Šiuolaikinis NSO amžius, daugelio nuomone, prasidėjo 1947 m. birželio 24 d. Keno Arnoldo stebėjimais. Tai ne visada buvo tik „nekaltas“ skraidančių lėkščių stebėjimas. Netrukus įvyko pirmoji nelaimė.
1948 m. sausio 7 d. po pietų šimtai Kentukio valstijos gyventojų stebėjo rausvą švytėjimą virš Medisonvilio. Jis sklido iš milžiniško nežinomos kilmės skraidančio ojekto, kurio dydis maždaug 150-300 m skersmens. NSO apšvietė oranžine šviesa debesis aplink. Po kiek laiko skraidantį
objektą užfiksavo oro laivyno bazės Goldman Field, netoli Knokso forto, radarai. Budintieji kontrolės bokšte paskelbė pavojų kapitonui Tomui
Manteliui ir kitiems trims nacionalinės gvardijos pilotams.
Jie Mustang P-51 tipo naikintuvais atliko mokomąjį skrydį ir gavo užduotį išsiaiškinti, kas tie paslaptingi skraidantys objektai. Lėktuvai pasuko nuo žemės aiškiai matomo NSO kryptimi ir pradėjo staigiai kilti. 15 000 pėdų aukštyje (4500 m) T. Mantelio palydovai turėjo grįžti, nes pritrūko deguonies ir radijo ryšys trumpam nutrūko. Paskui objektą skrido tik kapitonas T. Mantelis. Tragedijos liudininkai buvo tik kontrolės bokšto skrydžių locmanai. Tomas Mantelis, nepaisydamas didžiulio aukščio, tęsė persekiojimą ir, matyt, priartėjo prie skraidančio objekto. Per radiją išgirdo jo susijaudinusį balsą: ,Aš matau tą daiktą. Jis atrodo metalinis ir yra milžiniškas, dabar jis kyla!“ Po trumpos pertraukos pilotas vėl pranešė: „Jis virš manęs, aš artėju prie jo. Kylu į 20 000 pėdų aukštį“. Tuo metu lėkštės greitis buvo kokie 200 mylių per valandą (400 km/h). Toks greitis tuo metu karo lėktuvams buvo įmanomas, todėl ir T. Mantelis manė objektą pavyti.
Narsiajam lakūnui artėjant, NSO padidino greitį iki 700 km/h ir pradėjo staigiai kilti. Tačiau kapitonas vis dar persekiojo neatpažintą objektą, kuris stengėsi nuo jo pabėgti. Staiga ryšys nutrūko. Kapitono T. Mantelio lėktuvo liekanos buvo išmėtytos kelių kilometrų spinduliu. Tyrimo dokumentuose buvo pažymėta, kad kiekvienoje nuolaužoje pastebėti gilūs rėžiai ir skylutės. Atrodė, kad T. Mantelio lėktuvas ne sprogo, o buvo paveiktas baisios, nežemiškos jėgos.
Karinė vadovybė sudarė veiksmų planą. Oficialiai paaiškino, kad kapitonas T. Mantelis persekiojo planetą Venerą. Karinė vadovybė lig šiol nepaaiškino, kaip mūsų vakarė žvaigždė 300 metrų skersmens lėkštės pavidalu dieną atsidūrė Kentukio danguje. Ir nuo kada kaimyninė planeta
šviečia raudonomis šviesomis?
Kapitonas Tomas Mantelis persekiojęs paslaptingąjį NSO
Gal gandų skleidėjams tai atrodė ne tragedija, o groteskas, pokštas, įvykęs per pasiskraidymą. Jie paskubėjo pateikti ir kitą versiją. Pasauliui paskelbta, kad vargšas lakūnas vijosi „Skyhook“ – oro balioną, pakilo taip aukštai, kad neužteko deguonies ir apalpęs nukrito. Matyt, meteorologai labai toli pažengę, kad jų oro balionai skleidžia oranžines šviesas ir, skriedami nežmonišku greičiu, suskaldo lėktuvą į tūkstančius gabalėlių! Taigi oficialiai kapitonas T. Mantelis vijosi Veneros planetą, kuri tapo stebėjimo balionu „Skyhook“.
Skurdokas paaiškinimas Amerikos žmonėms apie nežinomo objekto persekiojimą, pasibaigusį mirtimi. Tai ir spjūvis į veidą visiems oro laivyno pilotams, kurie prieš trejus melus laimėjo karą, — jų pranašumas ore turėjo didelę reikšmę. Kapitonas T. Mantelis už puolimą Normandijoje buvo
apdovanotas. Staiga karo didvyris nesugeba atskirti, ką persekioja danguje? Tokiais pasakojimais sunku įtikinti net patikliausiuosius.
Keistą dalyką pasakojo dabar pensininkas JAV jūrų laivyno majoras Donaldas E. Keyhounas. Jis gavo slaptosios tarnybos pranešimą, kuris draudė viešai rodyti T. Mantelio lavoną. Jo kūnas buvo „nesmarkiai suluošintas“, tačiau „kai kurių smulkmenų nenorėjo paskelbti viešai, nors žaizda
neatrodė paslaptingai“. Esu įsitikinęs, kad pagaliau bus viešai paskelbti T. Mantelio žūties tyrimo dokumentai ir oficialus paaiškinimas. Po
penkiasdešimties metų vis dar neaišku, kas kaltas dėl tragiškos piloto mirties. Gal niekas mūsų pasaulyje?
