Vaiduokliai mokslo institucijose

Kiekvienoje šalyje yra savi papročiai. Pvz., britai didžiuojasi savo vaiduokliais ir visai neskuba jų išprašyti lauk. Gal dėl to šioje šalyje vaiduokliai gyvena beveik kiekviename miestelyje. Štai ir senasis Kembridžo universitetas nėra jokia išimtis.

Vietinis vaiduoklis pamėgo „Peterhauzo“ koledžą. 1999-ųjų metų gegužės mėnesį vaiduoklis savo apsilankymu pagerbė iškilmingą vakarienę, kuri vyko senovinėmis ąžuolo lentomis iškaltoje „Peterhauzo“ menėje. Šioje vakarienėje dalyvavo profesoriai ir docentai. Vaiduoklis pasirodė kaip cigaro formos rūkas, kuriame vos vos buvo galima matyti galvą ir galūnes, iškilmingai perplaukė per visą salė ir išnyko.

Dieną vaiduoklis linksmino studentus paslaptingu stuksėjimu ir girgždėjimu. Didžiausio populiarumo studentų tarpe vaiduoklis susilaukė po atsitikimo su dekanu Grehemu Vardu, kuris nebuvo labai mėgiamas studentų. Kai dekanas buvo aptiktas gulintis ant sraigtinių laiptų, pusiau be sąmonės, šio nutikimo kaltininku iš karto buvo paskelbtas vaiduoklis. Beje, kaip tik po šio įvykio skeptiškai vaiduoklių atžvilgiu nusiteikęs dekanas jais patikėjo ir netgi įsakė atlikti reikiamą tyrimą.

Sudaryta komisija universiteto archyvuose aptiko duomenų, kad 1789-ais metais „Peterhauzo“ pastate pasikorė studentas Frensis Davsas. Vadovybė kreipėsi į šventiką, kad jis laikytų mišias už savižudžio sielą, tačiau koledžo studentai kategoriškai tam pasipriešino. Jų nuomone, „vaiduokliai yra neįkainojama kultūrinė, akademinė ir istorinė Kembridžo vertybė, todėl turi būti saugoma įstatymo ir universiteto įstatų“.

Mes nežinome, ką apie tai mano pats vaiduoklis ir kaip toliau klostysis jo santykiai su Kembridžo gyventojais, o štai Sankt Peterburgo Menų akademijos studentams pasirodęs vaiduoklis reiškė neišlaikytą egzaminą.

Pas pasmerktuosius studentus ateidavo architekto Kokorinovo vaiduoklis, rankoje laikydamas braižybos instrumentus. Kalbama, kad architektas Kokorinovas priėmė imperatorienę Jekateriną II ką tik pastatytame Menų akademijos pastate. Jos Didenybė ištepliojo savo suknią į neseniai dažytą sieną. Žinoma, šis įvykis supykdė imperatorienę, o architektas neištvėrė gėdos ir tą pačią naktį pasikorė.

Tie, kas labiau domisi architektūros istorija, pasakys, kad visas šis pasakojimas yra niekai. Jei ir buvo įvykis su imperatorienės suknia, tai jos tikrai neįsiutino: Kokorinovas ne tik nepasikorė, bet buvo paskirtas pirmuoju tos pačios Menų akademijos direktoriumi. O vaiduoklis, kuris lėmė nesėkmę studentams, greičiausiai priklausė kokiam nors nežinomam pameistriui, kuris tik pasisavino sau architekto išvaizdą.

Komentuok su Facebook paskyra: