Juodojo Chano vienuolynas

Po kiek laiko ekspedicija (Kutuzovas tuo metu buvo kitur) Altajaus kalnuose surado senus kapus, juos susprogdino ir išplėšė, paėmė aukso radinius. Kai mongolai, pasiėmė savo grobio dalį, pabėgo, A. Rešas atsistatydino ir sulaukė Kutuzovo vadovaujamos ekspedicijos grupės. Kelionę jie tęsė vadovaujami Kutuzovo, kuris siekė surasti Juodojo chano vienuolyną.

Klaidžiojančius po Altajų juos užklupo siaubinga smėlio audra. Ekspedicijos dalyvius apgaubė tamsa ir ją skrodžiantys žaibai. Milžiniški uolų gabalai ritosi nuo stačių šlaitų į bedugnę nunešdami ryšuliais apkrautus arklius. Staiga sušvito saulė. Nedidelė gurguolė toliau skynėsi kelią šalia pavojingų bedugnių, smėlėta, nuodingų gyvačių knibždančia dykviete. Tokioje demoniškai atrodančioje vietoje, netoli mažo ežerėlio, ant keistos uolos stūksojo didžiulis pastatas – Juodojo chano vienuolynas.

Atvykėliai, kai už jų nugarų užsivėrė sunkūs vartai, turėjo atiduoti ginklus. Keliautojus priėmė vienuolyno vyresnysis Tscha lama. Pasibaigus audiencijai Kutuzovą ir austrą atskyrė, pastarąjį geltonkepuris vienuolis nuvedė suktų laiptų ir menių labirintu į skliautuotą rūsį. Ties vienos celės durimis palydovas sudavė į gongą, tuoj pat atsidarė durys, iš aštrių smilkalų debesies išniro į skarmalus susisupęs siluetas, panašesnis į skeletą nei žmogų. Kelis kartus šiurkščiai stumtelėjęs vienuolis A. Rešą įstūmė į patalpą, panašią į pragarą. Kai akys šiek tiek apsiprato su tamsa, jo dėmesį prikaustė didelė Budos statula. Staiga virš statulos fosforine šviesa sušvito kaukolė, jis išgirdo kraupų šnypštimą. Prie jo šliaužė gyvatės ir jau raitėsi apie kojas. Apimtas baimės Akinas dar bandė sugriebti ginklą, bet šis išslydo iš bejėgiškai nusvirusios rankos.

Atgrasus vienuolis kraupiai žvelgė į atvykėlį. Jis išdėstė, kas jaunuolio laukė: šis niekada negalėsiąs apleisti vienuolyno, nes esąs pasmerktas Čodui. Dievai paskyrę jam išbandymą gyvatėmis. Vienuolis nuvedė A. Rešą į tuščią tamsią patalpą ir paliko. Kai užsidarė durys, pas kalini per plyšį įšliaužė septynios gyvatės, pažymėtos šviečiančiais dažais.

Mirtinas būrys vis artėjo, jau šliaužė juo, įsirangę į rankoves. Viena gyvatė sugebėjo įsigauti į burną, kitos dvi kišo galvas į nosį. Gyvatės lyžčiojo, norėjosi čiaudėti. Jaunuolis laukė mirtino įkandimo, jėgos seko ir jis krito be sąmonės. Kai siaubingo kalėjimo durys atsidarė, jis atsigavo, sėdėjo atsirėmęs į sieną. Šalia ant grindų miegojo taikiai susirangiusios gyvatės. Jaunas vienuolis labai nustebo, nes manė, kad reikės išnešti atvykėlio lavoną. Jis išvedė A. Rešą iš požemio.

„Čia gyvena visų vienuolių siaubas, – pasakė jaunas vienuolis, – visų vienuolynų: nuo Kiachtos iki Urgos, nuo Ulakomo iki Kovde, nuo Narabanto iki Uljasutai. Čia viešpatauja Čodas!“

Po šios nakties A. Rešas visiškai pasikeitė: visą laiką jis mokėsi įvairių jogos pratimų, kvėpavimo technikos ir parengiamųjų pratimų. Jis kaip apsėstas stengėsi išmokti gyvačių čodo technikos. Tai mums, vakariečiams, nesuvokiama meditacijos rūšis – gyvos gyvatės perkišamos pro šnerves į kvėpavimo takus ir ištraukiamos pro burną. Neuždūsta tik išmokęs sudėtingos kvėpavimo technikos. Susijaudinusios gyvatės iki valandos uždaro kvėpavimo takus, dėl žvynų atgal jų neištrauksi.

Likusią šios istorijos dalį papasakosiu trumpai. Naujas Čodo lama iš Austrijos darė didelę pažangą: per 3 mėnesius pasiekė 3 iš 12 įšventinimo į Čodo lamas laipsnius. Kelerius metus jis praleido Juodojo chano vienuolyne, kol buvo išleistas į laisvę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis grįžo į gimtąjį Gracą.

Tėvynėje Aloisas Rešas tapo dailininku ir nutapė daugybę psichodelinių kūrinių, į kuriuos sudėjo Juodojo chano vienuolyne patirtus įspūdžius. Jį kartais šnekindavo parodyti Čodo techniką. Tik sulaukęs 80 metų gausiai publikai parodė Čodą su gyvomis gyvatėmis. Tai vyko aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai kurie laikraščiai parašė apie tą įvykį

Komentuok su Facebook paskyra: