Savaiminis užsidegimas- paslaptis neatskleista

Netikėtas savaiminis žmonių užsidegimas vykdavo visais laikais, tačiau tik XVII-ame amžiuje, kai šis fenomenas buvo pradėtas registruoti oficialiuose dokumentuose, šie įvykiai pripažinti patikimais.

Senovėje apie savaiminį užsidegimą buvo sakoma, kad žmogų sudegina „velnio ugnis“. Žmonės tikėjo, kad auka pardavė savo sielą pragaro valdovui, tačiau vėliau pažeidė slaptos sutarties sąlygas, todėl ir buvo taip atkeršyta. Vėliau atsirado racionalesnis paaiškinimas: savaiminio užsidegimo aukomis tampa chroniški alkoholikai, kurių spirito primirkusiems kūnams užsidegti pakanka mažiausios kibirkštėlės.

Pirmasis tokio įvykio detalus aprašymas pasirodė 1673 m. Prancūzijoje mediciniame žurnale. Vienas Paryžiuje gyvenęs girtuoklis buvo rastas ant šiaudų čiužinio… visiškai sudegęs. Iš jo kūno liko tik krūvelė pelenų, dalis kaukolės ir pirštų kaulai. Neapdegė nei jo drabužiai, nei čiužinys.
1725 m. vasario 19 d. naktį Žanas Mile, vieno iš Reimso viešbučio savininkas, prasibudo antrą valandą nuo dūmų kvapo. Jis puolė į koridorių, ėmė belsti į kambarių duris, norėdamas pažadinti svečius. Greitai paaiškėjo, kad dūmai sklido iš virtuvės, kur ant grindų šalia židinio gulėjo Nikolės Mile, jo žmonos, apanglėję likučiai. Visa virtuvės įranga liko sveika, tačiau iš ponios Mile kūno liko tik dalis galvos, kojos ir keletas stuburo slankstelių. Žanas Mile buvo suimtas ir teisiamas už žmogžudystę, tačiau buvo išteisintas.

1731 m. beveik analogiškas įvykis nutiko Veronoje (Italija) su 62 m. amžiaus grafiene Kornelija de Baidi, gana apkūnia moterimi. Ji nuėjo miegoti, nes jautė „sunkumą“. Kitą dieną tarnaitė miegamajame aptiko jos kūno pelenus.

„Metro atstumu nuo lovos, ant grindų buvo pelenų krūvelė – viskas, kas liko iš šeimininkės, – taip pasakojo apie įvykį tarnaitė. – Liko tik stebuklingai išlikusios kojos su kojinėmis, o tarp jų gulėjo pusiau apdegusi galva…“

Liudininkus stebino tai, kad šalia likučių beveik nebuvo ugnies paliktų žymių, tačiau miegamojo langai ir kitos dalys buvo padengtos suodžiais, o nuo stiklo tekėjo gelsvas riebus skystis. Vėliau mokslininkams pavyko išaiškinti, kad suodžiai – tai žmogaus kūno degimo produktas, o gelsvas skystis – išgaravę žmogaus riebalai, kurie kon-densavosi ant šaltų paviršių.

1744 m. balandžio 10 d. Anglijoje, Ipsvičo mieste užsidegė prekiautoja žuvimi Greisė Pet. Kai ugnis buvo užgesinta, iš moters bebuvo likusi „žarijų krūvelė, padengta pelenais“. Apie misis Pet potraukį alkoholiui buvo žinoma visame mieste, todėl žmonės pamanė, kad ji tiek buvo įsigėrusi alkoholio, kad galiausiai tai baigėsi savaiminiu užsidegimu. Tačiau visus labai nustebino tai, kad visiškai nenukentėjo šalia buvę daiktai.

Nepaprastas įvykis įvyko 1965 metais. Jo liudininkais tapo daugybė žmonių. 19-metė Meibl Endrius šoko vienoje Londono diskotekų su savo draugu Biliu Klifordu ir staiga užsidegė. Nors jos partneris ir kiti netoliese buvę žmonės bandė ją išgelbėti, tačiau mergina mirė pakeliui į ligoninę. Klifordas vėliau davė tokius parodymus: „Aš nemačiau, kad kas nors iš šokančių rūkytų. Ant stalų nebuvo žvakių, nuo kurių būtų galėjusi užsidegti jos suknelė. Žinau, kad tai skamba neįtikėtinai, tačiau man pasirodė, kad ugnis išsiveržė tiesiog iš jos kūno“.

Prieš porą dešimtmečių savaiminis užsidegimas užfiksuotas Rusijoje. 1990 m. lapkričio 11 d. slėnyje tarp Saratovo ir Volgogrado sričių, netoli nuo Žirnovsko miesto, sudegė vietinis piemuo – 42 m. amžiaus Bisenas Mamajevas. Oras tą dieną buvo šaltas, temperatūra buvo artima nuliui. Kaip vėliau buvo rašoma protokole, „…piemens padėjėjas, trumpam buvo atsiskyręs nuo piemens. Kai grįžo, ant žemės pastebėjo apdegusį Mamajevo kūną be jokio pasipriešinimo ugniai žymių. Tikėtina, kad mirtis ištiko staiga dėl kūno apanglėjimo“. Skrodimas parodė, kad pats baisiausias ugnies židinys buvo tarp vidaus organų, o oda tik suanglėjo ir pajuodavo. Taip pat šiek tiek apdegė apatiniai rūbai, tačiau striukė ir batai liko nepažeisti. Šieno krūvelė, ant kurios gulėjo auka, liko net nepaliesta ugnies.

Tai tik keletas iš žinomų savaiminio žmonių užsidegimo atvejų. Pranešimų apie keistus gaisrus, kurių metu sudega žmonių kūnai, būna beveik kiekvienais metais iš visų mūsų planetos kampelių. Neretai užsidegimas būna lokalaus pobūdžio – žmonės išlieka gyvi, tik jie patiria nudegimus. Situacijos, kai žmogus per kelias akimirkas pavirsta pelenais, yra gana retos, tačiau būtent jos ypač audrina vaizduotę. Juk tokiu atveju degimo temperatūra turi viršyti 170013. Netgi benzinu apipiltas ir padegtas žmogus taip greitai ir visiškai nesudegtų. Ugnis nusloptų iš karto po to, kai sudegtų degus skystis: žmogaus organizme yra per daug vandens, kuris užgesina ugnį. Be to, šalia savaiminio užsidegimo aukos turėtų viskas užsiliepsnoti juk tokia aukšta temperatūra!), tačiau šalia esantys daiktai, tame tarpe netgi drabužiai, dažniausiai išlieka nepaliesti ugnies.

Viena iš pirmųjų buvo atmesta hipotezė, kad savaime užsidega tik nepataisomi girtuokliai. Dar 1844 m. žinomas mokslininkas chemikas Justas Libichas, kuris domėjosi šiuo fenomenu, pastebėjo, kad ne visi, žuvę nuo „išsiveržusios ugnies“ buvo alkoholikai. Pvz., grafienė Kornelija de Baidi buvo visiška blaivininke. Taip pat žinoma, kad nemažai aukų alkoholį vartodavo labai saikingai.

Kai kurie mokslininkai dėl šių užsidegimų apkaltino žaibus – tiek įprastus, tiek kamuolinius. Savo knygoje „Atmosfera“ Kamilis Flamarionas pateikė nemažai keistų žmonių mirčių aprašymų. Jos įvyko dėl atmosferinių elektros išlydžių, kai drabužiai išlikdavo nepaliesti, o kūnas akimirksniu sudegdavo į pelenus arba atsirasdavo baisūs nudegimai. Tačiau savaiminio užsidegimo atvejais dažniausiai nebuvo jpastebėta jokių žaibų.

Šiuo metu daugelis specialistų šį fenomeną aiškina taip vadinamos žmogiškosios žvakės efektu, kai dagčių tarnauja žmogaus drabužiai, o vietoje vaško – žmogaus riebalų sankaupos. Drabužiai turi būti gana stipriai įsigėrę riebalų, o pati auka – gana apkūni. Taip pat reikalingas išorinis ugnies šaltinis. Po to, kai jis nuslopsta, degimas toliau vyksta dėl užsidegusių žmogaus taukų.

1965 m. patologoanatomas profesorius Deividas Dži (Lidsas, Anglija) atliko eksperimentą, imituojantį tokį efektą. Jis paėmė šiek tiek žmogaus taukų, juos apsuko audiniu ir šią „žvakę“ pakabino virš ugnies. Užsidegimas įvyko tik už minutės. Tai galima paaiškinti tuo, kad žmogaus riebaluose yra daug vandens. Aprašydamas šį eksperimentą, profesorius pažymėjo, kad riebalai degė nedidele gelsva ugnele. Tam, kad ryšulys visiškai sudegtų, turėjo praeiti beveik valanda. Žinoma, tai nelabai panašu į tai, kaip būna savaiminio užsidegimo atveju, kai ugnis auką sunaikina akimirksniu. Be to, ne visos aukos buvo storuliai.

1972 m. daktaras Keitas Simpsonas tyrė baisų įvykį, nutikusį Editai Tompson, kuri daugelio sukrėstų liudininkų akyse pavirto ugnies kamuoliu. Po šio tyrimo jis davė interviu, kuriame papasakojo, kad savo medicininėje praktikoje jam teko ne kartą susidurti su mirtimis dėl paslaptingų nudegimų. Viso to paaiškinti neįmanoma. Žmogaus organizmas neturi galimybių išskirti pakankamai daug energijos, pakankamos sukelti savaiminį užsidegimą.

Komentuok su Facebook paskyra: