Denielio Dangiaso Houmo (Daniel dunglas Home), gimusio 1833-ųjų m- kovo 20 d. Škotijoje, netoli Edinburgo, fenomenas ir po šimto metu išlieka neįminta mįsle. reikia pripažinti, jei būsimojo okultisto ir mago šeima 1844-a1s metais nebūtų persikėlusi gyventi į Ameriką, tarp kalvu, miškų ir upių į pasimetusį Grinvilio miestelį, tai apie nepaprastus denielio sugebėjimus vargu ar kas būtu sužinojęs.
Žinios apie Houmo sugebėjimus pasklido todėl, kad jau tais laikais JAV turėjo laisvą išėjimą į visas pasaulio šalis, susijusį su komerciniais interesais. Nėra nieko keisto, kad po to, kai įsitikino nepaprastais paranormaliais jaunojo Houmo sugebėjimais, jo giminaičiai nusprendė organizuoti turą po Europą ir taip pataisyti savo finansinę padėtį. Šių gastrolių metu jaunojo okultisto šlovė dar labiau paplito. Jo triumfo viršūnė buvo gastrolės Rusijoje, kur jaunąjį „kitų pasaulių žinovą“ priėmė imperatoriaus šeima ir su juo elgėsi, kaip su sau lygiu. Trumpai papasakosime apie tai, ką sugebėjo daryti Houmas. O sugebėjo jis tikrai daug…
Denielis Dangiasas Houmas
Reikia pradėti nuo to, kad kiekvienas sugebėjimas, išeinantis už įprastinių žmogaus sugebėjimo ribų, būtinai turi kažkokį pradinį, atraminį tašką. Dažniausiai tai būna mistiniai pranašiški įvykiai. Houmo atveju tai buvo išsipildžiusios pranašystės apie artimų žmonių mirtį. Šios pranašystės buvo palydimos regėjimais ir „tvirta materializacija“.
Kaip Houmas rašė 1877-ais metais išleistoje 2-jų tomų knygoje „Spiritizmo šviesa ir šešėliai“, vieną kartą, kai jis atsigulė į lovą ir ruošėsi miegoti, į kambarį įsiveržė šviesos srautas, kuriame buvo aiškiai matomas atskirai gyvenęs brolis Edvinas. Šis vaizdas atsirado tarsi iš tuštumos.
Edvinas pareikalavo, kad Dėmelis visada atsimintų tai, kad gyvenę praeityje, gyvenantys dabartyje ir gyvensiantys ateityje žmonės iš tiesų yra nemirtingi. Taigi, neverta dėl jo pergyventi. Kitą dieną iš tiesų paštininkas atnešė laišką, kuriame buvo patvirtinta apie Edvino mirtį, kuri įvyko būtent tada, kaip pranešė vaiduoklis, atrodęs tarsi paprastas žmogus.
Pranašystė apie labai mylimos mamos mirtį buvo visiškai kitokia. 1850-ais metais ji susapnavo sapną, kuriame pamatė savo seniai nuskendusią seserį Merę, kuriai iš rankų vieną po kitos krito gėles. Mama, kuri jau žinojo apie nepaprastus sūnaus sugebėjimus, jo paklausė, ką tai galėtų reikšti. Denielis, tarsi išgirdęs kažkieno sufleravimą, pasakė, kad kiekviena gėlė – tai dienos, kurios liko mamai gyventi. Moteris sušuko „Nesąmonė!“. Ji kaip niekur nieko išsiruošė pasisvečiuoti pas giminaičius į kitą miestą. Praėjus savaitei, per vakarienę į valgomąjį Denielis atėjo išbalęs, sugniuždytas, išsigandęs ir tetai pranešė: „Ką tik pas mane buvo atėjusi mama. Ji pranešė, kad mirė šiandien vidurdienį. Aš ją apsikabinau atsisveikinimui. Ji dar nebuvo visiškai virtusi dvasia“. Teta jaunuoliui patarė pailsėti, kad išsisklaidytų jo fantazijos. Vos tik ji užbaigė savo frazę, prie vartų pasirodė giminaitis, kuris atjojo pranešti žinią apie Denielio mamos mirtį.
Tolimi Denielio giminaičiai, pusbrolio Džono šeima, pasiūlė jam dalyvauti tais laikais madinguose spiritizmo seansuose ir pabūti mediumu – tarpininku tarp mirusiųjų žmonių dvasių ir gyvųjų žmonių. Jau pirmieji „naktiniai pasisėdėjimai“ Denielį įtikino tuo, kad jis sugeba padaryti tai, ko nesugeba daugelis kitų mediumų, netgi labai stiprių. Į jaunojo talento galimybių demonstravimą sulėkė aplinkinių laikraščių reporteriai. Jų tikslas buvo vienas – demaskuoti apgaviką.
Tačiau savo akimis pamatę tai, kas vyksta, nerasdami jokių apgavystės požymių, patys reporteriai dažniausiai iš priešiškai nusiteikusiųjų tapdavo šalininkais ir rašydavo reportažus iš nepaprastų spiritizmo seansų. Viename tokiame straipsnyje pasakojama, kad spiritizmo seanso metu masyvus ąžuolinis stalas atsiplėšė nuo grindų, pakilo į orą ir ėmė siūbuoti, kaip laivas audringoje jūroje. Netgi tada, kai stalas atsistodavo statmenai, ant jo paviršiaus buvę reikmenys – pieštukas, stiklinė su vandeniu, deganti žvakė – ir toliau likdavo ant stalo paviršiaus, tarsi priklijuoti stipriais klijais.
Houmas seanso dalyviams pasiūlydavo, kad kuris nors iš dalyvaujančių įsakytų kuriam nors daiktui „atsipalaiduoti nuo traukos“. Kam nors sušukus: „Stikline, atsipalaiduok!“, ji nukrisdavo ant grindų, ištaškydama joje esantį vandenį. Tuo metu pieštukas ir žvakė ir toliau likdavo tarsi priklijuoti prie stalo. Įsakymą „atsipalaiduoti“ buvo galima duoti tiek žodžiu, tiek mintimis.
Houmo žemiečius į spiritizmo seansus traukė ne tik nepaprasti reginiai. Jis suteikdavo galimybę labai aiškiai pamatyti kažkada mirusius tėvus, pabendrauti su jais, gauti svarbios informacijos apie pamestus dokumentus, slėptuves su brangenybėmis. Iš dvasių gautos žinios visada pasitvirtindavo. Netikėjęs nei dievu, nei velniu Harvardo universiteto profesorius Deividas Velsas prisiekė demaskuoti perėjūną, tačiau rezultatas buvo tas, kad profesorius tapo Denielio bendražygiu.
Profesorius Velsas pareiškė norą tapti Houmo draugu, pasidalinti su juo kelionių ir buities išlaidomis. Likus kelioms valandoms iki išvykimo, naujai iškeptiems kompanionams pasirodė senutė, iš pradžių neperregima, vėliau tapusi pusiau permatoma. Ji pasiskundė, kad ant jos karsto uždėtas kitas karstas – tai labai nekrikščioniška. Ji pasakė vietą kapinėse, kur reikėjo ieškoti laidojimo rūsio. Šis rūsys buvo rastas visai nesunkiai. Kapinių sargas, rausdamas iš gėdos prisipažino, kad už padorią sumą sutiko „nuleisti kūdikio karstą į senos garsios damos kapą“.
Neteisybė buvo nedelsiant ištaisyta. Senutė, kurios dvasia vėl pasirodė prieš spiritizmo seanso dalyvių akis, padėkojo Houmui ir „sudiržusiu šiltu delnu paglostė šokiruoto Velso skruostą“. Reikia pasakyti, kad profesorius gana stipriai apsunkino negalinčio pasigirti stipria sveikata Denielio gyvenimą, į savo universitetą išsiųsdamas ataskaitą apie „stebuklą kapinėse“.
Gandai apie tai, kad Denielis apie mirusiųjų, tame tarpe ir dingusiųjų be žinios, likimą žino praktiškai viską, apskriejo visą Ameriką. Ties jaunojo okultisto namo slenksčiu ėmė buriuotis garsūs ir paprasti žmonės. Jis padėjo visiems, neskaičiuodamas savo laiko. Tarp žmonių, kuriems padėjo, buvo mergina, kuri buvo netekusi dviejų savo brolių jūreivių. Houmas suteikė galimybę trumpai pabendrauti su broliais. Šio kontakto metu buvo girdėti vėjo švilpimas, bangų smūgiai į laivo korpusą, laivo įrangos girgždėjimas. Jūreivių dvasios parodė, kaip jie žuvo, pakeldamos į orą stalą, jį įsiūbuodamos ir apversdamos kojomis į viršų. Šiame seanse šeši jame dalyvavę vyriškiai paeiliui užšoko ant besisupančio stalo. Stalas juos nešiojo po kambarį, pakeldamas į palubes ir vėl nuleisdamas prie grindų. Pabaigai brolių dvasios „uždėjo delnus ant sesers galvos, ją paguodė ir nuramino“. Būtent šio seanso metu Houmas ne tik pakilo į orą, bet pirmą kartą gana ilgai, apie valandą laiko skraidė 3-4 m aukštyje virš krantinės, būdamas horizontalioje padėtyje. Tokių skraidymų ar persikėlimų ore metu prisiliesti prie Denielio buvo labai nepageidautina, nes bet koks prisilietimas jam sukeldavo nepakenčiamą skausmą.
Bendravimas su dvasiomis, skambinusiomis „savaime ore kabančiais varpeliais“, rašančiomis mirusiųjų giminaičių ir draugų braižu, pernešančiomis sunkiausius daiktus, keičiančios jų svorį, vykdydamos „bet kokius, tame tarpe ir labai suktus spiritizmo seanse dalyvaujančių žiūrovų pageidavimus“, po truputį palaužė Denielio sveikatą. Reikėjo kažką daryti, kad jam sugrįžtų buvęs optimizmas ir gera savijauta.
Taip Houmas, patartas dvasių, leidosi į didelę kelionę po Europos šalis. Kiekvieno seanso metu, vykusio žinomų ir garbingų žmonių bei intelektualų namuose, jis sukeldavo tikrą furorą. Tuo pačiu metu jis mokinosi, lankė paskaitas technikos ir medicinos akademijose. Laikraščiuose jis vėl ir vėl būdavo pavadinamas „pačiu tikriausiu ir nešališkiausiu nemirtingumo propaguotoju“. Vienas toks spiritizmo seansas atnešė daug pakeitimų Denielio gyvenime.
Rusų grafienės Kušeliovos namuose jis susipažino su žavinga dukra Saša, su i kuria greitai susituokė. Šios šeimos nariai buvo sužavėti, matydami kaip pats savaime groja fortepijonas, brangi apyrankė nuo imperatorienės rankos pakyla į orą ir ima sukti ratus aplink jos galvą, švytėdama nuostabiais ir ryškiais spinduliais. Šios šeimos narių pageidavimu „iš oro“ buvo gauti lapai su monarchų vandens ženklais. Ant šių lapų aiškiai matėsi Jekaterinos II ir Pavelo I parašai.
Kai Houmų šeimoje gimė sūnelis Griša, jo krikštamote tapo pati imperatorienė. Per krikšto apeigas buvo matyti, kaip „kūdikėlio kūną apsupo 7 rožinės ir mėlynos spalvos žvaigždės. Viena žvaigždė atsiplėšė nuo kitų, paliko aukso spalvos pėdsaką ir pakilo į vakarėjantį dangų“. Denielis su žmona Saša jautėsi laimingas. Tik vienas dalykas jam nedavė ramybės -vieną kartą, kai Denielis atsigulė į lovą, pas jį atėjo jo mirusios mamos ir mirusio Sašos tėvo dvasios, kurios perspėjo, kad ji nelabai ilgai užsibus tarp gyvųjų ir greitai persikels pas juos. Taip ir atsitiko.
Norėdamas užgniaužti liūdesį ir netekimo skausmą, Houmas sutiko su chemijos profesoriaus Aleksandro Butlerovo, rašytojo ir netradicinių žinių populiarintojo Aleksandro Avsakovo ir akademiko matematiko Panfutijaus Cebyševo pasiūlymu atlikti išsamius ir visapusiškus fenomenalių sugebėjimų tyrimus. Atlapaširdžių ir geranoriškai nusiteikusių rusų kompanijoje Houmas darė tai, ko nebūtų ryžęsis daryti kitokiomis sąlygomis ar dalyvaujant kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, jis prausėsi iš židinio sklindančiu karščiu, kurį taškė sau ant veido. Įėjęs į transo būseną jis padidindavo raumenų apimtį, krūtinės ląstos apimtį, žymiai padidindavo ar sumažindavo savo ūgį.
Suprantama, kad daugiausia bandymų buvo skirti tiesioginiams kontaktams su dvasiomis, kurias visi atpažindavo ir kurios pasakodavo „apie greitai nutiksiančius įvykius“. Atsakydamos į klausimą ar šie „spektakliai“ yra įrodymas to, kad visuotinis nemirtingumas yra neginčijamas faktas, dvasios visada atsakydavo: „Nekalbėkite, miriau. Nežudo niekas kitas, išskyrus nuodėmę. Nuodėmė žudo, tačiau gyvenantieji pagal Kristaus, kitų religijų didžių pranašų mokymą niekada nemiršta“.
Kai reikėjo kitų įrodymų šiam teiginiui patvirtinti, Houmas balsu aplinkinių paklausdavo ar gali pasikviesti savo mirusią žmoną Sašą. Saša visada pasirodydavo, pabučiuodavo Denielį. Netgi tie, kurie Sašos nepažinojo gyvos, galėdavo įsitikinti nepaprastu dvasios panašumu su moters nuotrauka, kurią Denielis nešiojosi vidinėje kišenėje.
Daktaras Vilkinsonas, kurį amžininkai vadino nepataisomu, apsigimusiu skeptiku, irgi apsilankė Houmo spiritizmo seansuose. Daktaras pamatė dailią, tarsi iš gipso išlietą ranką, poeto Roberto Brauningo žmonos Elizabetos galvą, papuoštą laurų vainiku. Vilkinsonas nusprendė, kad šiuose seansuose psichinis aspektas yra neatsiejamas nuo fizinio, todėl pareiškė, kad nuo šio laiko daugiau neabejos tuo, ką mato.
Tuo metu, kai sulaukė garsiausių pasaulio protų pripažinimo, Denielis Danglas Houmas tarsi pasitraukė į šešėlį. Jis daugiau nebedalyvavo spiritizmo seansuose, o rašė pasižyminčius nepaprastai gilia analize straipsnius ir knygas. Šiuose darbuose Houmas apibendrino savo ankstesnę veiklą. Nors tai skamba paradoksaliai, tačiau iki šiol niekas negali pasakyti, kas iš tiesų buvo žmogus, kuriam buvo leista užmegzti kontaktus ne tik su žmonijos genijų dvasiomis. Jis po savo mirties paliko neišsprendžiamą mįslę – ar jis pats bendravo su dvasiomis, ar buvo apdovanotas, kaip jį dar vadino „kūrėjo savo noru“, dieviška dovana.
