., ir atrodo, kad joje yra netikslumų nurodant įvykių laiką. Vietos policijos žurnaluose pažymėta, kad JAV karinės oro pajėgos dėl pirmojo incidento iškvietė policiją 1980 m. gruodžio 26-osios rytą. Kita vertus, kai kurie dokumentai rodo, kad šalia Karališkųjų oro pajėgų bazės Votone (Watton) esanti radarų stotis užfiksavo „neatpažintą taikinį“, kuris dingo netoli Rendlšamo girios gruodžio 27-ąją, apie 2 valandą ryto. Kiti tyrinėtojai nustatė, kad iš tikrųjų C. Holtas į Karališkųjų oro pajėgų bazę Votone skambino gruodžio 28-ąją 3.25 vai. ryto dėl antrojo incidento. Akivaizdu, kad Holto nurodomos įvykių datos gruodžio 27-osios ir gruodžio 29-osios rytą nesutampa su kitų tarnybų pranešimais, esą visa tai įvyko 26 ir 28-osios rytą.

Dauguma tyrinėtojų teigia, kad tai buvo viso labo virtinės nesusipratimų ir regėjimo apgaulės padarinys. Tai, ką mačiusieji palaikė NSO, galėjo būti neįprastai ryškus meteoritas, pasirodęs virš pietų Anglijos gruodžio 26-ąją prieš pat 3 val. ryto. Buvo ir tokių prielaidų, kad trikampis metalinis objektas iš tikrųjų buvęs traktorius su įjungtomis tolimosiomis šviesomis. Dauguma tyrinėtojų teigė, kad keistas šviesos spindulys, nušvietęs mišką, iš tikrųjų sklido iš Orford Neso švyturio. Taip pat ir dėl įdubų — buvo teigiančių, kad tai kažkada kiškių iškastos duobutės. O padidėjusi radiacija, pasak kai kurių specialistų, buvusi tokia menka, kad jai neverta teikti kokios nors didesnės reikšmės.

Be abejo, susidūrę su tokiais keistais reiškiniais, JAV kariškiai labai nustebo ir sutriko. Į įvykio vietą atvykusi policija nerado jokių NSO pėdsakų. Kita vertus, Bentvoterio ir Vudbridžo karinių bazių personalą sudarė gerai parengti karinių oro pajėgų kariai. Bazėse jie tarnavo daug metų, taigi buvo pripratę prie aplinkos. Bazėse buvo sutelkta labai grėsmingų ginklų, todėl sunku patikėti, kad bazių personalas būtų linkęs fantazuoti. Vudbridže buvo įsikūrusi 67-oji erdvėlaivių paieškos ir gelbėjimo eskadrilė. Tai padalinys, kurio specializacija — į Žemę grįžtančių palydovų ir erdvėlaivių paieškos. Ši gerai parengta ir aukščiausiomis technologijomis aprūpinta grupė tiesiogiai pavaldi Pentagonui (Vašingtonas). Sunku patikėti, kad tokio rango kariškiai nesugebėtų atskirti erdvėlaivio (NSO) nuo traktoriaus.

Pastaraisiais metais Britanijos vyriausybė nutraukė ilgai trukusią tylą, nes dauguma manė, kad ji slepia NSO pasirodymą Rendlšame. Buvo paviešinti visi su tuo įvykiu susiję dokumentai. Oficialūs Gynybos ministerijos pareiškimai, esą šiuo klausimu ji neturi ką pasakyti, nes, „įvertinus liudininkų parodymus nebuvo pagrindo manyti, kad tai galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui“, pasirodo, buvo sąžiningi. Naujai paskelbti dokumentai rodo, kad Gynybos ministerija tyrė šiuos incidentus, tačiau nerado pagrindo kalbėti apie kokią nors grėsmę.

Tačiau ministerijos atlikta analizė ne visiškai sutampa su Džordžinos Bruni (Georgina Bruni), parašiusios išsamią knygą apie NSO pasirodymo Rendlšame paslaptį, nuomone. Knyga vadinasi You Can’t Tell the People („Ko negali sakyti žmonėms“). D. Bruni apklausė visus įmanomus tų įvykių liudininkus. Jai netgi leido apžiūrėti JAV karines bazes. Iš tuometinės vyriausiosios Britanijos karo vadės — ministrės pirmininkės Margaret Tečer ji nugirdo netikėtą frazę. Jos žodžiai, ištarti D. Bruni, buvo keisti ir paslaptingi: „Gali žinoti tiesą, tačiau to negali sakyti žmonėms“.

Komentuok su Facebook paskyra: