Tuerino vienuolynas

Kraupių įspūdžių patyrė vienas keliautojas, kurį 1920 metais likimas nubloškė į įžymų mongolų vienuolyną. Papasakoti nuotykiai tapo žinomi tik laimingo atsitiktinumo dėka. Žmogus, kuriam visa tai nutiko, netrukus pradingo, jo niekas daugiau nematė; Jis pasislėpė, savo košmariškus nuotykius papasakojęs vienam tėvynainiui, o šis grįžęs į JAV juos išspausdino „Adventure“ žurnale.

Amerikietis nuotykių ieškotojas Džonas Spenceris (John Spencer) praūžus Pirmajam pasauliniam karui gyveno Kinijoje. Jis prekiavo uždraustomis prekėmis: ginklais ir narkotikais. Būtent dėl to pavojingo verslo Mandžiūrijoje jis turėjo skubiai bėgti. Išvyko pėsčiomis. Po varginančios kelionės po pavojingas vietoves pasiekė Mongoliją. Išsekintas bado, kankinamas aukštos temperatūros jis neteko sąmonės.

Vis dėlto Dž. Spenceriui pasisekė. Jį pusgyvį surado pro šalį traukiantys budistų vienuoliai ir nunešė į Tuerino lamaistų vienuolyną. Čia jį slaugė. Dž. Spenceris atsigavo, nors iš jo buvo likęs tik šešėlis.

Tuo pat metu pamaldūs vienuoliai sulaukė dar vieno svečio iš Jungtinių Valstijų. Tai buvo amerikietis prekiautojas Viljamas Tompsonas (William Thompson). Šis ilgiau viešėjo vienuolyne, mat žavėjosi Rytų religijomis. Sutikęs atsigavusį Dž. Spencerį, su entuziazmu pasakojo apie vienuolyną. Nuotykių ieškotojas ėmė domėtis naująja buveine, niekas nebegalėjo jo sulaikyti lovoje.

Vieną rytą netoli vienuolyno Dž. Spenceris pamatė apleistus laiptus link siaurų metalinių durų. Iš prigimties smalsus nuotykių ieškotojas atidarė duris ir pamatė 12 ar 13 sienų patalpą. Ant kai kurių sienų buvo piešinių, matyt, vaizduojančių žvaigždynus. Kai kuriuos jis atpažino, vienas buvo Jaučio žvaigždynas, kuriame jis gimė. Jis buvo atvaizduotas ant talismano, kabančio ant kaklo.

Susimąstęs pirštu vedžiojo nupieštą žvaigždyną, kai pirštas nubrėžė liniją ir sustojo ties gale esančiu Plejadžių žvaigždynu (Viljamas Tompsonas tai išsiaiškino vėliau, kai papasakojo Dž. Spenceris nuotykius), siena staiga be garso prasivėrė. Už jos buvo tamsus koridorius. Dž. Spenceris minutėlę abejojo, tačiau smalsumas nugalėjo. Žengęs vos kelis žingsnius, tamsoje pastebėjo blankų žalsvą švytėjimą. Prieš eidamas toliau, į tarpdurį nurideno didelį akmenį, kad siena neužsivertų.

Jam nepavyko pamatyti žalsvos šviesos šaltinio, nes šviesa atrodė esanti visur ir kartu niekur. Dž. Spenceris laikėsi dešinės, nes bijojo pasiklysti. Nesąmoningai jis pasirinko kelią, pažymėtą žvaigždyno, esančio ant įėjimo į tunelį, piešiniu.

Prieš jį plytėjo erdvi salė, kurioje žalsva šviesa švytėjo ryškiau. Jis be vargo pastebėjo prie sienų išrikiuotas 25 ar 30 skrynių. Dž. Spenceriui atrodė, kad jos šiek tiek (apie 0,5 m) pakilusios nuo žemės. Patyręs sukčius jau įsivaizdavo, kad skryniose lobiai, kurie labai pravers.

Nedvejodamas ėmėsi atidarinėti ir nudžiugo, kad skrynių dangčiai lengvai darėsi. Pirmose trijose skryniose gulėjo vienuolių kūnai, jie buvo aprengti tokiais pat drabužiais kaip ir vienuolyno vienuolių. Ketvirtame gulėjo moteris vyro drabužiais, kitame buvo indas su raudono šilko apsiaustu. Palaikai nebuvo sudžiūvę. Kuo toliau nuo įėjimo stovėjo skrynia, tuo senesni buvo palaikai. Viena buvo aišku: turtų ir lobių čia nebuvo.

Tačiau Dž. Spenceris neketino pasiduoti. Jis patikrino iš eilės visas skrynias. Trečioje iš galo skrynioje gulėjo į lino drobulę suvyniotas vyras, paskui — moteris. Jų kilmė kėlė abejonių. Kai atidarė paskutinės dangtį, nepatikėjo savo akimis. Jame gulėjo nedidelis kūnas, jo drabužiai spindėjo sidabru. Galva – didelis sidabrinis rutulys su skylėmis vietoj akių ir mažu ovaliu išsikišimu vietoj nosies. Atrodo, tas padaras burnos neturėjo.

Dž. Spenceris norėjo paliesti kūną, bet staiga atsimerkė didelės apvalios akys, ryškiai žalia šviesa jį apakino. Apimtas siaubo smalsuolis paliko atidarytą skrynią ir šaukdamas puolė bėgti iš salės. Gerai, kad greitai susitvardė ir susigaudę, kaip grįžti. Kelias atgal pasirodė ilgesnis nei į priekį, kai pagaliau išsigavo iš labirinto, labai susijaudino, nes jau buvo naktis.

Grįžęs į vienuolyną viską papasakojo savo žemiečiui Viljamui Tompsonui ir kelis kartus nusistebėjo, kaip prarado laiko nuovoką. Jam atrodė, kad patalpoje buvo dvi ar tris valandas. V. Tompsonas pasipiktino Dž. Spencerio savivaliavimu, nors taip širdingai buvo priimtas toje šventoje vietoje. Viską persakė vienuoliams.

Kitą rytą drebantį nuotykių ieškotoją priėmęs lama draugiškai kalbėjo ir tikino, kad Dž. Spenceris nuo aukštos temperatūros kliedėjo ir įsivaizdavo dalykus, kurių visiškai nebuvo. Kadangi Dž. Spencerio nepavyko tuoj pat įtikinti, lama su juo nuėjo į daugiasienę patalpą. Jis pajudino vieną sieną ir ši atsivėrė. Ten buvo įėjimas į tunelį, po kelių minučių jie pateko į daug mažesnę salę, joje stovėjo senovinė skrynia. Ant jos buvo išrikiuotos miniatiūrinės skrynios, tokios pat, kokias Dž. Spenceris matė didžiojoje salėje, o jose — mažytės figūrėlės, lygiai tokios pat kaip matytosios.

Dž. Spenceris suprato, kad bandoma jį suklaidinti, todėl neprieštaravo lamos įtikinėjimams. Kai paklausė apie figūrą didele apvalia galva, jam buvo atsakyta, jog tai „didis meistras iš žvaigždžių“. Grįžęs Dž. Spenceris pareiškė V. Tompsonui neabejojąs tuo, ką matė. Labirinte jis pametė aulinio bato kulną, o kai graibydamas štolnės sienas ieškojo šviesos šaltinio, susibraižė rankas.

„Aš čiupinėjau palaikų drabužius, mačiau jų veiduose raukšles ir gysleles. Siena, kurią atidariau, buvo kairėje nuo įėjimo, o lamos atidarytoji buvo beveik priešais. Vienuolis bandė mane įtikinti, tačiau parodė miniatiūras vietoj originalo“- teigė jis.

Po kelių dienų Džonas Spenceris išvyko iš vienuolyno ir dingo be pėdsakų. Niekas daugiau apie jį nieko negirdėjo. Viljamas Tompsonas, kuriam vyriškis, lyg nujausdamas savo likimą, pasipasakojo, grįžęs į Jungtines Valstijas pasakojimą išspausdino „Adventure“ žurnale. Jis neslėpė, kad aprašytas nuotykis tikrai buvo. Ilgoje kelionėje po Kiniją ir Mongoliją jis ne kartą matė palaikus, kurie pragulėjo šimtus, gal net tūkstančius metų, tačiau liko nepakitę. Be to, keliaudamas jis girdėjo keistą istoriją apie paslaptingus „sidabrinius žmones“, atkakusius iš žvaigždžių į Žemę.

Ši istorija skamba fantastiškai. Tačiau joje randame verčiančių susimąstyti aspektų. Tarkim, užsiminta apie Plejadžių spiečių. Šį žvaigždžių spiečių pavadino graikų mitologijos herojaus Atlaso dukterų vardu. Tas spiečius yra Jaučio žvaigždyne ir susideda iš 230 žvaigždžių. 7 jų matomos plika akimi, liaudyje jos vadinamos Septynių žvaigždynu. Senovės kinų mitologijoje yra daug pasakojimų apie už 400 šviesmečių esantį žvaigždyną.

Plejadžių spiečius minimas ne tik Azijos tautų legendose. Majų tautos mite Popol Vuh pasakojama, kad 400 dangiškų jaunuolių po nesutarimų ir kovų su Žemės žmonėmis grįžo į savo gimtinę. O ta gimtinė buvo Plejadžių žvaigždžių spiečiuje. Pirmųjų inkų dievai kilę taip pat iš to žvaigždyno. Šumerams, kurie puikiai išmanė astronomiją, Plejadžių žvaigždynas buvo taip pat žinomas.

Komentuok su Facebook paskyra: