1945 metų pavasarį, dar vykstant karui, JAV KOP majoras, vėliau tapęs kinų literatūros vertėju, vos nežuvo skrisdamas lėktuvu C-47. Skrisdamas virš Kinijos jo lėktuvas pradėjo apledėti, nors oro temperatūra buvo pliusinė. Jis staigiai nėrė žemyn ir pamatė, kaip sidabrinės plėvelės lakštai, atitrūkę nuo sparnų, ėmė kilti aukštyn, o ne kristi žemyn. Tai jį nustebino. Išlyginęs lėktuvą, po sparnais pamatė daug piramidės formos kalvų.
Pradžioje Dž. Gausmanas buvo lyg apakęs, paskui matė tik baltas ir juodas juostas. Netrukus regėjimas grįžo. Lakūnas pasakoja: „Mano sunkus transportinis lėktuvas nejudėdamas kabėjo virš nuostabių proporcijų, piramidinės konstrukcijos, suręstos iš blizgančių akmeninių ir metalinių, baltų, šiurkščių lyg rafinadas, plytų. Aš negalėjau nukreipti žvilgsnio į šoną nuo piramidės viršūnės. Ją vainikavo milžiniškas kraujo raudonumo kristalas.
Staiga supratau, jog lėktuvas nekrinta tik dėl kristalo, dėl jo stipraus lauko. Bet staiga kristalas prigeso. Dabar pamačiau pilką piramidę, o viršuje – juodą kaip degutas kubo formos akmenį su aiškiomis briaunomis. Lėktuvas ėmė kilti. Vairai pakluso. Įjungęs fotokameras ir padaręs kelis ratus virš Sianjanio kapaviečių, pasukau į bazę.“
Baltoji piramidė
Kai po kurio laiko lakūnas pasidomėjo nuotraukų kokybe, jam buvo pasakyta, jog filmas apšviestas. Jis labai apgailestavo dėl šio praradimo. 1954 metais buvusį lakūną jo rančoje aplankė kovų draugas kapitonas Stanislovas Grėjus, kuris ryškino tą filmą. Jis Dž. Gausmanui patvirtino, jog valdžia pamelavo. Filmuose buvo nufotografuota maždaug 300 piramidžių, kurių kiekviena gero kalno dydžio. Kaip patvirtinimas Australijoje 1986 metais išleistoje Brajano Kraulio knygoje „Veidas Marse“ (The Face on the Mars) yra iš kažkur patekusi Dž. Gausmano daryta Baltosios piramidės nuotrauka.
Dž. Gausmano atviravimas, matyt, sudomino CŽV. 1963 metais žvalgybinis lėktuvas U-2 su lakūnu žvalgu Klausu Skoda įsibrovė į Kinijos oro erdvę ir, be žvalgybai rūpimų karinių objektų, nufotografavo ir Sianjanio archeologinį kompleksą. Atsiminimuose K. Skoda 1977 metais pasakojo: „Panašiai kaip ir Gausmanas aš pajutau, kad mano lėktuvas sustojo ir, žemyn spaudžiamas oro srautų, iš 16 000 metrų nusileido beveik prie žemės.
Lyg akmuo krintančio lėktuvo metu praradau sąmonę. Atsigavęs kilometru žemiau pamačiau milžinišką piramidę, išlietą iš akyto metalo, manau, titano. Vainikavo ją kristalas, tik ne raudonas, o žalias. Daugiau įžiūrėti nieko nepavyko. Lėktuvą apėmė riaumojanti liepsna ir sviedė U-2 į stratosferą, kur aš tęsiau skrydį.“ Žvalgybos lakūnams filmuotos medžiagos žiūrėti nevalia. K. Skodai tik pasakė, jog Sianjanio medžiaga buvo naudinga. Kur ne. Paskui ten skraidė ir kiti lakūnai. Matyt, būta dėl ko.
Žinoma, kad dar 1955 metais įėjime į piramidę įrengtos metalinės šarvuotos durys. Bet po kelerių metų kinų archeologas Chuan Ši sugebėjo nelegaliai įveikti ir jas. 1999 metais jis ne tuščiomis rankomis emigravo į JAV ir ten išleido nuostabią knygą „Požeminės šalies išpažintis“. Tai didelės apimties pilna netikėtumų knyga.
„Tokios dervos, geltonos, pusiau skaidrios kaip geriausias gintaras, aš niekur nemačiau. Gal tai ir buvo gintaras. Kas žino? Kaip tik iš tos kietos ir skambios medžiagos buvo pagaminti tūkstančiai hieroglifais išmargintų lentelių, surinktų bibliotekos salėje po kultinio-kultūrinio komplekso imperatorių piramide.
Medžiagoje man, ne chemikui, pasirodžiusioje lyg glicerinas, prieš šimtmečius mirusių valdovų kūnai išlaikė idealų elastingumą ir gyvos odos spalvą. Saugomi jie ritualinėje salėje, prie bibliotekos, storo stiklo kapsulėse, nuogi, galvomis žemyn. Kokiam tikslui buvo saugoma ta kolektyvinė kapavietė, kur sąmoningai nebuvo nurodyta, kas yra kas? Pagal mano tautos supratimą apie imperatoriaus pomirtinę būseną, jo kūnas turėtų kuo ilgiau išlikti nesuiręs, kad grįžtų ten, iš kur atėjęs. Tai yra į patį toliausią dangų, apibrėžtą prasmingu hieroglifu „gilusis kosmosas“, – rašė Chuan Ši.
Chuan Ši išsiaiškino, kad ten palaidoti visi kinų imperatoriai, nuo pirmo iki paskutinio. Daugiau apžiūrėti jis nespėjo, nes nuo svaiginančių kvapų mumijų salėje užsnūdo. Reanimavo jį jau Pekine, o paskui – daug metų už grotų.
