Dadlitaunas (Dudleytoavn) – nedidelis ir apleistas miestelis kornvolo (Cornwall) apygardoje (Konektikuto valstija, jav). Ši vietovė jau daug metu garsėja bloga šlove. To priežastis – daugybė paslaptingu mirčių, nelaimingu atsitikimu, gyventojų dingimų. Daugiau kaip prieš 100 metu žmonės paliko šią vietą. Tačiau ir šiandien ji traukia anomalių reiškinių tyrinėtojus ir šiaip smalsuolių dėmesį.
Miestelis išsidėstęs trijų kalnų -Boldo, Vudberio ir Koltfuto – papėdėje, iš visų pusių apsuptas tankaus miško, kurį pavadino bauginančiai -Tamsiuoju mišku, nes pro jo tankmę praktiškai neprasiskverbia saulės spinduliai. Su Dadlitaunu iš tiesų susiję nemažai tragiškų epizodų.
1792-ais metais Geršomas Holisteris susilaužė kaklą, nukritęs nuo šiaudų krūvos, sudėtos kluone Viljame Tanerio fermoje. Buvo kalbama, kad jį kažkas pastūmė. Nužudymu buvo įtariamas fermos šeimininkas, tačiau kaltinimai jam taip ir nebuvo pateikti. O pat Taneris elgėsi gana keistai – jam visur vaidenosi velniai ir demonai. Jis tvirtino, kad su tamsos atėjimu iš miško į miestą patraukia nelabosios jėgos, o vienas iš monstrų tiesiog jo akyse sudraskė į dalis kažkokį vyrą.
1804-ais metais generolo Hermano Svifto žmona Sara Faje žuvo audros metu nuo žaibo smūgio. Jos vyras neužilgo po šio tragiško įvykio išprotėjo. Merė Cinė buvo jauna žinomo amerikiečių žurnalisto ir leidėjo Horacijaus Grilio žmona. Ji užaugo Dadlitaune. Moteris pasikorė, likus savaitei iki to, kai jos vyras pralaimėjo prezidento rinkimuose. Merės savižudybės priežastis taip ir liko neatskleista.
Kartas nuo karto šiame miestelyje dingdavo ištisos šeimos. XIX amžiaus pabaigoje nuo tuberkuliozės mirė Džono Patriko Brofio žmona. Neužilgo dvi jo dukros dingo be pėdsakų miške, o Brofio namas vieną naktį sudegė iki pamatų. Džono kūno nuodėguliuose nebuvo aptikta, daugiau jo niekas nematė nei gyvo, nei mirusio.
1899-ais metai Dadlitaunas buvo praktiškai ištuštėjęs. Senieji gyventojai mirė vienas po kito, jaunesnieji, išgąsdinti pasakojimų apie prakeiksmą, stengėsi išvažiuoti į kitas vietas. Apleistos žemės apaugo mišku.
1920-ais metais Kornvolyje apsigyveno daktaras Viljamas Klarkas, ne vienus metus dirbęs Niujorke, kur buvo žinomas kaip puikus onkologinių ligų specialistas. Jis svajojo apie ramų gyvenimą gamtos apsuptyje, ramioje vietoje. Klarkas pastatė namelį miške netoli Dadlitauno į kurį ir įsikėlė gyventi su žmona. Kartą Viljamui teko kuriam laikui su reikalais išvykti į Niujorką. Žmona liko viena namelyje miške. Kai daktaras po kelių dienų grįžo, jo žmona jau buvo išprotėjusi. Savo dienas ji baigė psichiatrinėje ligoninėje.
Gali būti, kad Dadlitauno prakeiksmo istorija prasidėjo dar 1510 metais, kai už bandymą nuversti karalių Henriką VIII buvo nužudytas hercogas Edmundas Dadlis -senos anglosaksų giminės atstovas. Kerštingas karalius nepasitenkino priešo žūtimi – jis pasinaudojo juodąja magija ir prakeikė visus šios giminės palikuonis. Bent taip jau pasakojama padavimuose.
Tačiau Dadlių šeimą iš tiesų ėmė persekioti nelaimės. Edmundo sūnus Džonas, Nortumberlendo hercogas, pasekė savo tėvo pėdsakais ir taip pat suruošė sąmokslą prieš karalių. Džonas su savo vyresniu sūnumi Gilfordu už tai sumokėjo savo galvomis.
Trečiasis Džono Dadlio sūnus, grafas Robertas Leičesteris su šeima slapta išvyko iš Anglijos ir išplaukė į Ameriką, siekdamas išvengti susidorojimo. Jo proanūkis Džozefas gimė Seibruke (Konektikutas) 1674-ais metais. Džozefas Dadlis susilaukė 12 vaikų. 1748-ais metais vienas jų, Gideonas, nusipirko žemės Kornvolyje, kur pasistatė fermą. 1753-iais metais Gideono broliai Barzilajus ir Abelis taip pat nusipirko žemės sklypus. Dar po kelių metų prie jų prisijungė ketvirtas brolis Martynas, kuris iki tol gyveno Masačiusetse. Po kiek laiko broliai tapo didžiausiais žemvaldžiais šiuose kraštuose. Iškirsto miško vietoje išaugo kaimelis, kuris buvo pavadintas Dadliviliu. Einant metams, jis išsiplėtė ir pagal tradicijas buvo pavadintas Dadlitaunu. Legenda pasakoja, kad nė vienam iš brolių Dadlių nepavyko sulaukti senatvės – visi jie išprotėjo.
Tie, kuriems teko pabuvoti Dadlitaune, jį pavadino „mirties zona“, nes miške mažai laukinių gyvūnų, negirdėti paukščių čiulbėjimo. Drąsuoliai, išdrįsę pasivaikščioti „užburtame“ miške, pasakojo apie kažkokias keistas ugnis ir garsus. Kiti pasakojo, kad miške sutiko mažas piktas žalias pabaisas, kurios aplink save skleidė ugnį.
Vieną kartą į šias vietas atvyko televizijos filmavimo grupė. Vos tik operatoriai susiruošė nufilmuoti landšaftą, staiga prieš kameras sušmėžavo kažkoks didelis šešėlis. Iš karto po to žmonės pajuto dusulį, aparatūra nebeveikė – korespondentams teko atsisakyti filmavimo.
1998-ųjų m. liepos mėnesį Sara ir Džeinė su dviem savo draugais atvažiavo į Dadlitauną, susidomėję legenda apie prakeiktą miestą. Vos tik jaunuoliai pasuko keliuku, vedančiu link Boldo kalno, visi keturi pajuto nemalonius ir keistus pojūčius. Džeinei prasidėjo skrandžio spazmai, Sarai ėmė skaudėti nugara, o vaikinus, kaip jie vėliau papasakojo, be jokios priežasties apėmė siaubas.
Jaunuoliai savo automobilį sustabdė kelkraštyje, su savimi pasiėmė prožektorius ir vaizdo kameras, ėmė kilti pėsčiomis į kalną. Aplinkui buvo mirtina tyla. Drąsuoliai nuėjo tik keletą metrų, kai pasigirdo triukšmas. Garsas priminė per asfaltą traukiamą metalą. Džeinė atsisuko ir pamatė ant žemės nupieštus kažkokius ženklus. Sara žibintuvėliu apšvietė šią vietą. Prožektoriaus šviesoje išryškėjo užrašas: „Niekada negrįžkite… Šėtonas“. Raidės atrodė ką tik nupieštos, tarsi tai būtų įvykę prieš 1-2 minutes.
„Vaiduoklių medžiotojas“ iš Bostono Robinas Beronas kartą duobėje aptiko sukruvintą karvės ragą. Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, kad šalikelėje matosi akmenų nuolaužų su išbraižytais ant jų keistais ir nesuprantamais simboliais. Tai galėjo liudyti apie tai, kad Dadlitauno apylinkėse buvo vykdomi būrimo ar satanistiniai ritualai. O štai dar vieno liudininko pasakojimas: „Man Dadlitaune teko pabuvoti du kartus – tai šiurpi vieta. Pirmą kartą buvau vienas, o antrą kartą nusprendžiau pasikviesti draugus. Vos tik mes įžengėme į mišką, viskas aplinkui nutilo. Nebuvo girdėti jokio garso – nei paukščių čiulbėjimo, nei žiogų svirpimo, nors buvo pats rugpjūčio vidurys. Staiga po kojomis pamatėme grunte išbraižytą užrašą. Tikriausiai, tai buvo kažkas parašyta lotyniškai. Mes nė vienas nesugebėjome perskaityti užrašo. Ėjome toliau, tačiau po kokių 100 žingsnių visi trys, net nesusitarę, sustojome. Mus, kaip ir tą kartą, kai buvau atėjęs vienas, apėmė neapsakomas noras tučtuojau pasukti atgal. Šis jausmas buvo toks stiprus, kad mes negalėjome jo įveikti. Kai mes išeidinėjome iš miško, jame vėl pasigirdo įprastiniai garsai…“.
Kokia apleisto miesto paslaptis? Žinomas demonologijos specialistas ir „vaiduoklių medžiotojas“ Edas Vorenas pareiškė, kad Dadlitauno prakeiksmas neturi jokio ryšio su aristokratu Edmundu Dadlių. Vorenas tvirtina, kad broliai Dadliai buvo kilę iš anglų teisėjo šeimos. Šis savo laiku už burtus myriop nuteisė ne vieną dešimtį žmonių. Kažkas iš nuteistųjų prakeikė Dadlį, štai ir pasekmės. Vorenas taip pat mano, kad jokių pabaisų, atseit gyvenančių Tamsiajame miške, iš tiesų neegzistuoja. Paprasčiausiai pati šių vietų atmosfera žmones išveda iš proto, todėl jiems ima vaidentis pabaisos. Tačiau Dadlitaune darytose fotografijose matomos keistos permatomos figūros. Greičiausiai, visos šios keistenybės susijusios su stipria geopatogenine zona.
geras
Cool story bro
Norėčiau apsilankyti ten. 😀 Patvirtinčiau tiesa tai, ar melas.
Nuvažiuok, leidžiu.
Sveiki zmones, kadangi pradejome buti, esame cia, visi kartu, galedamas pasiekti ir paliesti jumis ranka, noriu labai pakeisti jusu visu mastyma, suvokima, ir siulau priimti pagalba ar pradeti gyventi be kanciu , be skausmo kury patiriate del nezinojimo, atsakysiu y betkokius jusu uzduodamus klausimus, jie gali buti tokie, kurie jums padetu suvokti, ir testi savo zmogaus proto lavinima, jie gali buti patys sunkiausi klausimai susije su mistika, zmonem, dvasiom, protinem galiom ypatingai, erdve ir visata.
atsakymai bus suteikiami tik normaliai paklausius klausimo.
email: pheonix2x2@mail.com
gerai ar ira sudu vaiduokliu lol 😀
as tiki tuo kas cia parasyta…
Gera istorija 🙂
joe allen Unfortunately, another Mpls. etinhc restaurant with potential, but with no possibility of getting a decent beer or glass of wine with your dinner. I miss California badly.